- Galvė - http://www.galve.lt -

Aukštadvaris: gamta ir etnokultūrinis paveldas

Sekmadienio rytas. Neskubriai, kaip ir dera šventadienį, miestelėnai renkasi bažnyčioje. Nemažai boluoja skarelių, daug ir jaunų akių. Sekmos dienos žmonelių susiėjimas bažnyčioje – lyg visos savaitės darbų darbelių vainikas. Mąslioms mintims pastūmėtas monsinjoro Vytauto žodis, vargonininko Stasio choro gaida įdvasinta leidžia kiekvienam pasibūti pasinėrus savyje. Po mišių nesiskirstyta – atvažiavo grupė vyrų. Su vėliava, kurioje parašyta, kad jie veiklūs žmonės. Kalbėjo vyrai garsiai ir atvirai, kaip jie ieškojo tikro kelio, kaip klydo, klupo, galiausiai pakilo. Pasidalinus skausmu ir vargu,  jų našta sumąžta.

Išgarma žmonės iš dvasios namų, šventoriuje žodžiu kitu persimeta, vieni pas kitus į svečius sutaria nueiti. Tik rytoj prasidės darbo savaitė, nuo rytdienos kiekvienas gyvens savo gyvenimus.

O jie, tie gyvenimai – visokie. Dažniau margi. Tų darbo vietų tikrai nėra labai jau iš ko pasirinkti. Regioninio parko statusas skatina turistinių paslaugų teikimą. Žmonės įsidarbina kaimo turizmo sodybose, tvarko jų teritorijas, kambarius, dirba ūkvedžiais.

Nemažai  žmonių važiuoja į gretimą Elektrėnų savivaldybę, į Kietaviškes. Ten darbuojamasi šiltnamiuose, medžio apdirbimo įstaigose.

Labiausiai džiaugiasi tie aukštadvariečiai, kurie dirba vietos įstaigose. Pedagogai darbuojasi mokykloje – darželyje „Gandriukas“, vidurinėje ir žemės ūkio mokyklose, kiti –  seniūnijoje, regioniniame parke, pirminiame sveikatos priežiūros centre. Kažkada vietiniais ir specifiniais amatais garsėjęs kraštas tuo jau nebegali pasigirti. Sumenko gausi vietos totorių bendruomenė, neišdirbami kailiai. Smagu, kad Aukštadvaris dar garsėja nuostabiais skanėstais – šimtalapiais. Tiesa, Žanetos skanaus pyrago receptą bando kopijuoti vietinės kavinės, tad yra vilčių, jog iš amžių glūdumos atėjusi ilgametė tradicija išliks.

Toli eina garsas apie stiprią Aukštadvario bendruomenę. Tas didelio ir darnaus sambūrio būvimas visiems palengvina gyvenimą. Išties, dabar dauguma Aukštadvario gyventojų linkę primiršti, kad ne iš dangaus nukrito lėšos miestelio kanalizacijai ir vandetiekio tinklams sutvarkyti,  pagrindinėje gatvėje gyvenusių žmonių namų langams pakeisti. Tegul tie langai plastikiniai ir kiek sudarkė namų senovinę išvaizdą, tačiau pro juos nesklinda garsas, nesismelkia dulkės. Tais tegul dar netolimais 2002 metais 690 tūkstančių litų, gautų ir išleistų kilniam reikalui, dabar yra lyg nerealus sapnas, tačiau šis faktas visiems įrodė, kad Aukštadvaryje yra veikli bendruomenė. Ir, žinoma, jos lyderė, dabartinė seniūnė Jadvyga.

Jos pilna visur, jai nėra smulkių ir mažiau reikšmingų darbų ar reikalų. Jau kelintus metus veikianti vietos kredito unija palengvina žmonėms piniginius reikalus tvarkyti.

Kaunietis Ramūnas gavo lėšų vietos kartingų trasoms atnaujinti – trauks žmonės į Aukštadvarį.

Aukštadvaris neseniai minėjo savivaldos dvidešimtmetį. Pasirengta buvo tinkamai šitai šventei. Vietos meistras Borisas iš medžio padarė du herbus – po vieną prie įvažiavimo į Aukštadvarį.  Juose puikuojasi du upėtakiai – priminimas, kad šiame krašte šios žuvys yra labai reikšmingos. Privatizavus tvenkinius, upėtakių auginimo verslas laikinai sustojo. Gal ir sugrįš tie laikai, kai pravažiuojantieji pro miestelį būtinai paskanaus keptos karališkos žuvies. O juk prieš pusantro šimto metų aukštadvariečiai į Vilnių vežimais turguosna vežė upėtakius, net pats Rusijos caras buvo neabejingas šiame krašte užaugintai žuviai, apkrovę ledais, aukštadvariečiai vežė į Rūdiškių geležinkelio stotį, o iš ten traukiniais į Sankt Peterburgą. Dabartinis dvaro savininkas Viktoras pasišovė atgaivinti upėtakių auginimą Aukštadvario tvenkiniuose. Yra vilčių, kad tvenkinių ir dvaro atgaivinimas taps papildomu turistų traukos centru.

Seniūnijos, o tuo pačiu ir seniūnės partneris yra Aukštadvario regioninis parkas ir jo direktorius Vaclovas. Kai tarp vadovų kojų nelaksto juodos katės, tai ir bendrų sumanymų, ir  veiklos rezultatai akivaizdūs. Visi seniūnijos renginiai vyksta kartu juos derinant ir realizuojant.

Jaunimas, baigęs mokslus, sugrįšta į senelių namus  gyventi ir kurti gražesnį gyvenimą. Buvo sodybų tuštėjimo metas, dabar jaučiamas atvirkštinis veiksmas. Mažėja užkaltų langų, ima rūkti kaminų dūmai. Geras ženklas, kai atgimsta sodybos.

Aukštadvario apylinkėse veikia trylika stambių kaimo turizmo sodybų. Tai suprantama, nes ežeringas ir ypatingo gamtos grožio kraštas lyg sutvertas pažintiniam turizmui. O kad tos po didelę apylinkę išsibarstę kaimo turizmo taškai nebūtų izoliuoti nuo pasaulio, visų  džiaugsmui  greitu laiku bus baigtas trečias plačiajuosčio interneto įdiegimo etapas.

Aukštadvario herbe yra ir karališka karūna. Tai priminimas visiems, kad pro šį miestelį į Europą ir iš jos keliavo valdovai ir karališkos personos.

Ir keliaus šiandieninė Europa pro Aukštadvarį. Ne bet kokia žeme važiuos, bet išpuoselėta, jautriai ir išmaningai valdoma. Važiuos ir grožėsis gamta, stebėsis, kad galima daug nuveikti sutelkus visus į tikrą bendruomenę. Didi našta panešama visiems, tik  surėmus pečius.

Žurnalistai Jurgis su sese Jadvga per pusnis ėjo iš Krasnapolio  Aukštadvaryje pradinių mokslų semtis, dabar tėvų žemėje bando neapleisti brangių saitų su praeitimi.

Edvardas tapė, pasirinkęs ne bet kokį Lietuvos miestą. Paliko be laiko šią žemę, o darbai įstabūs – liko.

Mokytojo Jono trys sūnūs, kaip toje pasakoje, kai gyveno trys broliai, kurių du – Kęstutis ir Vidas – yra dailininkai, o trečias – Ramūnas – poetas. Savi ir brangūs žmonės, savąjį kraštą garsina.

Mickevičiaus ąžuolas tebeošia, po juo Poetas Naugarduką sapnavo. Aukštame Dvare jam visas šis kraštas buvo Lietuva, nors lietuviškai nekalbėjo, nors tą kalbą tikrai girdėjo.

Tos mielos ir brangios sąsajos su nuostabia gamta, garsia praeitimi, viltinga ateitimi, gyvenimas stiprioje bendruomenėje yra Aukštadvario išlikimo garantas. Taip ir bus.

Vladas Kasperavičius{jcomments on}