Užsiprenumeruok „Galvę“ 2019 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,95 EUR; 3 mėn. – 7,84 EUR; 6 mėn. – 15,70 EUR; 12 mėn. – 31,39 EUR; PDF metams – 19,99 EUR!  

Dalią savo ir paparčio žiedą radęs Jonas

„Esu laimingas žmogus, galiu tik kitiems palinkėti rasti tą paparčio žiedą...“, - sako Jonas Ališauskas

„Esu laimingas žmogus, galiu tik kitiems palinkėti rasti tą paparčio žiedą…“, – sako Jonas Ališauskas

Joninių išvakarėse kalbėjomės su Senųjų Trakų „Grūdų sandėlio svetainės” gaspadoriumi, tautinio paveldo platintoju ir kūrėju – Jonu Ališausku.

Jonu nevadina
Trakų kraštą ir tautinio paveldo, drožybos amato tradicijas garsinančių meistrų Dalios ir Jono Ališauskų dueto narys pavadintas senelio Jono garbei.
„Mano močiutės sesers vyras iš tėvo pusės pasiūlė mane krikštyti Jonu, mano senelio, Jono Ališausko garbei, – šypsosi kraštietis. – Įdomaus likimo žmogus buvo senelis. 11 metų caro rekrutu tarnaudamas, kovėsi Pirmajame pasauliniame kare. Jam tas karas baigėsi Odesoje, kur įsimylėjo sutiktą lietuvę, karo pabėgėlę. Namo po karo jau grįžo su žmona. Išmintingas žmogus buvo, galima sakyti, kaimo šviesuolis. Pamenu, visi kaimo vyrai pas jį eidavo patarimo, gal jis tais laikais vienintelis kaime laikraščius skaitė?“.
Ir nors mamai Jono vardas netiko, giminės senolio pasiūlymui ji nedrįso prieštarauti. Taip visą gyvenimą, iki šiol sūnų švelniai – Jonyčiu, Jonuku, Joniu, bet ne Jonu šaukia. Lyg sušvelnintas vardas sūnaus gyvenimui privalo palankesnį likimą prišaukti. Juk daugybėje tautų, skirtingai skambantis Jono vardas, kildinamas iš hebrajų kalbos, aiškinamas kaip „Jahvės (Dievo) išklausytas, palaimintas“.

Radęs savo
Per laiko prizmę pažvelgęs į savo gyvenimo kelią Jonas Ališauskas pripažįsta, kad savo paparčio žiedą jis jau rado. „Ką vadinti tuo paparčio žiedu? Jei laimę, pilnatvę, tai kaip ir suradau,- šypsosi Jonas. – Man paparčio žiedas simbolizuoja laimę. Taigi jau radau savo antrąją pusę, turiu ir savo vietą gyvenime. Esu laimingas žmogus, galiu tik kitiems palinkėti rasti tą žiedą“.
Iš tiesų, stebėtinai gražiai dangus į darnų kūrybišką tautodailininkų duetą sujungė skirtingų kraštų vaikus – vilnietį Joną ir kupiškietę Dalią. Atskirai tekėję gyvenimai, tarsi upės vagos susiliejo į vieną harmoningą ir galingą tėkmę. Simboliška, bet dviejų skirtingų profesijų žmones, savo gyvenimo būdu papildančius vienas kitą, sujungė kalnai. Įvairių medžiagų apdirbimo technologijas išmanantis Jonas, Kaukazo kalnuose sutiko senovės tradicijomis besidominčią ir folklorą dievinančią matematikę Dalią, kurią visą gyvenimą švelniai Dalyte vadina. O bendra poros veikla, kūryba ir pomėgis kelionėms, tarsi stebuklingo, laimę dovanojančio žiedo žiedlapiai kasmet sužiba vis naujų idėjų šviesa.

Vilnietis
Jonas Ališauskas gimė Vilniuje. Čia ir mokslus baigė. Po aštuonmetės mokyklos tėvai Jonui patarė siekti profesinio išsilavinimo, kad į sovietmečiu privalomą karinę tarnybą eitų jau su patikimu bagažu. „Tada sklido kalbos apie elektro-ninio skaičiavimo mašinas, kad tai labai perpektyvu, – prisimena Jonas.- Įstojau į Elektromecha-nikos technikumą, elektroninių mašinų gamybos specialybę. Taip ir pradėjau gilintis į visokias technologijas: mašinų, staklių gamybos“.
Baigęs technikumą, atidirbęs pusmečio privalomos praktikos laiką Vilniaus elektroninių skaičiavimo mašinų gamykloje, Jonas gavo paskyrimą į Pabradę. O po pusmečio buvo pašauktas į privalomą tarnybą armijoje ir likusius dvejus metus praleido ryšininkų dalinyje, Maskvos aps-krityje. Po kariuomenės įsidarbino Aklųjų draugijos eksperimentinėje įmonėje, o kartu nutarė siekti aukštojo mokslo, įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) mašinų gamybos technologijų specialybės vakarinį skyrių. „Aklųjų draugija turėjo visoje respublikoje išsimėčiusius gamybinius kombinatus , – prisimena tautodailininkas. – Jiems gaminome reikiamą įrangą: štampus, liejimo formas. Su mūsų įranga prie presų sėdėdavo silpnaregiai ir gamindavo visokias detales elektros priemonėms. Toje įmonėjė gamino rozetes, jungiklius, kištukus ir t.t. Dabar, tikriausiai, viskas paprasčiau, o anksčiau viską reikėdavo rankiniu būdu – ir brėžinius parengti, ir stakles programuoti. Dirbau šaltkalviu – įrankininku, o kai gavau aukštojo mokslo diplomą mane paaukštino – tapau meistru“. Tačiau, nuolat įpratęs kažką veikti ir kurti savo rankomis, tokį paaukštinimą meistras atlaikė vos tris mėnesius.

Nepakartojamų įspūdžių meistras patiria kelionėse po kalnus

Nepakartojamų įspūdžių meistras patiria kelionėse po kalnus

Mokytojas
Palikęs darbą gamyboje, Jonas pasuko į mokyklą. Jauną, energingą vyrą, turintį puikios darbinės patirties noriai priėmė Žvėryno vidurinė mokykla (dabar – gimnazija). Meistrui buvo patikėtos braižybos ir technologijų pamokos. „Tada mokytojams buvo geri laikai – atlyginimas šiek tiek padidintas ir darbo netrūko, nes buvo įvesta privalomo profesinio rengimo programa vyresnių klasių moksleiviams, – prisimena Jonas. – Berniukus mokėme šaltkalvystės. Mūsų mokyklą šefavo gamykla „Puntukas“, duodavo žalvarinius ruošinius, kuriuos reikėjo apdailinti su dilde, nušlifuoti paviršių, skylutes išgręžti, spyruoklę įdėti. Gaminome tokius laikiklius, pagal funkciją, primenančius skalbinių segtukus. Tik mūsų segtukai buvo naudojami visai kitam reikalui. Jie buvo skirti suimti ir ištempti odas, kailių išdirbimui“.
Dar dirbdamas mokykloje Jonas laisvalaikiu pradėjo drožinėti šaukštus, pjaustymo lenteles, gaminti kadaginius padėkliukus. O nuo 1988 metų pradėjo siūlyti savo gaminius Kaziuko mugėje.

Staigus posūkis
„Atgijus nepriklausomybei, viskas apsivertė aukštyn kojomis, prasidėjo blokados, vagnorkės ir t.t. – prisimena meistras. – Mums, dviems mokytojams pasidarė sunku pragyventi. Mečiau mokyklą ir išėjau saugoti Lietuvos banką“. Darbas Lietuvos banko apsaugos departamente kiek palengvino situaciją. Po paros darbo, tris laisvas dienas turėdamas Jonas aktyviai pradėjo dirbti su medžiu.
„Medžiagų gaminiams prisirinkdavome miške, – pasakoja Jonas. – O į pirmą Kaziuką lipome per tvorą. Tais laikais Kalvarijų turgaus vartus atidarydavo septintą, o prekystalių buvo nedaug. Teko anksti ryte lipti per tvorą su lagaminėliu gaminių, kuriuos per porą valandų išpardavėme. Vėliau įsismaginome, tai vien padėkliukų pagamindavome po 500 vienetų per savaitę. Buvo laiko tarpas, kai nieko kito negaminome tik padėkliukus. Tada visko trūko, nieko nebuvo parduotuvėse, praktiškai ką beatneši į Kaziuko mugę – viską parduosi. Atsimenu 1993 m. į Klaipėdos miesto šventę važiavome su priekaba, į tą „Zubrionką“ prikrovę pilną kadaginių padėkliukų. Po sėkmingos prekybos namo vežėmės bulvinius maišus gautų „vagnorkių“. Atrodė, uždirbome daug pinigų, o atėjęs į parduotuvę pamačiau, kad iš gautos apyvartos galiu tik vieną pjūklą staklėms nusipirkti…“.

Pripažinti meistrai
Pradėję nuo nesudėtingų kadaginių padėkliukų, pjaustymo lentelių, druskinių, Jonas ir Dalia Ališauskai įsigudrino gaminti ne tik įvairius interjero dizainą gyvinančius medinius daikčiukus, bet originalius, Senųjų Trakų apylinkėse rinktais žolynais inkrustuotus papuošalus ir vaiko raidai naudingus žaislus. „Dalytė nuo mažens domėjosi folkloru, mokytojaudama eidavo į kraštotyrines ekspedicijas, o mūsų dirbtuvėse įrengė mini muziejų, kur yra daug iš įvairių šaltinių sukauptos kraštotyrinės literatūros, – pasakoja meistras Jonas. – Kai padėkliukų bumas aprimo, pradėjome gaminti šaukštus, geldeles. Iš tautinio paveldo semiamės įkvėpimo, o kai kuriuos matyto paveldo daiktus tiesiog atkuriame naujai“.
Šiandien Jonas ir Dalia Ališauskai – Žemės ūkio ministerijos atestuoti tradicinių amatų meistrai. Kuria tautinio paveldo daiktus, veda edukacinius užsiėmimus pagal patvirtintą tradicinių amatų mokymo programą.
„Labai džiaugiamės, kad dabar turime sąlygas tinkamas mūsų veiklos sklaidai. Duris atvėrė Trakų krašto tradicinių amatų centras ir galime čia pat svečiams iš atokiausių pasaulio vietų demontruoti drožybos tradicijas, – sako meistras. – Dažniausiai gaminu šaukštus, geldeles, tai, ką gali daryti lauke primityviomis priemonėmis“.

Abejingų nelieka
Jono ir Dalios kūryba kasmet gausina gerbėjų ratą, žmones žavi kruopščiai ir su meile, rankų šiluma praturtinti gaminiai. Dešimtmečiais kaupę tradicinio amato patirtį meistrai šiandien turi būrį pastovių užsakovų, kuriems tarpininkaujant mūsų krašto tradicinio amato pavyzdžiai pasklinda po visą pasaulį.
„Siunčiame savo gaminius į Latviją, Estiją, Lenkiją, Angliją, Airiją, Švediją, Jungtinius Arabų Emyratus, Japoniją, – teigia Jonas. – Skirtinguose kraštuose gyvenančių žmonių skoniai įvairūs. Pavyzdžiui, švedai ir arabai dažniausiai prašo žaislų, anglai, airiai – padėklų ir geldelių, o japonai nori visko, bet ne žaislų“.
Abejingų nelieka ir meistrų įdiegtai naujovei – medinių drožinių (padėkliukų, žvakidžių, sagų, auskarų, pakabukų) inkrustavimui žolėmis.
„Niekas to nedaro, visi nori greito rezultato, – pastebi meistras.- Visą vasarą pjaunu, džiovinu žoles. Čia nėra taip, kad prisipjaustei lentų ir drožinėji. Inkrustavimui žolynais reikia daug pasiruošimo. Dalytė kantriai komponuoja, dėlioja, kad ir prasmė vaizde būtų“.
Taip meistrų pavasariai ir vasaros paskęsta darbuose, o vėsesniais metų laikais, sielų atgaivos jie skuba semtis kelionėse.

Pamyrą papuošė trispalve
„1980 metais kartu su bendradarbiais nuėjau į Vilniaus turistų klubą, kuriam vadovavo dabar keliautojų tarpe patriarchu vadinamas Algimantas Jucevičius, – prisimena savo kelionių manijos pradžią Jonas. – Profsąjungų rūmuose veikė Liaudies universiteto Turizmo fakultetas. Kiekvieną pirmadienį vakarais ten vykdavo paskaitos keliautojams. Išklausę teoriją, gegužę leidomės į I-os kategorijos pėsčiųjų žygį (100 km) nuo Smiltynės, per visą Neriją iki Kaliningrado srities, Zelenogorsko. O vasarą jau išvykome į Kaukazą, kur leidomės į II-os kategorijos vertą žygį – kalnų. Ten jau buvo kopimo, ir sniego, ir ledo… Kaukaze vienoje grupėje ir Dalytę pamačiau“.
Nuo Kaukazo kalnų prasidėjo Jono ir Dalios bendras gyvenimo kelias, o pomėgis keliauti lydi juos per visą gyvenimą. Maršrutų geografija išsiplėtė, o nepakartojamų įspūdžių paliko ne tik kalnuose išvaikščioti takai, bet ir už Poliarinio rato slidėmis, pūgoms siaučiant, įveikti maršrutai.
„Sovietų sąjungoje buvo labai griežta riba tarp kalnų turizmo ir alpinizmo, – dėsto Jonas. – Mes, kalnų turistai, eidavome per kalnus su visa manta kuprinėje, lipdavome, leisdavomės, statydavome palapi-nes akmenynuose, ant sniego, ledo, bet mums buvo uždrausta lipti į kalnų viršūnes. Nors maršrute galėjo būti ir labai sudėtingų atkarpų, naudojama alpinistinė technika, tačiau į viršūnę – nebent paslapčia. Eidavome per perėjas, iš vieno tarpeklio į kitą, maršrutas kalnais vingiuodavo 100-150 km. O sovietinio alpinizmo tradicijos manęs nežavėjo, alpinistinės stovyklos priminė kariuomenę, o man jau tų rikiuočių pakako. Mes, sakyčiau, tokie laisvi kalnų klajūnai buvome. O prasidėjus Sąjūdžiui, su A. Jucevičiumi pradėjome ir į viršūnes kopti. Įsiminė 1989 metai. Jau buvo grąžinta mūsų trispalvė, tada pietvakarių Pamyre įkopėme į devynias lietuvių „pakrikštytas“ bevardes viršūnes, visur palikome po trispalvę vėliavą. Aukščiausia iš tų viršūnių „Lietuva“, žemiau – „Čiurlionis“, „Donelaitis“. Ten toks atkampus rajonas, prie pat Afga-nistano sienos, praktiškai čia – upė, kitoj pusėj – Afganistanas. Kažkada Lietuvos alpinistai įkopę į ten esančias bevardes viršūnes suteikė joms lietuviškus pavadinimus ir pasidarė toks lietuviškas rajonas“.

Prisiekęs klajūnas
Darbštūs ir veiklūs amatininkai netoleruoja pasyvaus laisvalaikio. „Renkamės aktyvias keliones, kad būtų kažkoks veiksmas: ėjimas, plaukimas, kopimas ar važiavimas dviračiu, – teigia prisiekęs keliautojas. – Vienintelį kartą gyvenime buvome nuvažiavę į kurortą Ispanijoje. Sakėm, išbandysim ką tai reiškia: poilsis viešbutyje, ten švediškas stalas – valgyk kiek nori… Tik svorio priaugome. Daugiau į tokias keliones nevažiavome – čia ne mums“.
Buvo laikai, kai pageidavimai išsiskirdavo, o ir darbų grafikas norus pakoreguodavo, tuomet pora keliaudavo atskirai.
„Dalia mėgsta ramesnes keliones, – sako Jonas. – Praėjusiais metais buvom nuvykę su Dalia ir keliomis jos draugėmis į Gruzijos kalnus“.
Anksčiau keliones į kalnus Ališauskai organizuodavo kartu su A. Jucevičiaus klubu. Dabar informaciją apie keliones Jonas gauna iš „Montis magia“ klubo, kuriame susibūrę jauni, kalnus ir keliones dievinantys ekstremalai. „Su jaunimu labai smagu keliauti, esi pagarboj, vadina mus „old school“ (angl. k. senoji mokykla), – šypsosi prisiekęs keliautojas. – Tai visiškai kitokia karta, užaugus prie naujų galimybių. Jie lipa į viršūnes, lenda į olas. Su keliaujančiu jaunimu visai paprasta: nuskridai į kokią Graikiją uolomis palaipioti, pasimaudei ir grįžai. Viskas paprasta, lengva. Kitą kartą nuskrendi į Korsiką, o ten tavęs laukia kanjoningas, fantastiškas dalykas!“

Dalia ir Jonas Ališauskai - Žemės ūkio ministerijos atestuoti tradicinių amatų meistrai

Dalia ir Jonas Ališauskai – Žemės ūkio ministerijos atestuoti tradicinių amatų meistrai

Kanjoningo gerbėjas
Itin aistringai Jonas pasakoja apie dar vieną atrastą laisvalaikio pramogą – kanjoningą. Tai ekstremalaus sportinio turizmo kalnuotose vietovėse rūšis, aštrių įspūdžių mėgėjų pramoga, reikalaujanti ne tik specialaus pasiruošimo, bet ir atitinkamos įrangos, pradedant virvėmis, karabinais ir baigiant šalmais, spec. nardymo kostiumais ir pirštinėmis.
„Tai tiesiog kelionė pėsčiomis žemyn upe, – tikslina Jonas. – Iš kalnų teka upė, vingiuoja per kalnų tarpeklius, krenta kriokliais. O tu, eidamas upe, įveiki visas pasitaikančias kliūtis – olas, krioklius. Tarkim, eini eini, prieini krioklį. Ką darysi? Jeigu neaukštas (3-5 m) – šoki žemyn, jei aukštesnis – kabini virvę ir leidies virve nuo uolos. Jausmas nuostabus: tu leidies, o aplink krioklio vanduo krenta … Prieini kitą vietą, o ten upeliukas vingiuoja per olą, dugnas – tobulai vandens išgludintas. Atsisėdi ir slysti, tarsi SPA nusileidimo takeliu… Kanjoningas gali užtrukti gerą pusdienį, ar visą dieną, o gali nusimatyti maršrutą kokioms 2-3 dienoms. Išsinagrinėji siūlomus maršrutus, nuvažiuoji į startinę vietą, persirengi hidrokostiumą, užlipi į maršruto pradžią ir – pirmyn. Eini žemyn upe, šokinėji nuo akmens ant akmens, kur nėra akmenų – brendi, kur giliau – plauki, šoki į vandenį, neri. Krūvis nedidelis, kopti aukštyn nereikia, o ant pečių tik nedidelė kuprinytė, nes joje – tik sausi rūbai“.

Pasitinka saulėgrįžą
Kraštietis Jonas Ališauskas kasmet mini varduves gamtoje, liaudies tradicijas ir folklorą gerbiančių bendraminčių susibūrime. „Mes, prijaučiantys senosioms tradicijoms, dainoms šokiams, visada aktyviai dalyvaujame Joninių šventėse, – dalijasi Joninių patirtimi kraštietis. – Dar sovietmečiu su vaikais važiuodavome į netoli Kernavės piliakalnių esančio miško laukymę, pasistatydavome palapinę ir naktinėdavome. O laikai buvo tokie, kad iš Vilniaus link Kernavės traukiančių autromobilių numerius fiksuodavo saugumas. Dabar glaudžiai bendraujame su Valų bendruomene, mūsų asociacijos nariai aktyvistai folkloristai organizuoja puikias Jonines ant Stirnių piliakanio. Ten viskas būna susty-guota, pakanka ir liaudies dainų, šokių, kupoliavimo. Visada būna ir pagoniškų papročių, ir vaidilų pranašysčių. Mums belieka tik dalyvauti ir džiaugtis Rasos švente ir vasaros saulėgrįža“.

Linkėjimai ne Jonams
Paprašytas saulėgrįžos proga perduoti Jono linkėjimus ne Jonams, kraštietis linksmai taria:
„Jonams ir ne Jonams, nuoširdžiai linkiu, kad per Jonines nelytų lie-tus, nes dažniausiai tikrai smarkiai lyja… ir dar linkiu, kad visi ne Jonai išeitų į gamtą, neužsisėdėtų prie stalo, išvažiuotų į kokį gražų gamtos kampelį. Juk galima paklausus „Google“o visagalio rasti kur įdomiai švenčiamos Joninės ir prisijungti. O galima ir su kaimynais bendrą laužą susikurti, svarbu tą naktį dažniau į dangų dairytis, žvaigždėmis gėrėtis, gal ir paparčio žiedas ryškiau kažkam sužibės… to ir linkiu“.

GRAŽINA NOREIKIENĖ