- Galvė - http://www.galve.lt -

Gerumo žvaigžde nušviestas kelias

juozas-norinkevicius [1]

Rugsėjo 27-osios, Socialinių darbuotojų profesinės šventės išvakarėse, siūlome žvilgtelėti į šios profesijos atstovo, Juozo Norinkevičiaus, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro vadovo, kelią.

Grynakraujis dzūkas
Nuoširdus, geranoriškas ir svetingas optimistas. Taip galima būtų keliais žodžiais apibūdinti Trakų neįgaliųjų užimtumo centro šeimininką, Juozą Norinkevičių. Altruis-tą, jautriai įsimylėjusį gyvenimą ir žmones. Ir nors visų socialiniam darbuotojui būtinų bruožų griežta formule neapibrėši, pagrindinė sąlyga šiai profesijai – gerumas. „Gerumas, atrodytų, žmogaus įgimta savybė, bet gėrį reikia skleisti, tam, kad ugdytum gerumą, jo reikia ir mokytis, – dalinasi savo mintimis Juozas. – Visada stengiuosi padėti, kažką gero duoti. Juk visiems žmonėms kartais reikia pagalbos: neįgaliems ir sveikiems. Vieniems – materialinės paramos, kitiems – dvasinės. Niekada neprašau, bet jei stengiesi būti geras pasauliui, gėris sugrįžta į tavo gyvenimą pats“. Taip mokė Juozą tėvai ir gyvenimas.
Gimė Juozas 1951 m. rugpjūčio 9 d. Taučionių kaime, Onuškio seniūnijoje, bitininko šeimoje, kurioje jau augo du sūnūs. Juozo tėvelis tuo laiku buvo vienas žymiausių bitininkų Onuškio apylinkėse. „Tėvelis išmokė mane bitininkauti, lieti žvakes, – sako Juozas. – O meilės ir rūpesčio žmonėmis išmokau iš mamos, jos gyvenimo moto buvo: „Į priekį mesi – visada rasi“. Ir aš laikausi šio principo“.

Link centro
Pradinį išsilavinimą Juozas įgijo Taučionių kaimo pradinėje, vėliau baigė Onuškio vidurinę. „Mama buvo nuostabiai šviesi moteris, puikiai suvokė išsilavinimo vertę, todėl visus tris sūnus išleido į aukštuosius mokslus, – pastebi Juozas. – Aš baigiau Kauno politechnikos institutą“. Įgijęs aukštąjį energetiko išsilavinimą, Juozas gavo paskyrimą dirbti Vilniuje. Pradžioje dirbo Vilniaus butų ūkyje. Už gerą darbą gavo butą Vilniuje. Vėliau perėjo dirbti į respublikinį Dujininkų mokymo centrą direktoriumi. Per tą laiką Juozas sukūrė šeimą ir susilaukė dvynukų – Rūtos ir Juozo. „Iki dvejų metukų dvynukus augino žmona, o nuo dvejų iki penkerių, vaikus nutariau prižiūrėti pats, – sako Juozas. – Suvokiau, kad didžiausia laimė ir gyvenimo turtas – vaikai. Nutariau būti su jais ir labai džiaugiuosi tokiu sprendimu, labai teisingai padariau“.
Tačiau po vaikų priežiūros atostogų, Juozo darbinės karjeros trajektorija staigiai pasisuko link Trakų, nes per tą laiką šalyje įvykusios santvarkų kaitos, atkurta Neprik-lausomybė diktavo ekonomines ūkio pertvarkas, kurių metu daug kas pakito. „Galimybės grįžti į senąją darbovietę jau nebuvo, todėl įsidarbinau Trakuose įsikūrusioje dujų ūkio bendrovėje DS-1, kuriai vadovavo Algis Banevičius – vienas šauniausių mano karjeroje sutiktų vadovų“.

Atvedė likimas
Juozo darbinis kelias į socialinio darbuotojo profesiją pasuko peržengus tūkstantmečio slenkstį. Visiškai atsitiktinai likimas supažindino jį su Asta Kandratavičiene, tuomet dar dirbusia Trakų r. savivaldybės Socialinių paslaugų skyriuje specialiste. „Mano mamą, iš prigimties darbščią ir guvią moterį, senatvėje ištiko insultas, ji neteko galimybės savarankiškai judėti, – prisimena J.Norinkevičius. – O pasyviai sėdėti vien namuose buvo ne jos būdui. Važiuodavome į teatrus, renginius, tekdavo nešti ant rankų. Kartą susiruošėme iš Taučionių į jos mėgiamo Stasio Povilaičio koncertą Viniuje – reikėjo vežimėlio. Kreipiausi į savivaldybę ir tuometinė Socialinio skyriaus darbuotoja Asta Kandratavičienė suprato būtinybę ir padėjo. Taip ir susipažinau su socialiniu darbu ir viena iš darbuotojų”.

Su mama gimtojoje sodyboje [2]

Su mama gimtojoje sodyboje

Ši atsitiktinė pažintis peraugo į ilgametę tvirtą bendraminčių draugystę. 2001 m rugsėjo 21 d. Trakuose duris atvėrė VšĮ Trakų neįgaliųjų užimtumo centras, kuriam vadovauti buvo pakviesta Asta Kandratavičienė. Vienas pirmųjų centro rengiamų projektų buvo projektas pagal Pasaulio aplinkos saugojimo programą. Asta pakvietė Juozą talkininkauti projekto rengime ir padėti sukurti triušių veisimo ūkio planą, o Juozas, bitininko sūnus, vietoj triušių pasiūlė įsteigti bitininkystės ūkį. Šiandien, penkiolikos centro gyvavimo metų patirtis puikiai demonstruoja šio pasirinkimo įvairialypią naudą.
Pradžioje Juozas Norinkevičius derino savo pagrindinį darbą DS-1 bendrovėje ir savanorystę centro bityne, o ūkiui išsiplėtus, Juozo pomėgis bitininkauti tapo pagrindiniu darbu. Vyras buvo pakviestas dirbti centro bitininkystės ūkio vadovu. O centro bitynui, vienam iš pirmųjų rajone, suteiktas Nacionalinės kokybės sertifikatas, kuris užtikrina, kad medus ir kiti bičių produktai yra aukščiausios kokybės ir bitininkaujama prisilaikant gamtosauginių reikalavimų. Palaipsniui, bitininkavimas tapo centrą įprasminančia veikla, reikalaujančia centro lankytojų nuolatinio mokymosi, atsidavimo, pareigos suvokimo ir meilės.
„Jaunystėje nelabai rūpėjo kiti žmonės, daugiausiai laiko ir dėmesio skyriau savo pomėgiams – kelionėms ir bitininkystei, – pastebi Juozas. – Užtat antroje gyvenimo pusėje stengiuosi žmonėms atiduoti su kaupu“.
Reikia pažymėti, kad socialinio darbo pliusus ir minusus geriausiai suvokia šioje srityje dirbantys žmonės. Ne kiekvienas sugeba tinkamai bendrauti su skaudžiai likimo paliestais žmonėmis. Tam reikia pakankamai dvasinės stiprybės, pozityvios energijos, empatijos ir tinkamai dozuojamos atjautos.
„Atėjau į centrą, puikiai suvokdamas ką reiškia atjauta žmogui su negalia, – sako Juozas. – Mano mama gyvenimo pabaigą praleido vežimėlyje, nes negalėjo vaikščioti. O tėvelis paskutinius penkerius gyvenimo metus gyveno tamsoje, nes neteko regos. Aš savo kailiu patyriau kokiu sudėtingu tampa kasdienis gyvenimas žmogui su negalia, kas sveikam – savaime įprasta ir paprasta“.

Bitininkystės ūkyje [3]

Bitininkystės ūkyje

Pašauktas tarnauti
Kiekvienam pasitaiko silpnumo akimirkų, kuomet apninka abejonės dėl pasirinkto gyvenimo kelio. Tada suveikia pagrindinis meilės principas: jei nuoširdžiai dovanoji pasauliui savo meilę ir gerumą, gyvenimas būtinai tau atves patarėją, palaikantį teisingą pasirinkimą. Tokiu patarėju Juozui tapo Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo parapijos ganytojas Algimantas Gaidukevičius. „Buvo akimirka, kai jaučiausi pavargęs, – prisipažįsta Juozas. – Tačiau labai gerai man viską išaiškino kunigas A. Gaidukevičius. Jis paaiškino man, kad per tėvų neįgalumą buvau nukreiptas ten, kur turiu būti. Tai mano misija – suteikti naują prasmę žmonių su negalia gyvenimui. „Tavo tie namai (centras) kaip pasaulietinė bažnyčia, o tu jai vadovauji ir pamokslauji. Esi ganytojas, tik pasaulietine prasme“, – sakė kunigas. Mėgstu pamokslauti (juokiasi Juozas) ir kalbėti. Vedu edukacinius užsiėmimus apie medų ir bitininkystę“.
Iš tiesų bendrauti Juozui tenka daug. Ne tik su centro lankytojais, bet ir su nuolat besilankančiais svečiais iš atokiausių šalies vietų ir užsienio. Štai, pavyzdžiui, šį pirmadienį centre lankysis Tarptautinės Apiterapijos kongreso dalyviai, kurie susipažins, kaip bitininkavimas, bičių produktai teikia gydomąjį – relaksuojantį poveikį. O centro lankytojai, žmonės su negalia, svečius mokys žvakių liejimo iš natūralaus bičių vaško.

Moko ir mokosi
J. Norinkevičius puikiai suvokia, kad sėkmingam centro gyvavimui nepakanka formalaus bendruomenės ir kraštiečių palaikymo, centro naudai ieškoma naujų veiklos nišų. O siekiant sėkmingai plėsti veiklas, būtina tobulėti. Vien praktinės patirties kartais nepakanka. Todėl Juozas prieš kelerius metus nutarė pagilinti savo žinias ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kurį sėkmingai prieš metus baigė ir įgijo Socialinio darbo organizatoriaus magistro laipsnį.
Šiandien Juozo Norinkevičiaus vadovaujamo centro pagrindinės veiklos tikslingai nukreiptos žmonių su negalia ugdymui, mokymui ir užimtumui, tai – dienos socialinė globa, socialinės ir profesinės reabilitacijos paslaugos. Negalią turintys žmonės, pasirinkę mokymo programą, centre gali įgyti pageidaujamos profesijos žinių: medienos apdirbėjo, interjero tvarkytojo, bitininkystės darbuotojo, želdynų prižiūrėtojo, vytelių pynėjo, gėlių komponuotojo, tekstilės rankdarbių, socialinių paslaugų teikėjo.

Išskirtiniai metai
Kraštiečių siūlymu, už ilgametį, kilnų prasmingą darbą socialinės veiklos srityje ir aktyvią visuomeninę veiklą Juozą Norinkevičių Trakų r. savivaldybė pagerbė Vytauto Didžiojo I-o laipsnio nominacija.
Praėjusį trečiadienį centras šventė penkiolikos metų jubiliejų, o jo vadovas rugpjūčio mėnesį minėjo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį. Maloniu netikėtumu tapo Juozui gimtadienio išvakarėse įteikta „Gerumo žvaigždė“. Šiuo apdovanojimu Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė padėkojo Juozui Norinkevičiui už žymų indėlį ir paramą šalies socialinės apsaugos ir darbo sričiai.
Romantikos nestokojantis, gėrį kaip vertybę pasauliui deklaruojantis bitininkas Juozas Norinkevičius juokauja, kad ši „Gerumo žvaigždė“, tai ženklas, kad Angelų kalvoje įsikūrusių angelų gerumo spinduliai ir globa jau nutvieskė Trakus ir pasiekė miesto pakraštyje, Vilniaus gatvėje, įsikūrusį Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą.

GRAŽINA NOREIKIENĖ