Užsiprenumeruok „Galvę“ 2017 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,89 EUR; 3 mėn. – 7,69 EUR; 6 mėn. – 15,39 EUR; 12 mėn. – 30,77 EUR; PDF metams – 19,99 EUR. Akcija senjorams, mokytojams, moksleiviams, studentams ir neįgaliesiems iki lapkričio 30 d. metinė prenumerata tik 19,99 EUR!  

Grendavė – kuklių ir darbščių dzūkų gyvenimas

Savotiškas šis kraštas. Jis ypatingas tykiu bei kaimišku ramumu. Tai bene dzūkiškiausia vietovė, nes dažniau nustembi neišgirdęs ciksinc ar kitaip dzūkuojant.

Ne be graudulio Vida kalba, kad esanti pensininkų seniūnijos seniūnė. Yra pagrindo taip sakyti. Jaunimas, baigęs pagrindinius mokslus, neužsibūna, o kaimas tik senoliais laikosi. O tas faktas, kad keturi penktadaliai visų gyventojų jau garbingi pensininkai, sakyte sako, kad šiame krašte daug išmintingų ir darbščių žmonių esama. Jonas Nasevičius iš Kazokiškių per Jonines atšvęs 87 gimtadienį. Už jį metais vyresnė tėra tik Olimpija Šlaičiūnienė. Jai dabar 88 metai.

O ką veikia senukai gimtajame krašte? Ogi puošia, kaip kas išgali, savo sodybas. Gražina statiniais, želdynais. Tai, turint daug laisvo laiko, puikiausia savęs išraiška.

Mokinukai jau nebeturi savo mokyklos. Kažkaip mažėjo ji, smulkėjo. Buvo pagrindinė, po to pradinė, dar po kažkiek laiko tapo ikimokykline. Galiausiai dingo. Kasdien keliais geltonais autobusiukais dvi dešimtis mažylių išvežami dviem kryptimis. Kas į Rūdiškes, kas Onuškyje sunkias mokslo aukštumas šturmuoja. O kiti, kurie nesuspėjo jaunystės metais išmokti reikiamų bendrojo išsilavinimo tiesų, mokosi per nuotolį – kosultantė Vida reguliariai seka, kaip geros dvi dešimtys siekiančiųjų mokslo namuose kremta knygas ir atsiskaito interneto pagalba.

Buvusi mokyklos direktorė Elena dabar vyriausia tarp grojančių ir dainuojančių grendaviškių. Du kolektyvai susibūrę kaime – „Žiburio“ kaimo kapelai diriguoja Anelė, moterys savo ansamblį pasivadino „Versmės“ vardu. Šie du muzikuojančių žmonių sambūriai lyg atgaiva visiems. Be jų seniūnijos susibėgimai, rimtos šventės, paminėjimai būtų lyg prėska duona.

Dar yra nemažai narsių vyrų šiame kaime. Man narsūs yra tie, kurie nustojo inkšti ir pasiraitoję rankoves pasispjaudė delnus. Ir ėmėsi to, kas jiems prie širdies ir pagal jėgas.

Štai Vytautas ir Laurynas buvusiose kolūkio dirbtuvėse tikro ąžuolo baldus gamina. Ir arti pusšimčio kaimo žmonių įdarbino, išmokė naujo amato. Ir, patys jausdamiesi tikrą darbą dirbantys, kitiems garantais yra dėl stabilios rytdienos.

Prie Antakalnio kaimo yra aerodromas. Tai lakūniškos svajonės, įgyvendintos Tadeušo, rezultatas. Traukia į jo medinius namelius svečiai iš viso pasaulio, iš dangaus aukštybių grožisi kalvotomis apylinkėmis.

Po „Paparčiu“ priima ir gražuolį Vilkokšnį visiems rodo bei juo džiaugtis siūlo Eglė su Gintaru.

O tos keturios moterytės iš anapus Vilkokšnio išties nemažą stebuklą sukūrė. Močiutė Ona, jos duktė Aldona su dukra Migle ir anūke Saule savo sodybą pavertė ne bet kokiu  kaimiško turizmo centru. Vyresniosios Dalgedų giminimės moterys į didelę patalpą sunešė viską, ką išsaugojo, ir pavadino visa tai etnografiniu kambariu. Jame audimo staklės, namų apyvokos rykai, baldai, stalai ir… duonkubilis prie didžiulės krosnies.

Šios moterytės ne tik apgyvendina svečius, bet parodo, kaip kepama paprasta dzūkiška ruginė duona, leidžia kiekvienam pasidaryti savo kepalą, jį lyže pašauti į karštą krosnį. Kol kepasi duonelė, senolė Ona parodo svečiams, kaip lino stiebas virsta puikiais audiniais.

Kas sugebėjo, įleido šaknis į dirbamą žemę. Ūkininkai Petras, Vincas, Vytas, Linas valdo tegul ne tūkstančius hektarų, tačiau sugeba Dzūkijos smiltelėje užauginti grūdų tiek, kad tarybinių laikų kolūkiečiams dyvas būdų negirdėtas.

O tas Jonas su Ramune per neilgą laiką kantriai padarė atrodo neįmanomą – kelių sankryžoje buvę sandėlių griaučiai virto puikia sodyba. Ūkininkų sodyba.

Pačioje dzūkiškiausioje rajono seniūnijoje darbo norinčiam rasti nepaprasta. Kas miškų ūkyje darbuojasi, kas po seniūnijos remontuojamu stogu įsikūrusiose įstaigose tarnauja. Stojus vasarai, darbščiausieji zuja po miškus sraigių, uogų, grybų. Atkakliausieji gerais užmokesčiais apdovanojami.

Reta šalies seniūnija neturi savo bažnyčios. Taip yra ir Grendavėje. Onuškio kunigai Ignas ir Jonas atvažiuoja į Panošiškėse įrengtus maldos namus, pasimeldžia su visais, atlieka būtinus krikšto ir santuokos sakramentus. Ir gegužinės pamaldos kaip niekad tapo populiarios. Toji majava labai patraukliai veikia apylinkės sodiečius. Mat kaskart, kaip netolimoje praeityje, susirenkama vis kitoje sodyboje.

Kasmet tie 80 metrų naujo asfalto seniūnijos centrui, t.y. Grendavei – lyg pasijuokimas iš žmonių. Ką jie ten didelėjė savivaldybės salėje nusiposėdžiauja, kad vos ne mokykline liniuote numetruojama, kiek kokiai vietovei skirti to asfalto? Jo šįmet  tepaklota tik tiek, vadinasi, iki naujojo paplūdymio nedulkinant kelių bus galima nuvažiuoti tik po trijų metų. Mat, iki ežero dar likę 250 metrų…

Tas naujas paplūdimys prie ežero – puikus reikalas. Atvažiuojantiems ir paliekantiems savo šiukšles. Tarp tų atvykstančiųjų dažni vietiniai jaunuoliai. Ir turi visi poilsiaujantieji priekaištų gero sumanymo vykdytojams. Projektuojant paplūdimį, kažkodėl nepaisyta gausių šaltinių, neatvesta elektra, neišasfaltuotas kelias. Bet ką ir bekalbėti – geras sumanymas įgyvendintas ir tai gerokai pagyvino seniūnijos gyvenimo kasdienybę.

Dabar laukia eiliniai darbai darbeliai. Buvęs seniūnijos pastatas taps „Žiburio“ bendruomenės, kurią prieš dešimtmetį įsteigė Vytautas, namais. Rinksis jaunimas pasitrepsėjimams ir padainavimams, bus įrengta šarvojimo salė. Labai jau jos reikia.

Stogas naujas daromas virš dabartinės seniūnijos pastato. Irgi svarbu, kad nelytų ant galvų.

Dabar birželis. Neseniai buvo pagerbti karo metu vokiečių sušaudyti ir sudeginti Blažonių šeimos nariai ir keli partizanai. Prie paminklo susirinkta, parymota. Tik takelio nėra iki tos vietos. Ir rankų prašosi tokios rimtos vietos aplinka.

Vladas Kasperavičius{jcomments on}