Užsiprenumeruok „Galvę“ 2017 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,89 EUR; 3 mėn. – 7,69 EUR; 6 mėn. – 15,39 EUR; 12 mėn. – 30,77 EUR; PDF metams – 19,99 EUR. Akcija senjorams, mokytojams, moksleiviams, studentams ir neįgaliesiems iki lapkričio 30 d. metinė prenumerata tik 19,99 EUR!  

Grįžo iš emigracijos ir parodė pavyzdį kitiems: štai kaip galima gyventi

Išvykstančių iš Lietuvos dirbti svetur vis dar yra gerokai daugiau negu sugrįžtančių. Vis dėlto emigrantai ilgainiui ryžtasi sukti į gimtinės pusę. Čia jie nepabūgsta imtis verslo, dažniausiai – maitina kitus.
Į maitinimo verslą įsisukę žmonės gerai žino, kad svarbiausia jame – gera strateginė vieta, o po to – ir gera maisto kokybė. Šios taisyklės tenka paisyti ir tiems, kurie dar tik stoja į starto poziciją. Net ir tada, kai jų darbo vieta tėra vagonėlis ant ratų. Būtent tokią darbo vietą susikūrė ir du jauni žmonės – iš emigracijos namo sugrįžusi 25 metų Greta Grincevičiūtė ir jos bičiulis Kipras Dabulevičius. Prie Elektrėnų marių, netoli Elektrėnų sporto centro, juodu 2016-aisiais įkūrė užkandinę „Paragauk pats“ ir per pusantrų metų tvirtai įsikabino. Valgytojai reitinguose jiems jau rašo pačius aukščiausius balus ir giria šių jaunų žmonių ruošiamą maistą.

Pamažu link plėtros
„Dirbame tai, kas mums patinka, todėl nenusivylėme. Mūsų ruošiamam maistui – salotoms, kebabams, mėsainiams, keptiems šonkauliukams – paklausos netrūksta. Tačiau iš karto plačiai neužsimojome, kūrėmės pasistatę nedidelį vagonėlį. Reikėjo patikrinti, ar mes esame reikalingi elektrėniškiams ir pailsėti atvykstantiems žmonėms, ar patinka jiems mūsų maistas“, – kalbėjo G. Grincevičiūtė.
Per pusantrų metų „Paragauk pats“ prisijaukino nemažai klientų, o jos steigėjai išaugo verslo pradžiamokslių marškinėlius ir jau ėmėsi plėtros rūpesčių nešulio. Kitais metais jaunieji verslininkai iš mažo vagonėlio persikels į didesnį, o valgytojams susėsti bus įrengta keletas jūrinių konteinerių. „Iki šiol negalime klientams pasiūlyti net užuovėjos. Gaminame tik išsinešti skirtą maistą. Vasarą buvo daug paprasčiau, nes greta vagonėlio esame įrengę pavėsines, pastatome daug stalų. Net ir rudenį netrūko žmonių, kurie, šilčiau apsirengę, mėgaudavosi marių vaizdu kramsnodami mūsų patiekalus“, – pasakojo G. Grincevičiūtė. Šiuo metu užkandinė jau uždaryta ir jos steigėjai porą mėnesių skirs plėtros rūpesčiams įveikti. Jie jau sukūrė strategiją, tikslina ir verslo planą.

Namo sugrąžino ilgesys
G. Grincevičiūtė ir jos bičiulis – buvę emigrantai. Vievyje gyvenusi mergina darbo užsienyje paragavo dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, o ją baigusi kone ketveriems metams išvyko į Angliją. K. Dabulevičius maždaug tiek pat laiko darbavosi Danijoje. „Bandžiau mokytis ir Anglijoje, bet nepavyko. Per sunku buvo viską suderinti. Dirbau sandėlyje – perrinkdavau daiktus. O Kipras Danijoje šiltnamiuose kiaurus metus skindavo braškes“, – pasakojo G. Grincevičiūtė. Merginą į namus grąžino šeimos, artimųjų, draugų ir gimtinės ilgesys. „Kad ir koks geras svetur būtų atlyginimas, jis neatstoja namų. Man labai trūko saviškių – žmonių, kuriems galima pasiguosti ir su kuriais galima pasitarti. Manau, kad dauguma emigravusių žmonių taip pat jaučiasi. Mūsų šaknys Lietuvoje ir jų neįmanoma lengva ranka nukirsti“, – kalbėjo Greta.
2014-aisiais grįžusi iš Anglijos ji ėmėsi atsitiktinių darbų – buvo ir vadybininkė, ir padavėja, tačiau visą tą laiką puoselėjo svajonę imtis savo verslo. „Ir man, ir Kiprui patinka ruošti maistą. Jis iš Danijos buvo atsivežęs keletą receptų ir neabejojo, kad tai turėtų patikti lietuviams. Aš taip pat turėjau savo mėgstamiausių patiekalų. Tad sutarėme, kad abu paliekame buvusius darbus ir imamės savo verslo“, – pasakojo mergina.
Dirbdami užsienyje juodu nepralobo. Anot G. Grincevičiūtės, jos gaunamos angliškos algos pakakdavo maistui, drabužiams, likdavo ir pramogoms. Bet namo ji grįžo be santaupų, o verslo ėmėsi iš artimųjų sulaukusi finansinės pagalbos.

Viziją pavertė darbu
Šie du jauni žmonės, turėdami verslo viziją, pirmiausia suskato varstyti valstybės institucijų durų – Vievio seniūnijos, vėliau Elektrėnų savivaldybės administracijos. Reikėjo surasti tinkamą sklypą tinkamoje vietoje, ir dar tokį, kurį pasiektų infrastruktūra, pavyzdžiui, elektra.
„Kartu ieškojome ir žaliavos – daržovių, mėsos – tiekėjų. Laikomės nuostatos, kad tai turi būti vietos gamintojai. Tad mėsą perkame ir iš „Biovela Group“ įmonių, ir iš Krekenavos agrofirmos, ir iš mėsinės Mažeikiuose. Buvo ir tokių tiekėjų, kurių produktų kokybė netenkino. Ilgainiui pavyko atsirinkti geriausius.

Klausinėjo ir gavo
O Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliami reikalavimai maisto ruošimui ir patalpoms? Įvairių higienos normų pinklės? „Tai buvo lengviausia užduotis, kurią teko įveikti. Apskritai pasirengti veiklai mums prireikė 8 mėnesių. Iš pradžių dar bandėme per Lietuvos darbo biržą gauti lėšų investicijoms, bet būtume per ilgai užgaišę – nebelaukėme paramos. Norėjome savo jėgas išbandyti vasarą, o ji tuo metu artėjo prie pabaigos. Finansiškai pagelbėjo mano močiutė.
O Veterinarijos tarnyba leidimą mums suteikė vos per vieną dieną. Žinoma, kurdami verslą klausinėjome jos specialistų dėl kiekvienos smulkmenos, nuolat konsultavomės. Ir buvome įvertinti už tai, kad stropiai pasirengėme“, – pasidžiaugė G. Grincevičiūtė. Patys įveikę sunkumus jie noriai priima ir talkininkų, pavyzdžiui, iš Elektrėnų profesinės mokyklos, kurioje mokoma padavėjo ir barmeno, virėjo, konditerininko specialybių.
„Esame linkę priimti padirbėti jaunesnius. Ypač tai naudinga tiems, kuriems tai – pirmas darbas. Esu patyrusi, ką tai reiškia, kai pirmasis gyvenime darbdavys išgąsdina, įskaudina. Šitaip gali būti nuslopintas noras dirbti“, – sakė jaunoji verslininkė.

lrytas.lt inf.