| Vekseliai |
 |
 |
| Trečiadienis, 10 Lapkritis 2010 13:48 |
|
::/my_readmore:: ::wysiwyg_fulltext:: Na, o mano dienos ne kokios. Kaip doras, šaunus, nepakartojamas Lietuvos patriotas, įpusėjus kriziniam sunkmečiui, priverstas savo noru prisirašiau skolų lapelių iki soties. Žinoma, dabar tai vadinasi smetoniškai, mandriau- vekselis. „Vekseliavau“ viską. Nuo energetinių iki komunalinių skolų. Dabar tai grįžta su kaupu. Suprantama ne į mano kišenę. Suskambus durų skambučiui net silpna pasidaro. Kerta per viską: kojas, ausis ir akis. Nieko nematau, nieko nežinau, nieko negirdžiu. Mano nelaimei „vekseliai“ pasižymi nuostabia klausa, rega bei kantrybe. Mikliai subalansavę mano biudžetą susivekseliavo viską, viską. Paverkiau. Vėliau irgi paverkiau. O po to tik verkiau ir verkiau. Pasidarė lengviau. Susikaupiau. Skambinu. „Mama? Mamyte! Norim valgyt! Labai!” Išvada paprasta — pensininkai veža. Tikrąją to žodžio prasme. Ačiū tau, mama! ::panel_article_details:: ::/panel_article_details:: ::panel_article_params:: ::/panel_article_params:: ::panel_article_meta:: ::/panel_article_meta:: ::jseblodend::::/jseblodend:: |
