|
Ketvirtadienis, 18 Lapkritis 2010 14:33 |
::/my_readmore::
::wysiwyg_fulltext::Mes - tik galvaniniai elementai, reikalingi didelei mašinai pajudinti ir judinti, judinti, judinti... Sėdi taukuotas (atsiprašau - apkūnus dėdė) ir mėsainius ryja (oi! - VALGO). Kai nėra, ko „valgyti“, tada dėdė mygtuką „spūst“ ir galvaniniai elementai jau pluša. Pluša ir pluša. Kaip vergai su irklais romėnų galerose. Ir irkluojam į šviesų rytojų. Romos imperija žlugo. Tikėkimės ir šiai imperijūkščiai saulėlydis nebetoli.
Stovėdamas prie krizių jūros (kuri jau turi ir atoslūgio požymių) ir belaukdamas to nuostabaus saulėlydžio, džiaugiaus kaip mažas vaikas. Svajojau, kaip bus gerai, kai... ir oplia, krizinės jūros banga, veidan...
Kas gero? Kaip gero? Kas surinks iš manęs palūkanas? Kas? A? Kur reikės padėti tuos pinigus? Man tada bus jų perdaug. Kaip man reikės išmokti taip gyventi? Kas man siųs grąsinančius laiškus? Kam aš tada būsiu REIKALINGAS? Kam?
Su šitiek smaugiančių egzistencinių klausimų, kaip strėlė atsidūriau namuose. Greitai į vonią. Galvą po šaltu vandeniu. Laikiau, kol smegenys atšalo. Pakeliu berods jau ir lengvesnė. Žvilgt į veidrodį, o ten toks rožinis, liūdnas “enerdžaizer” (energizer) zuikutis. Na jau ne. To tikrai nebus. Stvėriau savąjį irklą ir pirmyn į savąją galeriją. Ten bent jau reikalingas.
Aš stiprus, aš tvirtas aš “enerdžaizer” zuikutis.
Iki. Ir linksmų košmarų.
P.S. irklas gali būti ir ginklas. ::/wysiwyg_fulltext::
::panel_article_details:: ::/panel_article_details::
::panel_article_params:: ::/panel_article_params::
::panel_article_meta:: ::/panel_article_meta::
::jseblodend::::/jseblodend:: |
