|
Rugsėjo 9-ąją, Tarptautinės savižudybių prevencijos dienos išvakarėse, įteikti apdovanojimai geriausių straipsnių savižudybių tema autoriams. Šiemet tarp apdovanotųjų - Dovilė Javinskaitė – VU Žurnalistikos instituto trečio kurso studentė, bendradarbiaujanti „Galvėje“.
Norėdama paskatinti atsakingai rašyti apie savižudybes, apdovanojimus jau treti metai rengia Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA). Panašūs apdovanojimai rengiami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse: Danijoje, Belgijoje, Austrijoje ir kitur. Vertinimo komisijoje dalyvavo žiniasklaidos ekspertas, apžvalgininkas ir naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) prezidentas dr. Evaldas Kazlauskas bei LTPPTA prezidentas dr. Paulius Skruibis.
Ekspertai geriausiu straipsniu išrinko Irenos Nagulevičienės publikaciją „Kas sukliudys žingsniams į nebūtį?“, pasirodžiusią Jonavos rajono laikraštyje „Naujienos“.
Jaunimo psichologinės paramos centro (JPPC) komplikuotas netektis išgyvenančių žmonių paramos grupė geriausiu išrinko Dovilės Javinskaitės interviu su Trakų psichikos sveikatos centro direktore, gydytoja psichiatre Audrone Kacelavičiene. Straipsnis „Parodytas gerumas gali išgelbėti kitą“ publikuotas 2009 metų rugsėjo 25 d „Galvės“ laikraštyje.
Komisijos nariai paskatinamuosius apdovanojimus įteikė Živilei Zazerskytei už įdomų interviu „Kad nepaklystumėme gyvenimo kryžkelėse“, pasirodžiusį „Penktadienio Žemaityje“, „Druskininkų naujienų“ redaktoriui Romui Kvietkevičiui už komentarą redakcijos skiltyje ir „Kauno dienos“ žurnalistei Rūtai Mykolaitytei už netradicinį požiūrį publikacijoje „Prarastųjų“ veidai – laiškai iš anapus“.
Ekspertai pastebi, kad vis dar dažnai straipsniuose apie savižudybes kalbama netinkamai. „Straipsnius apie savižudybes galima net suskirstyti į šviečiamojo pobūdžio, interviu ir dramatiškus, o būtent pastarųjų ir reiktų vengti“, – mano E.Kazlauskas.
LTPPTA ir JPPC nuolat teikia informaciją žurnalistams apie tai, kaip reiktų kalbėti apie tokius skaudžius ir aplinkinius stipriai emociškai veikiančius įvykius kaip savižudybė. Straipsniuose neturėtų būti pateikiami detalizuoti savižudybės būdo, vietos, aplinkybių aprašymai, reiktų vengti dramatizmo ar romantizmo. Moksliniai tyrimai rodo, kad detalus savižudybių aprašymas gali paskatinti naujas savižudybes. Daugiausia netinkamų savižudybių aprašymų nacionaliniuose dienraščiuose.
Parengta pagal LTPPTA informaciją
Julijana Dergac Senųjų Trakų bibliotekoje dirba neseniai. Nuo praėjusių metų gegužės 15 d. ji tapo Senųjų Trakų bibliotekos filialo vedėja. „Kai tik atėjau dirbti, dar mane galėjote priskirti prie įstatymiškai apibrėžtos jaunų žmonių grupės, tačiau ir dabar jaučiuosi labai jauna, – juokauja Julijana šiais metais šventusi trisdešimtmetį.
Ir kurgi nesijaus jauna, kai aplink save suburia vien jaunimą. Į Senųjų Trakų biblioteką (kaime vadinamą žaliu namuku prie seniūnijos) ateina daug jaunimo nuo 14 m. iki 17m. ir nuo 21 m. iki 26 m.. Kito amžiaus jaunimo užsukai mažiau. Jaunus žmones domina naujos knygos ir, savaime aišku, internetas. Julijana mano, kad jei būtų geresnės sąlygos, j aunimo užeitų daugiau. Juk visus vilioja tai kas modernu, nauja, neįprasta, arba sudėtingi dalykai pateikti paprastai....
„Į šį darbą mane atviliojo meilė knygoms, dar studijuodama universitete visada su baltu pavydu stebėjau bibliotekininkes, taip norėjau būti jų vietoje,“– tęsia pokalbį jauna bibliotekininkė.
Kai bibliotekoje organizuojami kūrybos vakarai, jauni žmonės noriai dalyvauja.Tik vienas trūkumas yra, juos paskatinti turi pati Julijana, nes visi kuklinasi. Retas kuris pats pasisiūlo ar pasisako kuriąs.
„Man šis darbas labai patinka, ypač patinka bendrauti su žmonėmis, jiems padėti surasti reikiamą knygą. Kartais pagalvoju, gal būtų geriau dirbti miesto bibliotekoje? Bet čia surandu tik vieną pliusą –ten yra kolektyvas, o aš esu pripratusi dirbti komandoje. Bet čia, Senuosiusoe Trakuose, visi skaitytojai yra geri ir šilti žmonės, o ir kaimo vaikai yra ne tokie išlepinti kaip miesto. Čia kiekvienas žmogus , vaikas – asmenybė, ateina su visa šeimos istorija,“ – džiaugiasi bibliotekos vedėja.
Julijana pristato dvi Senųjų Trakų krašto jaunas poetes: Zofiją Abucevič ir Eleonorą Pavlovską.
Gyvenimo akimirkos eilėraščiuose
Eleonora Pavlovska gimė 1983 m. Senųjų Trakų kaime. Kuria savo gimtąja kalba – lenkų. Iš jos eilių sklinda šiluma, meilė. Eilėraščiai įvairios tematikos. Eleonora stengiasi užfiksuoti kiekvieną įdomesnį gyvenimo įvykį, kad neliktų užmaršty. Nuo 2005 m. Savo kūrybą spausdina dienraštyje „Kurier Wilenski”. Eleonora mėgsta skaityti, keliauti, domisi sportu ir šokiais.
Nenoriu būti sudraskyta
į gabalus
tarp piktų žmonių
piktų sumanymų.
Taip noriu būti plėšoma
iš meilės
žavesio
meilių glamonių
linksmo juoko
žaismingo
žvilgsnio
kažkieno…
Į kurią pusę eiti nežinau.
Tiesiai – per mažai
arba gal per daug?..
Per daug kitiems,
man – per mažai.
Mažiausiai vertinu
Save,
nes nesu tikra,
kad laimė
meilėje yra.
Malda
Keliu aš rankas į Aukštybes –
Ištroškus pamišėlė tyruos.
Kas bus? Ar surasiu stiprybės
Maldauti gyvenimo tyro.
Globoji, Tu, visą pasaulį –
aš vaikas esu nuodėmingas.
Suteik man dar viltį po saule,
Nes kelias slidus ir klastingas.
Ištiesiu rankas į Aukštybes:
-Pasitikiu, Jėzau, tikiu aš –
Nurinksi rasas mano kryžiaus.
Be Jėzaus išnykčiau kaip dūmas.
Kūryboje nuotaikų kaita
Zofija Abucevič (Stankevič) gimė 1981 m. Senuosiuose Trakuose. Kuria nuo aštuntos klasės. Pirmasis eilėraštis buvo apie zuikutį, kurį padovanojo krikšto tėtis. Zofija dalyvavo poezijos konkursuose Lenkijoje bei Lietuvoje, jos kūryba buvo spausdinama vietinėje spaudoje bei Lenkijos regioniniame laikraštyje. Kuria tik lenkų, savo gimtąja kalba. Jaunos moters eilėraščiai jausmingi, juose juntami išgyvenimai, kasdienės nuotaikos svyravimai. Zofijos pomėgiai: papuošalų kūryba, dekupažas. Šiuo metu Zofija eilėraščių nekuria, tačiau kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir jos – rytdiena nenuspėjama...
Pieśń pojednania
Na stole biały obrus
I płoną dwie świece
A w sercu tęsknota króluje
Ach co się tu dzieje
Ach czemu w rozterce
Ma pamięć twój obraz maluje
Dlaczego nie przyszłaś
Choć ja tak czekałem
Na powrót twój, na przebaczenie
Dlaczego cię nie ma
Dlaczego odeszłaś
I dręczysz wciąż moje sumienie
Pszepraszam za wszystko
Przebaczam ci wszystko
Nie żegnaj się ze mną westchnieniem
I powróć na zawsze
I powróć jak dawniej
Wypełnij tę pustkę marzeniem
Ach nie bądź uparta
Ach nie żądaj zbyt wiele
Tylko wypowiedz przebaczam
I weź mnie za rękę
I wprowadź w rozterkę
Niech po raz ostatni zapłaczę
Gdy się pojednamy
Wśród łez i uścisków
Ja będę twym, a ty moją
Już nigdy nie skrzywdzę
Na wieki ci będę ostoją
Gdy złamię przysięgę
Niech Bóg mnie ukarze
A karę wyznaczy mi srogą
Żal mi tylko ciebie
żal mego aniołka
Lecz ty pójdziesz śmiało swą drogą
Zofija Abucevič
Parengė projekto „Informuok ir būk žinomas“ vadovė Alvyda Kazakevičiūtė |
