|
Onos vardas kildinamas iš hebrajiško „hannan“, kuris reiškia „malonė“. Lietuvoje ilgą laiką tai buvo ypač populiarus vardas. Dažnai Ona, Onelė ar Onutė, pabrėžiant vardo sakralumą liaudyje buvo švelniai pravardžiuojama „Dievo bobute“. Tikėtina, kad ypatingos Onos gyvena Onuškyje. Ir nors miestelio pavadinimo ir vardo skambesys griežtai neįrėmintas tiesiogine kilme, tačiau smagu žinoti, kad Onuškyje dar yra daug kuklių Onų ir Onučių, kurios savo darbu puošia mūsų kasdienybę ir turtina seno miestelio sielą. Viena iš Onuškio Onų būrio - Ona Balkelienė. Darbšti ir kukli dzūkė, aktyvi bendruomenės narė, puokščių ir kaukių kūrėja, be kurios gražių darbų neįsivaizduojama nė viena Onuškio ar rajoninė šventė, kurioje dalyvauja Onuškio bendruomenė.
Gyvena „cykiai ramiai“
„Oi nereikia apie manį nieko rašytc, aš gi paprasta kaimo bobelė, o Onų pas mus Onuškyje – oi kiek yra, visos labai geros moterys – apie jas rašykit. Aš cykiai ramiai gyvenu, niekam nekliudau. Jei reikia padedu, ko paprašo – padarau, — atsikalbinėjo Ona Balkelienė, kai bandėme derėtis dėl susitikimo. Galiausiai pavyko sutarti ir Oninių išvakarėse, viename iš Onuškio jaukiai ir skoningai apipavidalintų kiemelių mane pasitiko neaukšta, smulki, jaunatviškai guvi moteris. Gerumu ir nuoširdumu spindinčios dzūkės akys tarsi sakyte sakė, kad onuškietės gyvenimo pagrindinė taisyklė — pagarba gyvenimui, žmogui ir gamtai.
„Gimiau Alytaus rajone įsikūrusiame Junčionių kaime, tada buvo Daugų rajonas, — sako Ona Balkelienė. — Augome šešiese pas tėvus. Sunkūs laikai buvo, pokario. Tėvas visą gyvenimą sandėlininku dirbo, bet kai pradėjome vienas po kito į mokslus eiti tai sudėtinga buvo, nors tėvai stengėsi, kad visi mes mokslus baigtume. Pagal tais laikais galiojančius įstatymus dirbti galėjai pradėti tik sulaukus aštuoniolikos. O aš šešerių metų pradėjau eiti į mokyklą, taigi jei ir būčiau įstojus į kokį technikumą po aštuonmetės, darbo nebūčiau gavus. Todėl baigusi aštuonmetę, dar du metus dviračiu važinėjau į Pivašiūnus, kur lankiau dieninę dešimtmetę mokyklą“ .
Vėliau Ona leidosi paskui savo svajonę: labai norėjo tapti apželdintoja. Šiais laikais madingai vadinama kraštovaizdžio specialiste – dizainere. Tačiau po metų, studijas Kauno žemės ūkio technikume teko nutraukti ir planus šiek tiek pakoreguoti. „Per sunku buvo šeimai tokią studentę išlaikyti, stipendija – vos keturiolika rublių, pragyventi neįmanoma. O namiškai maisto ar paramos irgi negalėjo tokiais nuotoliais gabenti. Ir kelionė netrumpa, be to viskas kainuoja. Grįžau namo ir toliau mokiausi Daugų technikume, kur įgijau agronomo specialybę“. Kaip Ona Balkelienė pastebėjo, pagal specialybę taip dirbti jai ir neteko, ir „nelipo prie dūšios“ jai agronomo darbas. O jei kas būtų parūpinęs apželdintojo darbą – būtų visai kas kita.
„Pekloj“ savą žmogų sutiko
Agronomijos studijų pabaigoje, įprastai studentai buvo siunčiami praktikuotis į kolūkį ar tarybinį ūkį. O jau tapę diplomuotais specialistais gaudavo paskyrimą dirbti toje pačioje vietoje, kur ir buvo praktika. Onai gautas teorines agronomijos žinias buvo skirta išbandyti Varėnos rajono ūkiuose. „Buvau paskirta į Valkininkus, bet pas tuometinį vyriausiąjį agronomą atvažiavo draugas tik baigęs studijas akademijoje, ir mane pradėjo kalbinti vietą Valkininkuose palikti jam, o man pažadėjo parūpinti gerą darbo vietą kitame ūkyje. Prikalbino. Paskyrė į Dubičius. Pamenu vežė vežė ir niekaip neatvažiuojam, o tuo metu Dubyčių apylinkėse pelkės degė, viskas skendo dūmuose. Tai aš agronomui ir sakau: „Žadėjote gerą vietą, o vežėt vežėt į tą rojaus vietą, o į peklą atvežėt...“, - juokiasi Ona Balkelienė, prisiminusi įsiminusią dieną.
Dubičiuose jauną darbščią dzūkę įsižiūrėjo girininkas Raimundas Balkelis. Kolūkio vakaronėje šokti pavadino ir jau nepaleido. Prieš 25 metus Balkelių šeima atsikraustė į Raimundo gimtinę - Onuškį.
Kitąmet pora minės jau auksinį — 50 metų — santuokinio valso jubiliejų. Kartu praeita daug ir išgyventa daug. Užaugino sūnų ir dukrą, dabar džiaugiasi brandos sulaukusiais anūkais ir svajoja sulaukti proanūkių.
Žavi gamtos kūryba
Onuškio bendruomenė jau daugelį metų puikuojasi Onos Balkelienės darbais. Tradiciniuose derliaus šventės renginiuose, bendruomenės kiemelio kūrime ir apipavidalinime būtinai dalyvauja Ona. Kantriai ir skrupulingai gamina puokštes iš gamtos dovanojamų detalių. Džiovinti žolynai, įvairiausi lapai, pievų gėlės - pagrindinė medžiaga, kurią Ona naudoja savo kūriniuose.
Be to, jau daug metų Ona Balkelienė kuria kaukes persirengėliams. Jų daugiausiai sukuriama Užgavėnėms. Iš kur tas pomėgis, kaip tikino Ona, ji pati nežino. Ypatingo potraukio dailei ar tapybai, vaikystėje kaip ir nebuvo, tačiau jei per botanikos pamokas reikėdavo nupiešti kokį augalą, tai jai pavykdavo jį atvaizduoti labai natūraliai.
„Nuo vaikystės dievinu gamtą, miškus, medžius, augalus. Kur nenuvažiuoju, pirmiausiai, atkreipiu dėmesį kaip sutvarkyta aplinka, - pasakoja Ona. — Nežinau, kodėl taip, bet visą gyvenimą žavėjausi gamtos kūryba ir ji mane visada džiugina. Vaikystėje visus kaimo medžius buvau išlaipiojus, pamiškes išvaikščiojus, net mama kartais juokdavosi, kad man gal berniuku reikėjo gimti...“.
Pusė amžiaus gyvendama su girininku, kaip pati Ona juokauja, pati jau beveik miškininke tapo. Be to, uogos, grybai, kaip ir visoms dzūkėms - įprasta ūkiškai gyvenančios moters kasdienybės dalis. O palėpėje, kaip ir priklauso gamtos garbintojai — jūra džiovinamų žolynų. Iš vienų žolelių kūną gydančios ir gaivinančios arbatėlės gaminamos, iš kitų - sielai atgaiva tampantys floristikos gaminiai.
Velniai, raganos
ir mistiniai gyviai
„Visur kur reikia, mane bendruomenė kviečia, o atsisakyti nemoku, — šypsosi Ona. — Maždaug prieš dvidešimt metų, Onuškio kultūros centro darbuotojos pradėjo rengti skambias Užgavėnių šventes ir kvietė dalyvauti onuškiečius. Galvojau pašmaikštausiu ir nueisiu į šventę persirengus. Pasisiuvau iš lininių maišų tokią maršką, figūrą „pastorinau“ šiaudiniais kamšalais, o veidą paslėpiau po kauke. Smagu buvo kai niekas nepažino. Vėliau pradėjau gaminti kaukes ir kitiems bendruomenės nariams. O kartais būna, kad pagamini, o persirengėlių savanorių - pritrūksta“.
Kiek puokščių ir kaukių sukurta ir pagaminta Onos Balkelienės rankomis, suskaičiuoti sudėtinga. Kai kurios kaukės tausojamos ir saugomos, vaidina ne viename renginyje. Kaukės gamyba, kaip paaiškino Ona Balkelienė, užtrunka nuo kelių dienų iki mėnesio ir daugiau. Priklauso nuo sumanymo. Pavyzdžiui, drakoną -kirminą, kurtą 2004 metų derliaus šventei, Ona gamino ilgiau nei mėnesį. „Įspūdingas drakonas buvo. Tą kaukę turėjo vilkėti net 6 žmonės. Kol tą drakoną sukūriau, privargau. Kasdien po kelias valandas jam skirdavau, o jau po mėnesio galvojau kantrybės neužteks, bet baigiau. Džiaugiausi, nes labai visiems jis patiko. Simpatiškas toks, 5 metrų ilgio. Visas jo ‚kūnas‘ buvo iš pripūstų celofaninių maišelių pasiūtas“, — prisimena moteris.
Ir netyčia prasitaria, kad to mistinio gyvūno kaukė, paskolinta vienam renginiui, pradėjusi keliauti per kitus, taip į Onuškį ir negrįžo... Tačiau onuškietė nenusimena, nes kiekvienais metais ji kuria įvaizdį vis naujiems mistiniams personažams. Pagamintos kaukės, tarsi gyvena savo gyvenimą, kartais atrodo, kad su Onos rankų šiluma joms būtų įkvėpta neblėstanti gėrio ir gyvenimo džiaugsmo dalelė.
Gražina Noreikienė |
