|
Tiems, kas nesidomi istorija, „muziejininkas“, greičiausiai, asocijuojasi su žodžiu „eksponatų sargas, saugotojas“. Išmanantys istorijos mokslo vingrybes, puikiai žino, kad dirbti muziejuje – tai, galima sakyti, gyvenimo būdas. Gyventi istorija, kvėpuoti ja, apie ją galvoti laisvalaikiu. Tokį gyvenimo būdą pasirinko Algirdas Paulauskas – Trakų istorijos muziejaus vyriausias mokslinis bendradarbis.
Nieko ypatingo
„Nežinau, ką įdomaus galėčiau papasakoti, nieko aš tokio ypatingo nenuveikiau, dirbu ir tiek“, - kukliai atsikalbinėjo paprašytas papasakoti apie save istorikas. Jei paklaustum apie kokią senovinę knygą, raštą ar monetą, veikiausiai, būtų pasakojęs daug, o apie save – kaip ir nėra ką.
„Pasakojimui, mano gyvenimas – nuobodus“, - sakė Algirdas Paulauskas. „Gimiau 1950 metais Žasliuose, Kaišiadorių rajone. Mano tėvai buvo mokytojai. Tėtis dėstė matematiką, mama – lietuvių kalbą ir literatūrą“. Į mokslus Algirdas Paulauskas patraukė – šešerių. 1967 metais, baigęs Žasliuose vidurinę, įstojo į Vilniaus Universiteto Istorijos fakultetą. 1973 metais, gavęs istoriko diplomą, pagal paskyrimą atvyko dirbti Trakų istorijos muziejuje, moksliniu bendradarbiu kultūros paminklų apsaugos klausimams. Vykdė kultūros paminklų priežiūrą: registravo, surašinėjo, prižiūrėjo, kad nesugriautų.
Pakitus muziejaus struktūrai, ši funkcija buvo perduota rajono Kultūros skyriui, o tuometinė muziejaus direktorė Irena Misiūnienė pakalbino Algirdą Paulauską likti dirbti muziejuje moksliniu bendradarbiu.
Alternatyvos nematė
Muziejuje nuosekliai ir sistemingai vykdomi moksliniai darbai, organizuojami archeologiniai tyrimai, kurių metu rasti radiniai ne tik konservuojami, restauruojami, bet būtinai inventorinami, eksponatai sisteminami, kuriami išsamūs jų aprašai. Tai tik dalis darbų, kuriuos turi nudirbti muziejininkai, iki to, kai eksponatą pamato muziejaus lankytojų akys. O dar tiriamosios ekspedicijos, straipsnių, leidinių rengimas. Veiklos istorikams – netrūksta. Ir be profesinio pasirengimo neišsiversi – nuolat turi gilinti žinias, ieškoti informacijos.
Pasirinkęs istoriko profesiją, A.Paulauskas niekada nesigailėjo — tai jo širdžiai ir sielai mielas darbas. „Dar vaikystėje, kažkaip savaime, pradėjau domėtis istorija, o baigiant vidurinę alternatyvos – nemačiau“, — teigia muziejininkas. „Pasirinkau tinkamai, ir žvelgiant atgal – tikrai nesigailiu“.
Lobių skaičiuotojas
Nors pats istorikas nesigiria savo pasiekimais, jo kolegos atsiliepia apie muziejininką teigiamai ir pagarbiai – juk darbuojasi vyras muziejuje trisdešimt septynerius metus.
„Nori sužinoti daugiau apie šimto metų senumo leidinį - kreipkis į Algirdą Paulauską. Jis suteiks išsamiausių žinių“, — tikino vienas istoriko kolegų. Jei muziejus gauna senovinių monetų, vienas pirmųjų jas apžiūri, dažniausiai, vėl gi - ponas Algirdas.
Ant istoriko darbo stalo – knyga su lobių aprašais. „Reikia nustatyti kokios monetos, jas surašyti, kiekvieną aprašyti – nėra kažkas sudėtingo. Dabar knygoje – 28 lobių aprašai, gal kokie penki – ne mano sudaryti“, — neskuba aukštinti savo darbo rezultatų muziejininkas ir pabrėžia, kad muziejaus veikla – kolektyvinio darbo rezultatas.
„Esu aprašinėjęs raštiją, archeologiją, medalių knygą rašiau. Muziejaus leidybinėje veikloje yra ir mano indėlis, bet visumoje – tai kolektyvinis darbas. Pavyzdžiui, leidinį „Pinigų lobiai Trakų istorijos muziejuje“ sudarinėjau ne tik aš, bet ir Virgilijus Poviliūnas, Saulius Zalys. O leidiniui „Kapinės - Lietuvos kultūros paveldo objektas: tyrimai ir išsaugojimo problemos“ medžiagą parengė Birutė Lisauskaitė, Giedrė Miknevičienė, Marija Miknevičiūtė, Algirdas Paulauskas, Martynas Purvinas, Marija Purvinienė, Rimvydas Racėnas, Audronė Vyšniauskienė, Alvyra Zagreckaitė“.
Drauge su V.Girininkiene 1988 metais A.Paulauskas parengė knygelę apie Vilniaus Rasų kapines – „Rasos“. 1994 metais abu istorikai parengė kitą knygą - „Vilniaus Bernardinų kapinės“.
Reikia muziejui
Paklaustas kokių savybių reikia žmogui, kad galėtų dirbti muziejininku, Algirdas Paulauskas pirmiausiai įvardino sąžiningumą. Iš tiesų, neduok Dieve, įsidarbins koks ilgapirštis, radęs prieigą prie antikvarinių vertybių, ar senovinių monetų lobio - nežinia kiek bėdos gali pridaryti.
„Kruopštumo – taip pat reikia“, - bandė vardinti toliau istorikas.
Besiklausant kuklaus muziejininko pasakojimo, dar kartą įsitikini – reikia visiško atsidavimo istorijai, tiesiog mylėti tai, ką darai. O pakalbintas apie darbe praleistus viršvalandžius, istorikas jų nesureikšmina ir vyriškai patikina, kad juk nėra kur skubėti – namie niekas nelaukia, tai ir užsisėdi kartais prie savo darbų.
Potraukio laisvalaikiu kolekcionuoti, kaupti asmeninę kokių nors vertingų daiktų, gal pašto ženklų ar monetų kolekciją, istorikas nemato tikslo. „Jei muziejus renka, tegu ir renka, o kam man kaupti daiktus? Vertingi istoriniai daiktai turi būti muziejuose“.
O namie galima kaupti profesiniam tobulėjimui reikalingą literatūrą.
Knygų labirintai
Istorinių paslapčių narpliojimas kartais įsiveržia ir į asmeninio gyvenimo teritoriją. Taip nutiko ir Algirdui Paulauskui. Jokia moteris nesugebėjo nuvilioti ištikimo istorijos mokslui vyro. Tam kaip ir laiko nebuvo – besigilinant į istorines paslaptis darbe, žingeidumas ir karštas noras atskleisti vieną ar kitą paslaptį persikeldavo ir į laisvalaikį. Tiesiog ieškodamas informacijos apie vieną dalyką, tu gali rasti kitų įdomių faktų, nesąmoningai pradedi ieškoti daugiau žinių apie juos, ir tai virsta nesibaigiančia įvairių leidinių skaitymo grandine.
„Algirdo vieno kambario butas - tiesiog užkrautas knygomis, vertingais užrašais, straipsnių iškarpomis“, - atviravo vienas iš muziejininko kolegų. „Vietos jau šeimininkui mažoka, o jei į svečius užsuki, tai turi laviruoti didžiausiomis krūvomis sukrautų knygų labirintais“.
Skaitymas – nenugalimas muziejininko laisvalaikio pomėgis. Be istorinių knygų, kasdien būtinai paskaito kokį laikraštį, nors nevengia ir įvairesnės literatūros: kartais su malonumu paskaito detektyvą ar kokį nuotykių romaną.
„Kaip pomėgį galiu paminėti ir keliones“, - prisipažino muziejininkas. „Tiesa, nedažnai tenka keliauti, bet į komandiruotes ar tiriamąsias ekspedicijas visada mielai vykdavau“.
Apie meilę
Perdaug neatviraudamas, ponas Algirdas prisipažino, kad neturi šeimos. Paprašytas papasakoti apie pirmąją meilę, suabejojo: „Gal ir nebuvo tokios“, — atsargiai svarstė balsu ponas Algirdas. „Gal vaikystės susižavėjimas. Vėliau – studijos, darbas, kažkaip neliko tam laiko. Nesakyčiau, kad buvau merginoms abejingas pastebėdavau jų grožį, geras charakterio savybes. Buvo merginų, bet tos vienintelės, išskirtinės, kad sudaužytų man širdį, taip ir nesutikau. Gal kaltas mano būdas – esu ramus, pakankamai uždaras žmogus. O gal tiesiog širdis – šalta? Nesijaučiu vienišas. Mėgstu tylą, ramybę o kad šalia pastoviai kažkas sukinėtųsi - to nepasigendu. Galima sakyti, esu laimingai vedęs istoriją“.
Taip ir dėliojasi meilės romanas tarp muziejininko ir istorijos – tykiai, ramiai, ištikimai. Tarsi jungdamas du laiko krantus – praeitį ir ateitį.
Gražina Noreikienė
|
