|
Visada pilna energijos ir optimizmo, dzūkiško nuoširdumo ir šmaikštaus humoro tiltietė savo entuziazmu ir atsidavimu etnografinei veiklai, meile liaudies šokiui ir dainai stebino ne vieną. Ją visada būdavo malonu pamatyti renginyje, o linksmose vakaronėse jos pašmaikštavimai užkrėsdavo giedra nuotaika net didžiausius paniurėlius. Atrodė, šios moters širdyje – neišsenkantis gyvenimo džiaugsmo šaltinis, kuris dovanojamas su meile aplinkiniams, neišsekdavo, o dar daugiau prisipildydavo. Lyg jos gyvenimo niekada netemdė gyvenimo negandų šešėliai. O buvo kitaip: gražiausius Marijos Algės vaikystės metus, pasiglemžė tremtis, todėl kasmet birželio viduryje Armalių sodyboje suplevėsuoja Lietuvos vėliava, paženklinta gedulo juosta.
Marija Algė
Gimė Marija Algė Armalienė Mergiškių kaime, Aukštadvario apylinkėse. Buvo trečias vaikas Juozapo ir Marijos Pranckų šeimoje. „Turėjau seserį vyresnę, tada gimė broliukas Algirdas, bet mirė devynių mėnesių, mama mane jo vardu pavadino - Alge, bet rašė ir vadino Algirda, po manęs dar gimė sesutė Eugenija, bet trijų mėnesių mirė. Po jos brolis – Gediminas“. Krikštijo Mariją Algę kunigas, kuris, represijų metais, už ryšius su partizanas buvo įkalintas, ir kiek pamena moteris, ten sušaudytas.
Tarsi pats likimas mergaitę būtų ruošęs gyvenimo išbandymams: krikštatėvis - kunigas, suteikti du vardai. Lyg tėvai būtų nujautę, kad dukros gyvenimui prireiks ypatingos apsaugos. „Ne kartą gyvenime buvo, kad iš labai pavojingų momentų, situacijų, tarsi kas iš aukščiau saugantis lyg pašnibždėdavo mintį, sakinį ar išeitį“, - atviravo ponia Marija Algė.
Nenujautė
Lemtingą 1941 metų birželio rytą septynerių metukų mergaitė nieko blogo nenujautė. Ir jokia išganinga mintis tą rytą jos neaplankė ... Kaip įprasta, prasidėjus vasaros atsotogoms visi Pranckų vaikai svečiavosi Onuškyje pas babūnę (taip jie vadino močiutę).
„Tėvelis žinojo, kad bus išvežimas, slapstėsi jau kelias savaites, nenakvojo namuose“, - pasakojo tiltietė. Vieną dieną tėtis paprašė mamos parsivežti vaikus namo. Mama atvažiavo į Onuškį iš vakaro, o ryte ruošėsi su vaikais vykti namo, bet prieš išvykstant, dar nuskubėjo į rytines pamaldas bažnyčioje, išpažinties atlikti. Nujautė, kad jau čia pat - neišvengiamas gyvenimo posūkis, už kurio — bauginanti nežinia.
Rytas toks skaistus
„Aš jau buvau nubudus, į kiemą buvau išėjus kažko. Už bobūnės namo toks raistas buvo ir pieva. Žiūriu: papieviu eina tėvelis, o su juo du kareiviai su šautuvais“, - prisimena lemtingą rytą moteris. „Tą rytą visą gyvenimą atsimenu labai aiškiai. Rytas buvo toks skaistus, toks giedras. Saulė švietė, rasa taip žėrėjo, o raistas, bala kaip veidrodis spindėjo. Pamačius tėtį norėjau bėgti pas jį, bet lyg kas sulaikė. Apsisukau ir nubėgau pas babūnę, netikėtos žinios pranešti, kad tėvelis su kareiviais ateina“.
Atlydėję tėvą, kareiviai liepė pakviesti mamą ir per penkioliką minučių susiruošti kelionei. „Mus nuvežė į Rūdiškes, kur stovėjo ešelonas. Nežinau kiek laiko Rūdiškėse ešelonas stovėjo, bet tetos, sužinojusios, kad mūsų šeimą tremtin veš, atskubėjo į Rūdiškių geležinkelio stotį - atvežė lašinių, duonos, ir nuskubėjusios namo, užminkė duonos kepimui, spėjo mums dar kelionei prikepti ir atvežti“.
Atlikti gamtinius reikalus, ešelono keleivius išleisdavo čia pat į netoli stoties buvusį rugių lauką. Atvažiavusios tetos paprašė kareivio, kad Mariją Algę išleistų, o pačios mergaitę įkalbinėjo: „Bėk, Algirda, bėk į rugių lauką – nedrįs jie į tave šauti“, bet mergaitė pabijojo ir liko su šeima.
Dingo be žinios
Visa šeima kartu nukeliavo vos iki Naujos Vilnios. Čia, sustojus ešelonui, atsivėrė vagono durys ir kareiviai liepė išlipti iš vagono visiems vyrams. „Sakė, kad vyrai bus vežami kitame vagone, atskirai nuo moterų ir vaikų“, - prisimena moteris. „Iš tikrųjų buvo ne taip. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo tėvelį“.
Ir po daugelio metų, žinių apie tėvą M. A.Armalienė daug nerado. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tiltietės brolis skaitė Genocido centro archyvuose saugomą bylą. Joje rado nurodytas tėvo tremties priežastis: „nacionalistas, jaunalietuvis – sovietinės valdžios priešas“. Toje pačioje byloje susegti ir visi Marijos Algės mamos prašymai leisti grįžti į Lietuvą, adresuoti Stalinui, Molotovui ir kitiems sovietinės valdžios aukštiems pareigūnams. Ant visų prašymų ta pati atžyma: „Šeima negrąžintina į Lietuvą“.
„Kartu su tėveliu buvo vienas onuškietis, jis kurį laiką rašė savo šeimai, tai iš gandų tik sužinojom, kad tėvelis buvo gabenamas į Archangelską, geležinkelį tiesti. Tėvelis buvo silpnos sveikatos, tai kas ten žino, gal kur nužudė, o gal apsirgęs mirė – beliko tik spėlioti, o tiksliai nieko nežinome“, - pasakojo M.A. Armalienė.
Slavgorode
Pradžioje mergaitė nesuprato, kodėl jos šeima kažkur vežama, bet kai vežė per stepes, Uralą – susivokė. Kiek ešelone vagonų buvo – tiksliai nežino, bet girdėjo kalbant, kad važiuojant per Volgą, kažkas suskaičiavo - septyniasdešimt du. Iš pradžių vežė dieną naktį, vėliau dienomis ešelonas stovėdavo, o važiuodavo naktimis. Dienomis ešelono keleiviai matydavo pilnus traukinius kareivių, skubančių į frontą.
Atvežė tremtinius į plytų gamyklos rajoną, Altajaus krašte, netoli Slavgorodo miesto. Pradžioje apgyvendino klube, vadinamajame „raudonajame kampelyje“. Visus suvarė į vieną salę, kiekvienai šeimai – tik tiek vietos, kad įsitalpintų sugulti. Vėliau apgyvendino barakuose. M.A.Armalienės mama turėjo dirbti plytų gamykloje: minkė molį kojomis. Tą patį darbą, tik kiek didesnio ploto duobėse, dirbo arkliai. Kai plytinėje darbai baigėsi – baigėsi ir tremtinių duona.
„Mama mokėjo siūti, susipažino su tokia moterimi, kuri turėjo dvi dukras ir įkalbino mamą pasiūti tos šeimos moterims darbužių“, - prisimena tiltietė. „Eidavo kasdien po 6 kilometrus į Slavgorodo miestą ir siūdavo, o ta moteris už tai kasdien prikraudavo krepšį maisto, kurio mums pakakdavo vakarienei ir kitai dienai iki vakaro, kol mama vėl parneš lauktuvių. Taip ir vaikščiojo tol, kol tie žmonės nepradėjo jos kalbinti tapti babtistų religijos šalininke. Žadėjo mums namą pastatyti ir viskuo aprūpinti, bet mama griežtai atsisakė „Esu krikščionė ir savo tikėjimo neatsisakysiu“. Tuo baigėsi mamos siuvimas ir maistas mūsų namuose“.
Prisimena gerus žmones
Prisimindama tremtyje išgyventus vaikystės metus, Marija Algė Armalienė, dažniau užsimena apie šviesesnius momentus, sutiktus gerus žmones.
Po kiek laiko, prasidėjo nuolatinis šeimos kraustymas iš vieno namo į kitą. „Tokia tvarka buvo. Pagyveni mėnesį kitą ir kraustaisi į kitus namus. Kartą pasisekė, pakliuvome į tokius namus, kur gyveno dukra ir sūnus, jau toks suaugęs. Jis dirbo kalviu ar remontininku grūdų kombinate. Tai jau mums buvo labai gerai. Vyras matė, kad neturime ko valgyti, tai praardė savo apatinių kelnių kišenę, ir nuėjęs į elevatorių pripildavo pilną klešnę saulėgrąžų, parneša mums, tai visą dieną turėdavome ką valgyti. Kartais atnešdavo kviečių“.
Po kiek laiko, tremtinių šeimai leido gyventi mažutėliame vieno kambario bute. Mama įsidarbino kailių perdirbimo kombinate, tačiau ten besidarbuojant labai nusilpo jos sveikata, paūmėjo kaulų bruceliozė, išsigandusi, kad vaikai neliktų svetimame krašte našlaičiais, parašė seserims į Onuškį - jei nori pamatyti ją gyvą, kad atvažiuotų aplankyti.
Atgal į Onuškį
Gavusios laišką, Marijos Algės tetos tuoj pat nuskubėjo į Slavgorodą, kelias dienas pasisvečiavusios, visos seserys nutarė, kad su tetomis į Onuškį sugrįš Marija Algė ir jos broliukas. Mama su vyresnėle dukra liko ten, nes abi dukart per mėnesį turėjo registruotis.
Po dviejų kelionės savaičių, 1947 m. liepos 30 d. mažieji tremtiniai jau buvo Onuškyje. Žmonės ėjo į juos pasižiūrėti, tarsi į kokį stebuklą: penkiolikmetė atrodė dešimties, o vienuolikmetis jos brolis – kaip šešiametis: „tik akys ir kaulai“.
Grįžę į tėvynę, abu vaikai pradžioje gyveno pas močiutę Onuškyje, o kai močiutė mirė, glaudėsi pas tetą.
Marija Algė nuėjo mokytis į Onuškio vidurinę, bet mokyklą baigė jau būdama 22 metų. Lietuvoje, prieš tremtį, buvo baigusi 2 klases, o Rusijoje metus ar pusantrų nesimokė, o tada pradėjo mokytis vėl nuo pirmos klasės. Baigė 5 klases, o grįžus į Lietuvą turėjo eiti į šeštą. „Turėjau išlaikyti „egzaminą“ – tikrino ar lietuviškai rašyti moku. Nebuvau užmiršus lietuviškai nei kalbėti nei rašyti, parašiau - padariau tik dvi klaidas ir priėmė“, - prisimena moteris. „Mūsų klasė pakliuvo į tą švietimo reformos laiką, kai baigę septynias klases, ėjome kitais metais į septintą kubu klasę, taip ir susidarė metų“.
Įskundė klasiokė
Nuo jaunų dienų Marija Algė buvo aktyvi kultūrinio gyvenimo veikėja. Tremtyje išmokta rusų kalba, dainos ir eilėraščiai, kaip įtaria moteris, gal ir išgelbėjo nuo sugrąžinimo tremtin. „Skambiai buvo švenčiamos sovietinės šventės,vykdavo gegužės 1-osios, Spalio revoliucijos minėjimai, paradai. Dalyvaudavau, dainuodavau, deklamuodavau išmoktus Sibire eilėraščius apie motiną, karą. Gal todėl ir neišsiuntė atgal“.
Baigusi vidurinę, nuskubėjo į Daugus, padavė tuometiniam švietimo skyriaus vedėjui prašymą įdarbinti. Vedėjas sutiko: patirties mergina turėjo – dar besimokydama vidurinėje, po pamokų pėsčiomis 11 kilometrų eidavo į Žilinus, kur dirbo pionierių vadove mokykloje. Ir kaip tik etatas laisvas - Pavarėnio mokykloje. Tik kai atvyko darbintis, švietimo vadovas pasakė: „Žinai, apskundė, kad tu buvai išvežta ...“ ir tiesiai šviesiai įspėjo, kad su „tokia biografija“ gero darbo – negaus. O apskundė Mariją Algę klasiokė, kuri neišsiskyrė gabumais, gana silpnai mokėsi, bet turėjo tėtį, kuris dirbo partijos komitete.
Įsišaknijo Tiltuose
Tremties ženklas biografijoje, sovietmečiu buvo rimtas trūkumas, bet, kaip žinia, meilė nugali visas negandas. Vidurinės mokyklos moksleivę Mariją Algę įsižiūrėjo Algis Armalis, jaunas specialistas, baigęs Veterinarijos mokslus. „Kentėjo Armalis už tai, kad tremtinę paėmė. Protino jį valdžia: „Ką tu vedi? Ji - tremtinė, mes tau duosim karinį laipsnį ir karininku būsi“, - pasakojo moteris. „Paskui jį iš veterinorių į kolūkį išgrūdo. Pirmininkavo Kareivonyse, Taučionyse, Dotnuvoje metus kursai buvo, o tada paskyrė į Tiltus“.
Taučionyse Armalių šeima dviejų dukrų susilaukė, o Tiltuose gimė jaunėlis sūnus. Taip ir prigijo Armalių šeimos šaknys Tiltuose.
Gražina Noreikienė |
Komentarai
RSS srautas