|
Su save trakiškiu laikančiu vilniečiu Arvydu Jonaičiu magėjo pakalbėti apie kalnus - ne bet kaip. Kalbėta apie keliones ne vieną sykį, tačiau tikrą pokalbį apie Arvydo keliones vis atidėliojome. O šį kartą susitikus, turėjome abu mažai laiko. Aš rengiausi plaukiojimui Nemunu, o Arvydas ruošė dviratį kelionei aplink Gotlando salą. Vis dėlto Trakams atstovaujantis alpinistas pasiūlė pasikalbėti net... dvi valandas.
Pirmasis kopimas
Tai buvo netgi ne kopimas į kalnus, o pažintinė išvyka į vieną Kaukazo perėjų. Ir važiavo Arvydas į kalnus tik studentiško smalsumo vedinas. Bičiuliai pakvietė. Jau buvo plaukiota Sibiro ir Kolos pusiasalio kalnų upėmis, pėsčiomis ir minant dviračio pedalus išmaišyta Lietuva ir tuometinė plačioji šalis SSRS.
Kalnuose nebūta visai. Tas pasikarstymas Kaukazo olomis baigėsi laimingai, nors teko atlaikyti „kalnų krikštą“: nuo kalno riedantis didžiulis akmuo kliudė galvą, kuri nebuvo apsaugota šalmu. Visa laimė, kad pagalbą suteikė medikas, irgi alpinistas, iš Ukrainos. Būtinai reikėjo siūti žaizdą, tačiau buvo apsieita pleistru ir kažkokiais vaistais, kurių sudėtyje būta kažkokių narkotinių medžiagų. Toliau keliavo truputį apsvaigęs ir lyg ant sparnų. Žaizda užgijo, vaistų poveikis praėjo, o svaigumas nuo kalnų didybės liko. Iki dabar.
Everestas pašaukė
Lietuvai stojus į Nepriklausomybės kelią, dauguma metėsi į verslą. Arvydas Jonaitis neatsiliko – bandė stotis ant kojų savęs ieškant marketingo specializacijoje. Daugiausia dirbo dujų ūkio srityje. Nuo įsimintino pasilaipiojimo Kaukazo kalnuose buvo praėję 23 metai, kuomet atsirado reali galimybė išvažiuot į kalnus. Tai buvo pirmoji pažintis su Himalajais ir jo brangakmeniu Everestu. 1999 metais Arvydas su bičiuliais įkopė į Kalapataro kalną. Neaukštas jis, vos 5450 metrų aukščio, tačiau nuo jo atsivėręs didingas Everesto vaizdas užbūrė visam laikui.
Laukia Medvėgalis
Arvydas Jonaitis savęs dar nelaiko tikru alpinistu. Žinoma, jau į gražią eilę rikiuojasi įkoptų aukštikalnių sąrašas. Jau pabuvota visų kontinentų svarbiausiose viršukalnėse. Tai Elbrusas (Kaukazas), Monblanas (Alpės), Kosciuškos kalnas Australijoje, Makinlis (Aliaska), Kilimandžaras (Afrika) ir Aconkaguva (Pietų Amerika). Arvydas dar nepabuvojo aukščiausiame pasaulio taške ir nuo ten nenusilenkė visiems kalnams. Pasaulio kalnams. Tiems, kuriuose jau būta, ir tiems, į kuriuos dar teks kopti.
O tokių ar dar yra? Pasirodo, kad dar liko labai svarbūs kopimai. Arvydui maga įkopti į daugelį viršukalnių, tačiau didžiausia skola yra ... Medvėgalis Žemaitijoje.
Beje, Arvydas Jonaitis - pirmas lietuvis, 2003 metais su rusų ekspedicija pasiekęs Šiaurės Ašigalį slidėmis. Be pagalbos iš išorės. Yra žinoma, kad verslininkas I.Staškevičius yra bėgęs maratoną aplink šiauriausią ašigalį, tačiau jis ten buvo nuskraidintas malūnsparniu. 1909 m. anglas Robertas Piris, buvo tas žmogus, kurio koja pasiekė nulinę lygiagretę. Po 106 metų Arvydas Jonaitis tapo pirmuoju lietuviu, kuris, į kurią pusę bežiūrėtų, visada matė tik Pietus.
Ar brangu?
Kelionės, tegul ir netolimos, neišvengiamai susijusios su išlaidomis. Ar brangu suruošti žygį? Arvydas santūriai šypsosi. Lyg pavyzdį jis nupasakoja praėjusiais metais atsiradusią galimybę pasiekti Pietų ašigalį. Jis net buvo įtrauktas į ekspedicijos dalyvių sąrašą. Reikėjo tik... 45000 eurų. Pietų ašigalis dar palauks lietuvio, Šiaurės ašigalio nugalėtojo.
Pinigų alpinistai prasimano bendradarbiaudami su žinomomis kompanijomis. Kelionę į Himalajus iš dalies finansavo viena žinoma kompiuterinė firma. Alpinistai nešėsi į kalnus kompiuterį ir tikrino palydovinį ryšį. Panašiai buvo tikrinamas vieno gamintojo baterijų veikimas aukštikalnių šalčio sąlygomis. O vienai iš populiariausių šalyje fotografijos kompanijų rūpėjo sužinoti, kokios kokybės fotografijas galima padaryti aukštai kalnuose.
Norint suprasti, kiek kainuoja surengti ekspediciją į Himalajus, užtenka žinoti, kad vieno šerpo (krovinių nešiko) paslaugos kainuoja 5000 dolerių. Arvydas iki šiol dalyvavo ekspedicijose, kur alpinistai viską nešėsi patys, nieko nesamdė.
Ir dar. Pasak Arvydo, lietuvaičiai sugeba į kalnus įkopti turėdami 20000 litų. Tokia pati kelionė su šerpais (krovinių nešikais) kainuotų 40000 dolerių. Būtina pažymėti, kad tiek kainuoja ekspedicija tik į viršūnes, aukštesnes negu 8000 metrų. Į žemesnes kopti žymiai pigiau.
Netektys
Alpinizmas - sunkus ir žiaurus sportas. Patys alpinistai sako, kad skaudžiausia, kai tenka iš kalnų nešti žuvusio draugo kūną. Kalnuose jau žuvo ne viena dešimtis Lietuvos alpinistų. Kalnai pasiėmė Gedimino Akstino, Felikso Mieliausko, Vytauto Vosyliaus, Konstantino Lubovo, Eugenijaus Bajoro, Algio Gudelio, Giedrės Abraitytės, Alfonso Lukšo, Andriaus Marazo gyvybes.
Arvydas niekad neužmirš to ryto, kai su alpinistu Vytautu Gaučiu kopė į Aconcagvą, aukščiausią Pietų Amerikos viršūkalnę. Tą kartą jam teko peržengti per negyvai sušalusį alpinistą. Kodėl neparnešė jo į žemę? Alpinistams buvimas kalnuose yra tikrai nežmoniškai sudėtingas išbandymas. Ten sentimentams vietos nėra, nes tenka kautis už išlikimą. Ten, aukštai, tikėtis pagalbos, praktiškai - neįmanoma. Išlieka gyvi ir laimingai žemumas pasiekia tik tie, kurie tinkamai pasirengia kelionei ir neperžengia leistinos rizikos ribos. Priešingu atveju - kalnai tampa amžinu kapu.
Autoritetai
Arvydas, kaip ir daugelis Lietuvos keliautojų lenkia galvą prieš Algimantą Juocevičių. Nors jis – šalies keliautojų sąjungos prezidentas, tačiau, pirmiausia jis - alpinistas. Ir nepamainomas kelionių organizatorius. Algimantą pažįsta visos Europos ir buvusio SSRS valstybių keliautojai. Arvydas žavisi pirmaisiais Everesto nugalėtojais - nepaliečiu N. Tensingu ir zelandiečiu E. Hilariu, kurie į šią viršukalnę įkopė 1953 metais. Aukščiausioje pasaulio viršukalnėje plevėsuoja ir Lietuvos trispalvė. Po 39 parų kopimo ją Evereste 1993-iųjų gegužės 10-ąją iškėlė Vladas Vitkauskas. Ant pasaulio stogo pabuvojo ir S.Vilius. Norėdami įgyvendinti savo svajonę įkopti į Everestą, žuvo 170 nuotykių ieškotojų iš viso pasaulio.
Arvydas žavisi norvegais Fritjofu Nansenu ir Roaldu Amundsenu. Tai keliautojai, kuriais sekti ir iš jų žygių mokytis turėtų visi pradedantieji.
Sovietiniais laikais dažniausiai buvo kopiama į Kaukazo kalnus, tad garbingiausias alpinisto titulas buvo suteikiamas tiems, kurie įveikdavo keturias 7000 metrų višūkalnes. Jiems buvo suteikiamas titulas „Snežnyj bars“ (Sniego leopardas). Lietuvos alpinistas Saulius Vilius jau yra įkopęs į keturias 8000 metrų viršukalnes. Pasak Arvydo, šiais laikais kažkodėl nesistengiama įprasminti titulais ypatingai nusipelniusius alpinistus. O be reikalo... Nes yra tikri alpinistai ir tie, kuriems krovinius už pinigus neša nešikai. Bepigu kopti į kalnus tik su fotoaparatu ant krūtinės...
Planai ir svajonės
Arvydas Jonaitis, santūrus ir mažakalbis alpinistas iš Trakų apie keliones, ypač būsimąsias, kalba nenoriai. Bus pinigų, bus ir kelionės. Dabar laukia dviračių žygis aplink Gotlando salą (Švedija). Tai lyg apšilimas prieš kopimą į Spantik kalną Himalajuose. Bus įdomu, nes pirmą kartą teks lankytis Pakistane.
Dar laukia nesulaukia gausi fototeka. Reikia tvarkos jai, sako alpinistas Arvydas. Atrodo, į pagalbą ateis dukrelė Sigita. Ji bandys susisteminti visą buvusių kelionių medžiagą.
O būsimosios kelionės dar kantriai laukia savo eilės. Maga pamatyti ir patirti. Ir rimtą skolą sau atiduoti – įkopti į Medvėgalį. Pasak Arvydo, šiam kopimui teks rengtis rimtai, kaip dera šalto proto, pamatuotos rizikos ir begalinės kalnų traukos suviliotam keliautojui. Trakų kraštą garsinantis alpinistas Arvydas Jonaitis, nuo viršukalnės nusileidęs į žemumas jau trečią poilsio dieną galėtų vėl kopti į aukštumas. Nes myli jis kalnus. O jie alpinistą iš Trakų priima. Ir paleidžia. Kad vėl grįžtų...
Vladas Kasperavičius
|
