|
Šiek tiek istorijos
XIX a. Lietuvos karaimų prašymu, pagal specialų 1863 metų Rusijos caro įsaką, Trakuose buvo įsteigta karaimų Dvasinė valdyba, turinti atskirą dvasinį ir pasaulietinį bendruomenės vadovą – Hachaną. Jo pavaduotojas ir valdybos sekretoriato vadovas buvo vadinamas ullu hazzan (vyresnysis dvasininkas). Be aukščiausiojo ir vyresniojo dvasininko buvo įteisintas dar vienas dvasininko rangas – hazzan. Panašiai, kaip Romos katalikų parapijos klebonas, turėjęs rūpintis bendruomenės religiniais poreikiais.
Karaimų bendruomenių, gyvenusių Lietuvoje ir Lenkijoje, 1927 metais Trakuose sušaukto visuotinio susirinkimo metu Hachanu buvo išrinktas žinomas mokslininkas, Rytų kalbų žinovas ir tyrinėtojas Chadži Seraja Chan Šapšalas.
Prasidėjus Sovietų Sąjungos aneksijai, 1940 metais Trakų karaimų dvasinė valdyba buvo uždrausta, Vilniaus ir Panevėžio kenesos – uždarytos ir nacionalizuotos, Hachanas buvo verčiamas atsisakyti savo titulo, tačiau karaimų religinei bendruomenei Chadži Seraja Chan Šapšalas iki pat mirties (1962 m.) išliko Hachanu. Ir, nors religinis karaimų gyvenimas atsidūrė pogrindyje, kenesa Trakuose, vienintelė Europoje, veikė.
Prasidėjus Atgimimui, atgijo ir karaimų religinės bendruomenės gyvenimas. 1988 metais prie Lietuvos kultūros fondo įsisteigė Lietuvos karaimų kultūros palaikymo grupė (dabar Lietuvos karaimų kultūros bendrija), pradėjusi rūpintis karaimų kalba ir kultūra. Dar po metų, karaimai atgavo Vilniaus kenesą. 1992 metais visuotiniame karaimų bendruomenės susirinkime buvo priimti jos įstatai, vyresniuoju dvasininku (ullu hazzan) ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku išrinktas Mykolas Firkovičius. Nuo 2001 metų Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko ir vyresniojo dvasininko pareigos buvo patikėtos Josifui Firkovičiui, jam talkino teritoriniai įgaliotiniai, esantys Trakuose, Vilniuje ir Panevėžyje.
Mirus Josifui Firkovičiui, 2009 metais visuotinio susirinkimo metu karaimų bendruomenė išsirinko dvasinį ir pasaulietinį karaimų bendruomenės vadovą - Marką Lavrinovičių.
Gimė protėvių namuose
Hachanas Markas Lavrinovičius gimė 1938 metais Trakuose, tačiau, kaip pats juokavo gyveno keliose šalyse. „Trakuose gimė mano senelis, tame pačiame name gimė ir gyveno mano tėvas, čia gimiau ir aš“, - pasakojo Markas Lavrinovičius. „Kai gimiau, Trakuose buvo Lenkija, vėliau teko gyventi prie vokiečių, tada buvo Lietuvos valdžia, vėliau atėjo sovietai, po to sovietai išėjo. Ir vėl grįžo Lietuva. Valstybių pavadinimai ir santvarkos keitėsi, o tėvų namas išliko“.
1956 metais Trakuose baigęs vidurinę mokyklą, Markas Lavrinovičius mokslų siekė Kauno politechnikos institute. Baigęs elektrotechnikos specialybę, pagal paskyrimą dirbo Kaune, Lietuvos Mokslų Akademijos Energetikos institute. Po pusantrų metų darbo praktikos įstojo į aspirantūrą. 1968 m. birželio 28 d. apsigynė disertaciją „Skaičiavimo technikos elementų patikimumo pagreitintų bandymų metodika“, jam buvo suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis.
Po kiek laiko persikėlė į Vilnių ir dirbo skaičiavimo mašinų gamykloje. Nors darbovietės pavadinimai keitėsi, profesinė Marko Lavrinovičiaus veikla išliko ta pati – jam teko nuolat gilintis į mikroeletronikos paslaptis. Kelias dešimtis metų dirbo mokslinį- tiriamąjį darbą. Teko dirbti vyr.inžinieriumi, moksliniu bendradarbiu ir mokslinės laboratorijos vadovu.
1997 metais karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejaus proga, Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas už ilgametį sąžiningą darbą bei aktyvią kultūrinę ir visuomeninę veiklą, Marką Lavrinovičių apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu.
Visa tai – praeityje, dabar – Markas Lavrinovičius mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Daug laiko ir energijos skiria visuomeninei veiklai, karaimų bendruomenės vadovo pareigoms.
Svarbiausia - šeima
Nuo senų laikų Hachanais buvo renkami šviesūs ir raštingi žmonės, verti būti bendruomenės ganytojais ir vadovais ne tik religinėje plotmėje, bet ir pasaulietiniuose rūpesčiuose. Hachanas Markas Lavrinovičius tikina, kad karaimų tautinei savimonei didelę reikšmę turi kalbos išsaugojimas, papročiai ir tradicijos. O didžiausia gyvenimo vertybė – šeima.
Markas Lavrinovičius nuoširdžiai apgailestauja, kad šiuolaikinė civilizacija ir visuotinė globalizacija taip paveikė šeimos instituciją, kad šeimos susilaukia vieno – dviejų vaikų, o juk taip smagu būtų, kad aplink krykštautų bent dešimt palikuonių.
Kalba turi gyvuoti
Prakalbus apie šeima, Marko Lavrinovičiaus mintys nukrypo į kalbos mokslus. Nors nuo vaikystės ponui Markui oficialiai teko kalbėti įvairiomis kalbomis: lenkų, lietuvių, rusų, nuo pat santuokos pirmų dienų, tradiciškai, jų namuose skambėjo tik gimtoji- karaimų kalba. Trakiečiai jos išmoko iš savo tėvų, tėvai iš senelių, taip iš kartos į kartą kalba išliko gyva iki mūsų dienų. Karaimų šeimų vaikai nuo gimimo, namuose taip pat kalbėjo tik karaimų kalba, o lietuvių, lenkų ir rusų pramoko „gatvėje“, tai yra žaisdami su kitataučiais miesto vaikais, bendraudami vaikų darželiuose, besimokydami mokyklose.
Hachano manymu, karaimų bendruomenės nariams puoselėti savo kalbą ir išmokyti ja kalbėti savo palikuonis, dabar ypač svarbu. „Jaunimas masiškai nebemoka savo gimtosios kalbos, dabar ypač reikia stengtis, kad išmoktų“, - teigia Hachanas. „Kodėl nemoka – vienareikšmiškai sunku atsakyti. Kiekvienas turi savų motyvų. Galbūt vienas rimčiausių dalykų yra tai, kad įsidarbinant, anglų, vokiečių kalbų mokėjimas turi ir materialinę motyvaciją“.
Priklausomybės jausmas
Karaimų kalba - viena iš didžiulės tiurkų kalbų grupės. Karaimų etninė priklausomybė mokslininkai kildina iš chazarų palikuonių. Tai leidžia karaimui jaustis savu tarp savų daugelyje šalių. „Tikriausiai daugelis žino tą jausmą, kai pavyzdžiui, lietuvis nuvykęs į svetimos šalies miestą sutinka kitą iki tol nepažįstamą lietuvį, apima jausmas, kad sutikai savą, artimą žmogų“, - bandė žodžiais nupasakoti etninės priklausomybės jausmą trakietis. „Panašiai jausdavausi nuvykęs į Kirgiziją, Turkmėniją, Azerbaidžaną ar Uzbekiją. Šį pavasarį buvau Turkijoje – jaučiausi kaip namie: kalbėdamas karaimiškai buvau suprastas ir suprasdavau tai, ką kalbejo turkai.
Versija pasitvirtino
Karaimų kalbos „šaknimis“, Markas Lavrinovičius susidomėjo 1985 metais, tam paskatino Lenkijoje gyvenusio karaimo Aleksandro Dubinskio pasakojimas apie tai, kad besilankydamas Graikijoje vykusioje mokslinėje konferencijoje sutiko argentinietį matematiką, kuris teigė, kad pritaikęs matematines struktūras, nesunkiai išmoko karaimų kalbą. Ši mintis apžavėjo Marką Lavrinovičių ir sužadino mokslininkams būdingą smalsumą. Į šią teoriją tiek įsigilino, kad tikrindamas ją, sukūrė kompiuterinę programą, kuri nurodo kaip teisingai reikia tarti, parašyti žodžius, kaip iš daiktavardžio galima padaryti būdvardį ar kitą daiktavardį. „Įsitikinau, kad argentiniečio matematiko versija veikia“, - savo atradimu džiaugėsi technikos mokslų daktaras. „Pavyzdžiui, prie daiktavardžio „altyn“, reiškiančio auksą, „pripliusavus“ dalelytę „ly“ sukuriamas būdvardis „altynly“ (auksinis), o jei prie to paties žodžio pridėsime dalelytę „čy“, gausime „altynčy“ – taip vadinamas žmogus, dirbantis aukso dirbinius.
Pavardžių painiava
Pasak Hachano, gerai būtų, kad karaimai kasdien kalbėtų gimtąja kalba, nes aplink vyraujančios kitos kalbos nulemia svetimybių atsiradimą kalboje, dažnai darkoma įprasta karaimų kalbai būdinga sakinių struktūra. O besikeičiančios valstybinės santvarkos, vienos ar kitos kalbos dominavimas, nulemia ir pavardžių kaitą.
„Mano tėvo pavardė buvo Lavrynovič (Lawrynowicz), kilusi nuo „Lawar“, - aiškina Markas Lavrinovičius. „Esu matęs XVIII amžiuje vykusio Lietuvoje surašymo aktus. Juose yra išskirti karaimai. Sudarė tuos aktus lenkas ir rašydamas pavardes – sulenkino. Pavyzdžiui, rašydamas apie karaimų šeimą parašė: šeimos galva – Lavar, o skliaustuose – Lavrinovič (suprask- pavardė). Mano pavardė Lavrinovičius, mano brolis – Lavrinavičius, o pusbrolis buvo – Laurinavičius. Tačiau tokios painiavos yra ir kitų tautų pavardėse. Pažinojau lenką, kurio pavardė seniau buvo Kozlovskij, o išduodant pasą ją išvertė į lietuvių kalbą ir įrašė „Oželis“, atgavus nepriklausomybę, jis bandė atgauti ir savo pavardę, dabar jis – Kazlauskas“.
Mieliausia - Biblija
Puoselėdamas ir propaguodamas gimtąją kalbą, Markas Lavrinovičius sudarė rusų - karaimų kalbų žodyną (daugiau kaip 36000 žodžių). Nors šis žodynas atskiru leidiniu nėra išleistas, tačiau po 30-50 egzempliorių yra dauginamas beveik kasmet. Ši mokomoji priemonė ypač praverčia kasmet Trakuose vykstančios karaimų kalbos ir kultūros vasaros mokyklos dalyviams. Markas Lavrinovičius taip pat sudarė „Karaimų kalbos vadovėlį“, užrašė karaimų pasakotas legendas. Nuoširdus rūpestis karaimų kalbos išlikimu paskatino jį karaimų kalba užrašyti „Tiurkų tautų pasakas“ ir „Biblijos sakmes“.
Didžiąją dalį gyvenimo besigilinęs į fizikos ir matematikos mokslų paslaptis, trakietis visada liko ištikimas istorijos mokslo gerbėjas. Tačiau mieliausia širdžiai knyga – Biblija. „Nesu skaitęs literatūros meniškesnės ir gilesnės nei Biblija“, - sako Hachanas Markas Lavrinovičius. Tarsi dar kartą primindamas savo religinę priklausomybę karaizmui.
Gražina Noreikienė |
