|
Bitininkystė - vienas svarbiausių vyro pomėgių, teikiantis apčiuopiamų rezultatų: gardaus medaus šeimai, draugams ir neįkainojamos atgaivos bitininko sielai.
Senelio penkrublė
Tadeušas Pavlovskis gimė Lodygos kaime, netoli Lentvario. Pradinio išsilavinimo siekė Dobrovolės kaime buvusioje Pagirių pradinėje mokykloje, vėliau lankė Gojaus aštuonmetę, o šią mokyklą uždarius, mokslus tęsė Lentvaryje. Baigęs aštuonmetę, T. Pavlovskis nutarė Vaidotų Agrotechnikos technikume studijuoti techniko mechaniko specialybę.
„Sunku buvo“, - prisimena studijų laikus rūdiškietis. „Grįžti savaitgalį namo, mama prikrauna lagaminėlį studentiškų lauktuvių: lašinių, kiaušinių ir duoda penkis rublius savaitei. Nelepino. Šeimoje buvau vyriausias iš keturių vaikų. Netrukus įsigudrinau, grįžtant į Vaidotus, užsukti pas senelį. Senelis jau į devintą dešimtį metų perkopęs buvo guvus: pindavo pintines ir pardavinėdavo. Man, kaip vyriausiam anūkui studentui, vis penkrublę įbrukdavo, kad turėčiau už ką bilietus į kiną ar ledų merginai nupirkti. Jaučiausi kaip ponas, bet neilgai – šią mano gudrybę kambariokas, gal iš pavydo, išdavė. Teko suktis tik su mamos lauknešėliu ir senelio penkruble savaitei“.
Įveikė meilės trikampį
Smalsiai besigilinęs į technikos pasaulio vingrybes, dėstytojų gerai įvertintas, T.Pavlovskis gavo paskyrimą į Dieveniškių mechanizatorių mokyklą, dirbti gamybinio mokymo meistru. Pedagoginio darbo patirtį 1976 metais nutraukė gautas šaukimas į privalomąją karinę tarnybą, kurią atliko Latvijoje, Dobilės miestelyje dislokuotoje autobazėje.
Grįžęs po kariuomenės, įsidarbino netoli Vilniaus buvusiame autoservise. Po darbo, namo eidavo pėsčiomis per Pabalių kaimą. Taip vaikščiodamas ir savo gyvenimo meilę sutiko. „Einu namo kartą, žiūriu: draugas kalbina nematytą merginą“, - linksmai prisimena pažinties pradžią T.Pavlovskis. Ta mergina, su šeima neseniai buvo atsikėlusi į Pabalių kaimą iš Šalčininkų rajono. Draugas juodu supažindino. Vėliau kelis kartus trise tai į kiną nueidavo, tai į šokius užsukdavo ir vis trise.
„Įsimylėjau Honoratą, pasipiršau gal po pusės metų draugystės – sutiko neiškart“, - sako ponas Tadeušas. „Kuklus buvau su merginomis, nebuvau Don Žuanas, o ir jaunystėje visą laisvalaikį skirdavau technikai. Turėjau motociklą „Jawa“, tai kas į šokius, o man įdomiau garaže būdavo. O Honorata iškart įstrigo į širdį. Kankinausi kol pasirinko iš mūsų dviejų, bet baigėsi laimingai“.
Nuo mechaniko ...
Sumanus darbštus mechanikas buvo vertinamas ir prieš kelis dešimtmečius. Jau vedusiam T.Pavlovskiui, nuolatinis klientas, dirbęs kolūkio komunistų partijos pirmininku pasiūlė darbą Afonino kolūkyje ir butą pažadėjo, todėl jauna šeima noriai persikėlė į Šventininkų kaimą. Netrukus T.Pavlovskis, pakalbintas įstojo į komunistų partiją, ir, kaip tuomet buvo įprasta, pradėjo kopti karjeros laipteliais. Po kelerių metų tapo Trakų rajono partijos komiteto instruktoriumi, paskatintas baigė aukštąją partinę mokyklą ir buvo paskirtas į Rūdiškes partijos skyriaus sekretoriumi.
Tais laikais Rūdiškės Tadeušo Pavlovskio ypatingai nežavėjo, tačiau nebuvo kur dingti –arba sutinki su pasiūlymu, arba nesitikėk geresnių pareigų. Abu su žmona pasitarę nutarė keltis į Rūdiškes.
Nesikeičia pasitikėjimas
Jaunai šeimai buvo skirtas namukas, kuriame sutuoktiniai užaugino dvi dukras ir sūnų. Rūdiškės tapo tarsi antra gimtine ponui Tadeušui ir jo broliams bei seseriai. Dvidešimt ketverių metų sulaukęs vyras ir jo žmona, be savo dviejų viena po kitos gimusių dukrų, turėjo rūpintis ir našlaičiais tapusiais T.Pavlovskio nepilnamečiais broliais ir seserimi.
Padvelkus Nepriklausomybės vėjams, 1990 metais, pagal galiojusią vietos valdymo tvarką, vietos vykdomojo komiteto daugumos valia Tadeušui Pavlovskiui buvo patikėtos Rūdiškių viršaičio pareigos.
Metams bėgant, sparčiai besikaitaliojanti vietos savivaldos tvarka, nepakeitė vieno – rūdiškiečių pasitikėjimo seniūnu. Rūdiškiečiams jis ištikimai tarnauja daugiau kaip dvidešimt metų. O 2003 metais, įsigaliojus nuostatai, kad seniūnui būtinas aukštasis išsilavinimas, T.Pavlovskis, nė kiek neabejodamas įstojo į Vilniaus Riomerio Universitetą studijuoti socialinę politiką.
Susibičiuliavo
Visa darbinė T.Pavlovskio patirtis remiasi bendravimu su žmonėmis. Nuoširdžiai ir rūpestingai išklausantis seniūnas karts nuo karto aplanko kaimus ir nutolusias sodybas, o kaimuose – daugiausiai pagyvenę žmonės, kuriems tiesiog būtina išsikalbėti, pasiguosti. Taip kartą pakalbintas Aleksandriškių kaime senelis pasiguodė, kad šieno pritrūko,o pas poną Tadeušą kaip tik šieno buvo daugiau nei jo laikomoms dviems karvėms reikėjo. Abu sutarė, kad rūdiškietis duos rietuvę šieno seneliui, o šis, atsidėkodamas, primygtinai jam avilį bičių įsiūlė. Dovanotas avilys liko stovėti senolio sodyboje ir laukė savo naujo šeimininko. Po kelerių metų, mirus senoliui, jo sūnus pranešė T.Pavlovskiui, kad aplink jo avilį nauja bičių šeimyna spiečiasi, todėl skubiai reiktų pasiimti bites.
„Nusipirkau avilį ir tik atvažiavau bičių pasiimti - iškart dvi įgėlė“, - prisimena skaudžią pažintį su bitininkyste Tadeušas Pavlovskis. „Spaudimas nukrito iki 70/40, temperatūra pakilo, tik nuo dviejų bičių – tokia alergija, sakau, matyt, galas mano bitininkystei“.
Po kiek laiko, kartą šienaudamas netyčia vapsvų lizdą užkliudė – visą sugėlė. „Galvojau – mirsiu“, - linksmai prisimena žinią apie įgautą imunitetą įgėlimams rūdiškietis. „Sėdžiu, nuo alergijos tabletę gerti pasiruošęs, laukiu kaip organizmas reaguos. Žmona šaukia: „Nesėdėk- karves girdyk“, o aš jai:„Palauk, tuoj. Laukiu –gal mirsiu“. Ir nieko man nenutiko, tada supratau, kad bitės mano gyvybei nekelia pavojaus“.
Bičių krikštas
Pirmą kartą nuėjo prie spiečiaus naujokas bičiulis – kiek bijodamas. Vėliau, pastudijavęs mokslinės literatūros, įsiklausydamas į patyrusių bitininkų patarimus vis geriau pažino bičių gyvenimą, jų elgesio ypatumus.
„Bitės jaučia, kai žmogus bijo - puola“, - teigia T.Pavlovskis.„Įsivaizdavau, kad nieko sudėtingo spiečių pagauti. Kartą pastebėjęs, kad medyje spiečiasi bitės, ryžausi jas sugauti ir įkopiau į medį. Buvau apsirengęs specialų chalatą, užsidėjęs tinklelį, o kad reikia dūminę panaudoti – pamiršau. Avilio lataką skuduru užkišau, kaip puolė mane gelti bitės – nei bėgti, nei rėkti. Ir gėda, ir netoliese stovinčio sūnaus nenorėjau gąsdinti – kentėjau. Kitą dieną su giminaičiais važiavome obuolių rinkti. Visi pavargo, dejuoja – jiems nugaras skauda. O man – nieko. Dvidešimt bičių įgėlimų – ir jokio nugaros skausmo“.
Tobula santvarka
Jaunystėje domėjęsis technika, vėliau pamėgęs žvejybą ir medžioklę, tarsi atsitiktinumo dėka, vyras įniko į bičių gyvenimą. Žavi rūdiškietį bičių šeimynose gyvuojanti tobula santvarka ir tai, kad gardaus ir sveiko produkto gamintojos jaučia žmones, jų charakterius, nusiteikimą ir siekius.
„Pas bites – tobula tvarka. Jei būtų tokia tvarka pas žmones, gyventume - rojuje“, - sako T.Pavlovskis. „Viską valdo ir svarbiausia – bičių motinėlė. Jai paklūsta keli tūkstančiai bičių ir kiekviena atlieka savo misiją. Yra sargai, veikia žvalgyba, yra tiekėjai, yra bitės, kurios atsako už motinėlės maitinimą. Motinėlei apvaisinti reikia 25-26 tranų, jie gyvena iki penkerių metų, o motinėlę reikia keisti kas dvejus metus. Tranai reikalingi tik apvaisinti motinėlei, po to, bitės juos tiesiog išmeta lauk. Ne kartą mačiau, kaip dvi bitės už sparno paėmusios, o trečia dar stumia ir išstumia iš avilio traną ir atgal neįleidžia, toks jau jo likimas – už avilio ribų jis miršta iš bado“.
Skaudžiau - žmonės
Pasak rūdiškiečio, kiekviena bičių šeimyna turi savo charakterį – būna taikios ir sugyvenamos, o kartais – labai piktos ir karingos. Tai priklauso nuo bičių motinėlės charakterio. „Kartą pagavau miške spiečių – pikta šeimyna pasitaikė“, - pasakojo rūdiškietis. „Atvežiau namo, įleidau į avilį, o jos – paskui mane. Ir gelia. O žmona juokiasi:„Matai, jau prisijaukino – visur iš paskos sekioja“.
Kalbant apie bitinikystę ir bites, kur šeimynų charakterius formuoja motinėlių diktuojama politika, nejučiomis susimąstai apie žmones, kurių įpročius, kultūrą ir elgesį didžia dalimi formuoja šeima, gyvenimo patirtis ir nė kiek ne mažiau lemia valstybės politika.
Paklaustas kas, bitės ar žmonės, gelia skaudžiau, T.Pavlovskis nė kiek neabejodamas tarė: „Žmonės gelia skaudžiau. Nuo bitės geluonies paskauda ir greit praeina, o kai įskaudina žmogus – žeidžia iki sielos gelmių, o kartais ir realiai suspaudžia širdį“, - sako T.Pavlovskis. „Būna ateina į seniūniją žmogus įžeidžia, prišneka nesąmonių, įskaudina. O dabar, sunkmečiu žmonės pasidarė dar pavydesni ir piktesni“.
Bičiulis – artimesnis
Paprašytas paaiškinti kuo skiriasi bičiulis nuo draugo ar kolegos, T.Pavlovskis, pirmiausiai pastebėjo, kad bičiuliu negali tapti blogas žmogus.
„Jei bičiulis blogas, tai ir bitės neina. Bičiulis – taikus, nuoširdus žmogus, nemokantis meluoti, neturintis žąlingų įpročių ir jautrus. Bičiuliai – draugiškesni, geresni ir artimesni žmonės“.
„Batka“
Besikalbant užsiminiau, kad kartą vienas iš seniūnų, poną Tadeušą pavadino „batka“ (lietuvių kalboje – „tėvas“).
„Žinau, kad mane taip pravardžiuoja seniūnai“, - sako T.Pavlovskis. „Gal todėl, kad mėgstu tvarką ir tikslumą, kaip kariuomenėje. Duotas nurodymas – turi vykdyti. Davei žodį – turi laikytis. Labai nemėgstu žmonių, kurie duoto žodžio nesilaiko“.
Prilipo pravardė neveltui – tėviškos patirties bičiulis pasisėmė apsčiai. Nors dar viena prielaida tokiai pravardei atsirasti galėtų būti – bičiulio ūsai.
Senelio garbei
„Ūsus nutariau nešioti dieduko, kuris penkrublėmis mane rėmė, garbei. Jis nešiojo tokius įspūdingai riestus ūsus“, - juokiasi T.Pavlovskis. Paklaustas gal ta ūsų mada atėjo į giminę iš kokių Dunojaus kazokų, svarstė: „Kas ten žino, visko gali būti. Nesigilinau. Šaknų tolimų neieškojau, o kad Rusijoje buvo kazokų atamanas bendrapavardis, kurį vadino „batka ataman Pavlovskij“ – kažkur skaičiau“.
Tėviškas būdas, pareigos jausmas, atsakomybė paskatino ir bitininkų draugiją suburti, juk bičiuliams drauge - lengviau. Ir patirties daugiau, ir pasitarti, pasimokyti kartu smagiau. Rūdiškiečiui svarbus kiekvienas bičiulis ir šiaip žmogus.
„Nežiūriu į žmogų iš aukšto, mintyse visada save pastatau į jo vietą. Į bet kurį žmogų žiūriu, kaip į šeimos narį. Žmonės žino - jei reikia, tai ir naktį prikeltas atvažiuosiu padėti“, - sako T.Pavlovskis.
Rūdiškietis prisipažino, jog antrą kartą tokio paties gyvenimo kelio praeiti gal ir nenorėtų, tačiau būtinai liktų bičiuliu. Bitėms ir žmonėms.
Gražina Noreikienė
|
