|
Daugkartinei Lietuvos grybavimo čempionei, Paluknio seniūnijos komandai vadovauja ištikimas miško draugas, sumanus grybautojas Vytenis Daugudis. Apie šį vyrą sklando legendos: atseit, jis turi talentą, žino visas grybavimo paslaptis, kur ir kokie grybai auga, o pintinę kitą baravykų sugeba surinkti vos per pusvalandį. Žmonės kalba, kad vos žvilgtelėjęs į dangų, Vytenis gali tiksliai nustatyti kurioje miško vietoje ir kokie grybai dygsta.
Miesto vaikas
Pirčiupio apylinkėse prieš šešioliką metų įsikūręs ir daugelį metų Paluknio seniūnijoje dirbantis Vytenis Daugudis gimė Vilniuje. Nuo vaikystės gyveno Antakalnyje, mokėsi 22-ojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė M.Daukšos gimnazija). Kaip ir daugelis, vaikystėje turėjo daug pomėgių: sportavo, kolekcionavo, skaitė knygas, ūgtelėjęs vasaras leisdavo su tėčiu archeologinėse ekspedicijose. „Mano karta vaikystėje daug kuo žavėdavosi ir viską darydavome patys“, - sako Vytenis Daugudis. „Vienu metu buvo mada domėtis žvaigždėmis, astronomija: patys ieškodavome stiklų, gaminome teleskopus, ropšdavomės į aukštus pastatus ir stebėdavome dangų. Nelaukdavome kol viskas bus paduota - kurdavome. Dar visai maži, būdavo, vienas nuo kito užsikrečiame ką nors kolekcionuoti ir sergame tuo metus kitus. Kolekcionavome įvairius popierėlius, etiketes, pašto ženklus, ženklelius. „Suvalgo“ tie hobiai nemažai laiko ir pajamų“. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Vytenis pirmus du metus dar kolekcionavo laisvos Lietuvos pašto ženklus. Tą kolekciją saugo. Dabar, vienas svarbiausių vyro hobių — grybavimas. Pomėgis nereikalaujantis išlaidų, tik šiek tiek laiko.
Į miestą – nė už ką
„Nuo vaikystės domėjausi istorija, turėjau sekti tėčio pėdomis, tam mane ruošė“, - sako Vytenis Daugudis. „ Tačiau jaunystė, noras greičiau tapti savarankišku, padarė savo“. Baigęs vidurinę, vos aštuoniolikos sulaukęs, vedė. Netrukus buvo pašauktas į tuomet privalomą karinę tarnybą. Vyteniui grįžus po tarnybos, Daugudžių šeima susilaukė vienturtės dukters. Taip ir įsuko įprasto gyvenimo ratas: šeima, darbas, namai. Abu su žmona istorike kurį laiką dirbo sostinės muziejuose.
Pūstelėjus Atgimimo vėjams, tapo aišku, kad sovietmečiu jaunai šeimai skirto buto sostinėje sulaukti nelemta. Likimas pasiūlė išeitį – žmonai buvo pasiūlytas darbas Pirčiupio memorialiniame muziejuje ir gyvenamasis plotas.
Jau antrą dešimtį metų ramybės užuovėjoje, miškų apsuptyje gyvenantis Vytenis Daugudis, prisipažįsta, kad į sostinę grįžti nė už ką nenorėtų. „Ar gali būti geriau? Ryte išsiverdi kavos, išeini į lauką – sodas, miškai, viskas žaliuoja... Ramybė. Paukščiukai čiulba. Širdis džiaugiasi. Rojus“, - atvirauja Paluknio grybautojas. „Neįsivaizduoju dabar savo gyvenimo mieste“.
Nuo mažų dienų
Gyvenimo be miško ir grybų, Vytenis jau nebeįsivaizduoja. Nors ypatingų sėkmingo grybavimo paslapčių, „Kremblių“ kapitonas išduoti neskuba, viena aišku: grybautojas turi gerai išmanyti miško gyvenimo dėsnius.
„Sekasi man juos rinkti“, - porino Lietuvos grybavimo čempionų kapitonas. „Nesu aš tas miško plėšrūnas, kuris atėjo, prisirinko grybų, išdraskė grybieną ir išėjo. Domiuosi kodėl, būtent, tas grybas ten dygsta, o ne kitur. Jei šiandien dygsta viename miške, rytoj dygs — kitame. Miške tiek žmonių, jei truputį pražiopsojai - liksi nieko nepešęs. Turiu šiokių tokių įgūdžių, kiek save prisimenu, miške dažnai būdavau. Mama mėgo grybauti ir aš nuo mažens, paskui ją su kibirėliu „bindzendavau“.
Skaudi patirtis
Į grybų buveinę vos penkerių sulaukęs Vytenis kartą sumanė eiti vienas. Mažojo grybautojo kelionė baigėsi laimingai, bet skaudžiai. „Svečiavomės sodyboje, pamačiau mišką ir nieko mamai nesakęs nutariau patraukti į grybų žvalgybą. Nežinau kiek užtrukau, bet grįžtantį su pilnom saujom voveraičių pasitiko apsiverkusi ir persigandusi mama. Labai mane tada barė ir net diržo griebėsi. O aš toks laimingas, nesupratau kodėl mane bara, o nesidžiaugia: juk tokį gražų laimikį parnešiau? Ir kam čia ta milicija reikalinga? Nesusivokiau. Skaudžiausia buvo ne tai, kad diržo gavau, o tai, kad voveraitėmis niekas nepasigrožėjo“, - su šypsena prisimena vaikystės grybavimo patirtį V.Daugudis.
Strategija ir taktika
Pasak „Kremblių“ kapitono, grybai turi tam tikras dygimo taisykles. Grybaujant svarbu pažinti mišką, o šiaip bėgioti – neverta. „Kuo toliau į mišką - tuo daugiau, partizanų arba malkų, bet ne grybų“, - juokauja Vytenis Daugudis. „Reikia šiek tiek pagudrauti, pamąstyti. Jei matau pamiškėje mašina stovi, kitame kampe – kita, žinau, nuėjęs gilyn – nieko nerasiu. Kol atvykėliai naršo miško gilumą, aš prie pat mašinų susirenku grybus. Arba, pavyzdžiui, stovi kaimo namas prie miškelio, ryte, tik prašvitus, kaimo gyventojai – gilyn į mišką, o aš atvirkščiai – pakraščiu, kol jie nuėjo į mišką, apsisuko, aš sutvarkau rastus grybus. Daug panašių gudrybių yra. Reikia jausti kur vienokie ar kitokie grybai dygsta. Patekęs į naują mišką, pradžioje jaučiuosi truputį „aklas“. O būna, pažiūrėti lyg ir vienodi miškai, abiejuose tokie patys medžiai auga, viename - grybai dygsta, kitame - nieko. Pasitaiko, kad grybų „juosta“ tęsiasi išilgai arba skersai per kokius tris kvartalus, nežinai tos juostos - nieko nesurasi“.
Grybai – pagal mėnulį
Tarsi apie gyvų būtybių šeimas kalba „Kremblių“ kapitonas apie grybus, aiškindamas jų dygimo prielaidas. Paprašytas, išsamiau paaiškinti, pavyzdžiui, kur vertėtų ieškoti, kasmet paklausą turinčių voveraičių, dėsto: „Voveraitės - universalūs grybai. Jos gali dygti ant takelių, vadinu jas „takelinėmis“, gali „išeiti“ į sąmanas, ar po eglėmis. Priklauso nuo dygimo laiko, oro temperatūros. Kai žinai - tuščiai nevaikštai. Juk grybiena niekur nesikrausto, kur buvo, ten ir išleika metų metais toje vietoje, o grybas gali išdygti arba ne“.
Kokių dar grybų šiemet galima žiemai prisikaupti, grybautojų kapitonas, prognozuoti nedrįsta. „Labai keisti šie metai. Tokiu metu, Paluknio apylinkių miškuose – baravykų sezonas būdavo besibaigiąs, o šiemet baravykai „kentėjo kentėjo“ visi aplinkui rinko išskyrus mus, dabar tik pasipylė baravykai. Optimaliausias baravykams dygti metas, kai naktį oro temperatūra aukštesnė nei 10, o dieną – apie 20 laipsnių. Vėjo nedaug, lietučio taip pat nedaug tereikia. Grybas „žiūri“ į mėnulį, kai kalendoriuje rašoma, kad „jaunas“, bet danguje jo nesimato, grybas „nereaguoja“. Kai tik danguje pasirodo mėnulio kampelis, auga ir grybai. Šiemet viskas kiek kitaip, ir prie aukštos oro temperatūros grybai neiškentė ir dygo. Tokių metų nepamenu, voveraitės jau birželio pirmomis dienomis dygo, įprastai tik po Joninių galima jų tikėtis“.
Legendinis
Kiek per vasarą grybų surenka, Vytenis teigia, neskaičiavęs, bet, pavyzdžiui, voveraičių ne mažiau kaip dešimt kilogramų visada sezono metu supirkėjui pasiūlo. Ir „Kremblių“ komandos per čempionatus surenkamų laimikių didžioji dalis – Vytenio nuopelnas.
Apie Vytenio grybavimo ypatumus mūsų krašte jau sklando legendos. Vieni kalba, kad pagal dangaus kūnus vyras nusprendžia kurioje pusėje grybų ieškoti, kiti svarsto, kad gal vyrui nesimiega, todėl jis naktimis grybauja.
Linksmai nuteikia Vytenį iš lūpų į lūpas perduodamos pasakos apie mistinius grybautojo sugebėjimus. „Prikuria žmonės, nežinau kodėl, juk šiais laikais įprasta, kad dažniau nori kitą sumenkinti, o čia priskiria nelaimėtų nuopelnų, - svarsto Paluknio grybautojų kapitonas. „Grybų supirkėjas visada stabteli prie mano namų, žino, kad dažniausiai turiu ką pasiūlyti. Kartą supirko iš manęs grybus, ir sumanė savo autobusiuko turinį tvarkingai susidėlioti, iškrovė pilnas dėžes voveraičių prie automobilio, o tuo metu pro šalį būrys moterų ėjo. Ir, aišku nutarė, kad visas tas dėžes Vytenis pririnko. Pagražina žmonės, žino kad daug surenku, paskui nuo savęs dar kibirą kitą pripliusuoja.
O grybauti Vytenis eina tikrai anksti ryte, vos prašvitus, baravykų – vos vos brėkštant. „Vėliau nėra ką miške veikti. Grybų plotai „pasidengia“ grybautojais“, - linksmai dėstė „Kremblių“ kapitonas. „Lietuvoje dabar beveik kiekvienas – arba grybautojas, arba politikas. Gerai, kad dar ne visi grybauti traukia į politiką“.
Širdį skauda
Nuoširdžiai mylintis gamtą vyras, gerbia mišką ir jame prašalaičio akims nepastebimą, nuolat vykstantį gyvenimą. Pergyvena, kad žmonės nesaugo gamtos dovanų. „Labai skaudu, kad daugelis grybauja kaip plėšrūnai. Papietavę miške nesusirenka šiukšlių, laužo šakas, taršo grybieną. Naikina dešimtmečiais, šimtmečiais augusį mišką“, - dėsto V.Daugudis. „O jau kas darosi, kai prasideda „baravykinė psichozė“ ... visas miškas treška“.
Daug žmonių teko sutikti miškuose Vyteniui, kiek pasiklydusių išvedė iš miško – neskaičiavo, bet daug. Ir nuotykių patirta, ir visokių susitikimų būta. Įsiminė dar vaikystėje miške sutiktas vyras, jo baravyką radęs. „Mama, tikriausiai, kad man nepabostų, pamačiusi didžiulį baravyką, pašaukė kad greičiau prie jos eičiau, pats rasčiau tą grybą. Kol bežioplinėdamas atėjau, žiūriu: mama šnekučiuojasi su nepažįstamu vyru, gražų tokį didžiulį baravyką aptarinėja. Kai tas vyras nuėjo, mama visa švytėdama paaiškino, kad tai buvo tuometinės Lietuvos vadovas – Antanas Sniečkus“.
Siela - atsigauna
Grybautojui miške sutikti žmogų – ne naujiena, rečiau pavyksta sutikti žvėrelių. Pasak Vytenio, dažniausiai pasitaiko sutikti lapių, kiškių, stirnų. Šernų – rečiau. Nesibaido jo žvėrys, ir jam nėra ko bijoti. „Žvėrys savo reikalų turi, tu – savo“, - paprasta bendravimo logika vadovaujasi vyras.
Paklaustas, kokie grybai jam mėgiamiausi, V.Daugudis tikina, kad visus mėgsta. Gražiausios – žaliuokės, o skaniausių neišskiria, nes grybų nevalgo. Žiemai atsargų priruošia, kad būtų kuo svečius vaišinti ar pas draugus važiuojant lauktuvių nugabenti. „Panašiai kaip dirbančiam saldainių fabrike - saldumynai, po kurio laiko, pabosta, taip ir grybautojui – grybus valgyti“, - juokiasi „Kremblių“ kapitonas.
„Grybavimas – ne darbas, nors pavargti reikia“, - sako Vytenis. „Kojos pavargsta, o siela – atsigauna. Begrybaudamas spėji daug ką apmąstyti, sumąstyti, o jei ieškai tinkamo sprendimo kaip vieną ar kitą problemą išspręsti, grybaudamas atsakymą tikrai rasi“. Ir pridūrė: „Grybauti reikia vienam, jei eini į mišką su kompanija, grįši pavargęs ir nieko nepešęs“.
Gražina Noreikienė |
