|
„Galima sakyti, esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietė. Nors esu kosmopolitė, pripažįstu visas kultūras, įvairiausius gyvenimo būdus, tačiau žinau kas esu ir laikausi savo kelio, einu ten, kur veda širdis“. O širdis daugiau kaip dešimtmetį vedžioja merginą istorinių paslapčių takais.
Trakietė
„Pusantros kartos trakietė“, - apibūdina savo genealogines sąsajas su Trakų žeme Lina. „Mama atkeliavo iš Žemaitijos. Tėtis čia gimė, jo tėvai atkeliavo iš Rusijos su Raudonaja armija. Mano senelė, kai kurių trakiečių žinoma pravarde ,,chrizantema“ buvo kilusi iš aristokratų giminės, gyvenusios Pamaskvio srityje. Gavausi toks tautinis mišinukas, bet Trakams tai ne naujiena“. Ir su ilgesiu pradeda pasakoti apie praeityje nuskendusius laikus, kai Trakuose labiau buvo juntama kultūrinio vientisumo dvasia, kai čia gyvenę žmonės išsiskyrė svarbiu bruožu - pagarba šalia gyvenantiems. „Man patinka susišnekėjimas ir pagarba tam, koks tu esi. Aš Trakus suvokiu kaip istorinę visumą“, - sako Lina. „Seniau, jei Trakų gyventojas, nesvarbu kokios jis tautybės bebūtų, gatvėje sutinka pažįstamą, ir žino, kad sutiktas žmogus – karaimas, jis su juo sveikindavosi karaimų kalba, tardamas „Kiun jachšy“, lenkui – „Dzien dobry“, rusą pasveikindavo rusiškai. Gerbė trakiečiai vieni kitus, ir tam neturėjo reikšmės nei tavo priklausomybė tautai, nei tavo gyvenimo būdas. Tik tai, kad esi trakietis“.
Laisvės pamokos
Lina priklauso kartai žmonių, kurie gimė sovietmečiu, Nepriklausomybės atkūrimo aušros išvakarėse. Tačiau meilės tėvynei ir pagarbos laisvei, tiesiogine žodžių prasme, jai teko mokytis nuo pirmos klasės. Kai Lietuvą blaškė Nepriklausomybės atkūrimo vėjai, Lina buvo tik pradėjusi lankyti mokyklą, tačiau vaikystėje matyti įvykiai ir suaugusiųjų kalbos padėjo suvokti meilę gimtajam kraštui.
„Atsimenu vakarus vaikystėje, kai mama parsinešdavo darbe siūtas tautines vėliavas, o mes su tėčiu jas tvirtindavome prie stovų“, - dalinosi prisiminimais Lina. „Gilius patriotinius jausmus įskiepijo Trakuose gyvenanti mamos teta – bobutė Agripina, savo jaunystėje patyrusi tremties negandas. Dar vaikystėje susivokiau, kad Tėvynė – ne tik tu pats ir tavo smėlio dėžė, o žymiai daugiau...“
Mokyklinės interpretacijos
Besikalbant su Lina apie jos kasdienybę, susidarė įspūdis, kad mergina nuolat gyvena
švente. Gal taip ir yra — juk laimingu žmogumi jautiesi tada, kai gali dirbti širdžiai mielą darbą. O istorija, praeities studijos, kraštotyrinės ekspedicijos, naujų duomenų apie praeitį atradimai tapo Linos gyvenimo nepasotinama aistra. Pamilti istoriją, atrodytų, jai tiesiog buvo lemta.
Besimokydama Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Lina „pataikė“ į klasę, kurioje buvo ugdomi humanitarai. Sustiprintas muzikinis ugdymas gimnazijoje, o Trakų meno mokykloje – smuiko pamokos. Tokia buvo mokyklinė Linos kasdienybė, šiandien leidžianti su giedra nuotaika prisiminti gimnazijos laikus ir negailėti gerų žodžių mokytojams.
„Gyvenau savo pasaulyje, buvau labai užsisklendusi, tačiau mūsų auklėtoja Birutė Paltanavičienė, mus „judino, krutino“, skatino kurti, ieškoti. Mes bambėjom, spyriojomės, bet išsijudinome ir net savo talentų atradome“, - sako Lina.
Kaip vertingas likimo dovanas prisimena trakietė mokytojų Lolitos Navickienės ir Rimos Giedrienės iniciatyva statytus muzikinius spektaklius, keliones į užsienį. Negaili gerų žodžių ir fizikos mokytojai Šišeninai, kuri, kaip teigia Lina, sugebėjo išaiškinti fiziką humanitarams ir kartais suteikdavo progą poetiškai filosofuoti apie fiziką.
„Mokykloje mokiausi ne todėl, kad reikėjo, bet todėl, kad buvo įdomu. Sudėtingas bendravimas buvo su matematika“, - linksmai pasakoja Lina. „Būdavo, išsprendžiu uždavinį — gaunasi ilgas ilgas sprendimas, kažkoks atsakymas, bet iš tikrųjų, būdavo ne uždavinio sprendimas, o mano sprendimo interpretacija. Nemėgstu būti įsprausta į rėmus, taisykles, nesu „tiksliukė“, mėgstu interpretuoti“.
Meilę istorijai pažadino dešimtukas
Iki dešimtos klasės Lina tvirtai nebuvo apsisprendusi, ką studijuos, baigusi gimnaziją. Gal aštuntoje klasėje svaičiojo apie pedagogo profesiją, vėliau svarstė perspektyvą studijuoti etnologiją, tačiau sprendimą nulėmė dešimtukas, gautas už gerai išmoktą istorijos pamoką. Istoriją gimnazijoje Linai dėstė daugeliui kraštiečių reiklumu ir profesionalumu įsiminusi mokytoja - Gražina Sokolinskienė.
„Iki dešimtuko bijojau istorijos mokytojos reiklumo“, - sako Lina. „Be mokytojos, istorija domėtis labai skatino tėvelis. Jis pats domėjosi, daug man pasakojo. Dešimtoje klasėje, kai mokėmės XX a. istoriją, turėjome kalbėti apie fašizmą, aš labai gerai pasiruošiau, o kai pagaliau gavau dešimtuką, mane tiesiog „užkabino“. Pradėjau domėtis, skaityti papildomai, gilintis. Dalyvavau istorijos olimpiadose, viktorinose. Skaičiau istorines knygas, lyg ištroškusi, o visa grožinė literatūra, kuriam laikui, nugulė į šoną“.
Viliojo paslaptys ir romantika
Noras surasti ir atrasti viliojo Liną. Be istorinių faktų ji domėjosi tautosaka, žavėjosi mitologija. Įgijusi vidurinį išsilavinimą įstojo į Vilniaus Universitetą. Istorijos fakultete studijavo archeologijos specialybę. Studijos, ekspedicijos, kruopštūs kasinėjimo darbai ir atradimų džiaugsmas dar labiau įtikino Liną jos teisingu pasirinkimu. Baigusi universitetines bakalauro studijas, Lina nė kiek neabejodama įstojo į magistratūrą. Po metų atėjo dirbti į Trakų istorinį nacionalinį parką. 2008 metais jai buvo suteiktas Archeologijos magistro diplomas.
„Pirmą kartą pamačiau tikrus Trakus, kai pradėjau dirbti TINP“, - sako Lina. „Pirmą savaitę suvokiau, kad kiekviename žingsnyje – saugotinos vertybės. Į gimtą miestą pažvelgiau visai kitu žvilgsniu. Pradėjau giliau domėtis tiek tolima, tiek artima praeitimi. Pradėjau rinkti tautosaką. Daug įdomių dalykų vis atrandu“.
Ekspedicija prasideda - laukite svečiuose
Šiemet Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas priėmė Liną Sokolovaitę į doktorantūros studijas, kurių metu galės didžiąją dalį savo laiko skirti etnografiniams ir kultūrologiniams Trakų tyrimams. „Fiksuosiu viską, kas įmanoma. Noriu, kol dar ne vėlu, pakalbinti kuo daugiau miesto senolių, gauti „gyvų“ praeities liudijimų“, - teigia Lina. Netrukus prasidės kelis metus truksianti etnografinė ekspedicija, kurios metu jaunoji mokslininkė viliasi surinkti daug svarbios medžiagos apie Trakų kultūrą ir išsaugoti ją ateities kartoms.
Pasak Trakų istorijos paslaptis naršančios kultūrologės, Trakai turi ir įdomų humoro jausmą, savo anekdotus, o padavimai yra persisunkę istorinės simbolikos. Tyrinėjimų dėka Lina tikisi ištaisyti kai kurias istorines klaidas. Paskutiniu metu ji daug dirbo kaupdama Trakų ežerų vardyną: „Sudėtingas darbas, bet įdomus. Šimtai vietovardžių, įlankų, salų, kalnų ir kalvų pavadinimų. Norint atsekti pačias archaiškiausias vietovardžių formas, reikia išmanyti istorinius, kalbinius procesus, studijuoti senus žemėlapius, planus, remtis istoriniais ir gyvosios atminties šaltiniais. Pavyzdžiui, vieta Trakuose dešimtmečiais vadinta Rėkalniu (atseit, pavadinimas kilęs nuo žodžio „rėkti“), iš tikrųjų turi būti vadinama Arakalniu (nuo paukščio pavadinimo – „aras“). Tvirtinant vietovardžių sąrašą Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje teko įrodinėti, kodėl vieno ar kito pavadinimo negalima lietuvinti, kadangi šis kraštas turi savo kultūrinį charakterį. Taip iškovojau, kad patvirtintų vietiniams žinomos salos Raskopankos pavadinimą“.
Daug įdomių dalykų Trakų gerbėjai atras maždaug po mėnesio dienos šviesą išvysiančioje knygelėje „Trakų kraštovaizdžio kultūrinės gelmės“, kurią kartu su bendraminčiais parengė Lina Sokolovaitė.
Paslapčių „raktininkė“
„Man rūpi Trakai, o dirbdama istoriniame nacionaliniame parke pamačiau kiek daug gali padaryti pavienės asmenybės. Geriausias pavyzdys – TINP direktorius Gintaras Abaravičius. Aistringai siekdamas atgaivinti Užutrakio dvaro sodybą, užkrėtė būrį žmonių domėtis šios labai gražios vietos istorija“.
Prieš kelis metus bendradarbiaujant su Trakų turizmo ir laisvalaikio centro darbuotojais pradėti organizuoti turistiniai žygiai dviračiais ar pėsčiomis į Užutrakio dvaro sodybą, kurių metu Linai tenka gidės vaidmuo. Vis plačiau sklinda žinia apie nuostabią gidę Liną, kuri nuoširdžiai ir įdomiai pasakodama apie grafų Tiškevičių gyvenimą, meilę, kultūrą kaskart pritraukia vis daugiau norinčių pajausti Užutrakio dvaro senovės dvasią.
„Būdama Užutrakio dvaro sodyboje, visada galvoju apie grafienę Jadvygą - ji paskutinė paliko šiuos namus“, - atvirauja Lina. „Iki šiol sklando pasakojimai apie grafienės gerumą, jos pamaldumą, apie grafų Juozapo ir Jadvygos Tiškevičių šeimoje gyvavusią meilę, jų humanišką elgesį su vargdieniais“.
Iš šalies atrodo, kad būdama Užutrakyje, Lina tampa atsakinga senojo dvaro gyvenimo paslapčių raktininke, nors užsibūti grafų sodyboje iki sutemų – vengia.
„Maždaug apie vienuoliktą valandą vakaro apima tokia nuojauta: „Ačiū. Viso gero“. Ne mes čia šeimininkai, grafai čia tikrieji šeimininkai, jie čia viską sukūrė, o mes tik gaiviname istorinį paveldą“, - aiškina Lina.
Tarnystė Trakams
Kaip ir dauguma kūrybiškų asmenybių, Lina gerbia laisvę ir nemėgsta priklausyti „kažkam“, tačiau dėl profesinio bendrumo tapo archeologų draugijos nare. TINP direkcija ją delegavo į Trakų krašto kultūros ir amatų asociaciją. „Dabar džiaugiuosi, kad esu asociacijoje“, - sako Lina. „Čia sutikau Dominyką Dubauskaitę Kairevičienę, buvusią mokytoją Lolitą Piličiauskaitę Navickienę, kurios mane įtraukė į aktyvią veiklą ir galiu daugiau pasitarnauti Trakams“.
Būsimas Linos mokslinis darbas, kuriuo ji sieks humanitarinių mokslų daktarės laipsnio, taip pat – Trakams.
Sau – tik kelios valandos per savaitę flamenko šokio pamokose. Kur neblėstančią aistrą istorijai trumpam nugali aistringo ispaniško šokio muzikos garsai.
Gražina Noreikienė |
