|
ant didelio balto lapo vertikalia eilute išmargintas žodis „policininkas“, ties kiekviena šio žodžio raide horizontalia linija - vaikiška rankute įrašyti žodžiai, apibūdinantys šiai profesijai, vaikų manymu, būtinas savybes. P –patikimas, pastabus, O – orus, optimistas, L- laimingas, I – ištvermingas, C – su charakteriu, I – ištikimas, N – narsus, I – išmintingas, N – nuoširdus, K- kantrus, kuklus, A – atsakingas, atkaklus, S- sąžiningas, stiprus. Gal ne kiekvienam pareigūnui tiks apibūdinti šie vaikučių rašyti žodžiai, juk tobulų — nėra. Tačiau visi be išimties jie tiktų apibūdinant trakietį, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos inspektorių Aleksandrą Bagdanavičių.
Ištikimas svajonei
„Nuo vaikystės svajojau dirbti policijoje“, - teigia Aleksandras. „Tačiau šios svajonės išsipildymo teko palaukti“.
Kantrybė ir vidinė ramybė, tarsi nujaučiant, kad visa kas lemta išsipildys, leido Aleksandrui tiesiog pasikliauti gyvenimu. Besikalbant su kriminalinių tyrimų inspektoriumi apie jo kelią į policiją, galvoje sukosi rašytojo P.Coelho mintys: „Nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje. Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą“ (Alchemikas“). Svarbiausia likti ištikimu savo svajonei.
Tarp pareigūnų – nuo mažų dienų
Aleksandras liko ištikimas ir svajonei, ir gimtinei. Gimęs Trakuose, čia vaikystėje lankė vaikų lopšelį darželį, baigė vidurinę mokyklą. Augdamas siuvėjos ir milicijos darbuotojo, tardytojo šeimoje, nuo vaikystės svajojo eiti tėvo pėdomis – dirbti kovos su nusikaltėliais darbuotojų gretose.
„Galima sakyti užaugau milicininkų šeimoje“, - linksmai aiškina Aleksandras. „Mūsų šeima gyveno Karaimų gatvėje esančiame name, kaimynystėje tame pačiame pastate buvo milicijos nuovada. Mama dirbo siuvėja – pamainomis, o tėčiui dažnai tekdavo vykti į įvykius, todėl kartais mane mažą prižiūrėdavo pamainą baigę pareigūnai. Nuolat sukiodavausi tarp uniformuotų pareigūnų ir, savaime suprantama, svajojau būti tarp jų užaugęs“.
Tačiau po vidurinės, kai reikėjo apsispręsti dėl tolimesnio kelio, paveikė tėvų patarimai ir vietoj milicijos mokyklos, Aleksandras įstojo į Vilniaus 21-ąją technikos mokyklą, studijuoti poligrafijos mokslų. Baigęs, kurį laiką dirbo Trakų spaustuvėje iškilios spaudos mašinistu. Spausdino Trakų rajono laikraščio „Spartuolis“ (dabar „Galvė“) antrininką lenkų kalba „Przedownik“. Čia dirbdamas sulaukė šaukimo į tuomet privalomą karinę tarnybą.
Iš Klaipėdos į karo zoną
Pradžioje Aleksandras buvo paskirtas į Klaipėdoje buvusį pasieniečių dalinį. Tačiau likimas, tarsi nusprendęs jaunuolį palengva ruošti svajonės sutikimui, padarė staigų posūkį – 1981 metų lapkričio mėnesį, po beveik metus trukusio karinio parengimo, buvo sudarytos motorinės manevrinės grupės tarnybai Afganistane. Aleksandrą su bendražygiais išsiuntė į šalį, kurioje vyko karas. Šauktinio amžiaus sulaukę jaunuoliai pateko ne į karines kovas imituojančius mokymus, o į tikrus mūšius. Paskyrimas tarnybai Afganistane tais laikais civilių tarpe kėlė siaubą: ne vieną Lietuvos jaunuolį į gimtinę parvežė cinkuotame karste, geriausiu atveju, karys grįždavo fiziškai ar psichiškai sužalotas. Tai buvo tarsi loterija, kurios pagrindinis laimėjimas – likti gyvam. Išgyvenusiems sovietinė valdžia suteikdavo karo Afganistane veterano statusą ir suteikdavo kai kurių lengvatų, pavyzdžiui, apsipirkti specializuotoje deficitiniais produktais prekiaujančioje parduotuvėje.
Svajonė nugalėjo
Tarnaudamas Afganistane, Aleksandras įprato prie mirtina rizika alsuojančio gyvenimo.
„Pradžioje buvo baugu. Kariniai vadai mums aiškino, kad ten labai pavojinga, nes dušmanai labai taikliai šaudo“, - sako Aleksandras. „Vėliau įpratome. Mūsų dalinyje žuvo keli kariai, daugiau buvo sužalota. Gal dėl griežtos disciplinos ir išvengėme didesnių nelaimių“.
Daugiau nei metus trakiečiui teko gyventi lauko sąlygomis, dykynėse, kalnų apsuptyje, naktis leisti šarvuotyje, įprasti prie staigios oro temperatūros kaitos. Todėl, grįžęs po tokios vyriškumo mokyklos, Aleksandras, savaime suprantama, vėl norėjo pasukti į tvarkos sergėtojų gretas. Kvietė jį dirbti ir tuometiniai milicijos vadai, tačiau namuose laukianti mylimoji prieštaravo tokiam sprendimui ir Aleksandras grįžo vėl į spaustuvę.
„Tuomet dar būsima mano žmona Jolanta pasakė „Ne. Jokios milicijos“, — prisimena Aleksandras. „Ir mama prieštaravo, ją palaikė tėtis, man atrodo ir Jolantą mama primokė. Su Jolanta planavome kurti šeimą, todėl nutariau pakentėti ir vėl grįžau į spaustuvę“. Vėliau gal dešimt metų dirbo Vievio paukštyne. Tačiau svajonė nugalėjo. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1991 metais Aleksandras Bagdanavičius atėjo dirbti į Kriminalinę policiją, jam buvo patikėtos techninio eksperto pareigos.
Pravertė pomėgis fotografuoti
Išsvajotą, širdžiai mielą darbą trakietis dirba jau devyniolika metų.
Aleksandro Bagdanavičiaus atsakomybei patikėta visa kriminaliniams tyrimams reikalinga technika, fotografavimas, filmavimas. Nuo mokyklos laikų mėgusiam fotografuoti vyrui šis darbas tarsi apjungė du trokštamus dalykus į vieną: pradėjęs dirbti policijoje kartu galėjo panaudoti ir pomėgio dėka įgytą patirtį. Pradėjęs tarnybą kriminalinėje policijoje, Aleksandras profesinių įgūdžių sėmėsi J.Bartašiūno vardo policijos mokykloje, ją baigęs, gavo pirmuosius kriminalinių tyrimų specialistui reikalingus leidimus: atlikti daktiloskopinius (pirštų atspaudų), nešaunamų ginklų, aparatų namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti nustatymo, trasologinių, žmogaus kojų, rankų, transporto priemonių pėdsakų tyrimams.
Nepastebimas, bet reikšmingas
Pašaliečiams įprastai nematomas kriminalinio skyriaus inspektoriaus darbas – viena svarbiausių ikiteisminių tyrimų sudedamųjų dalių. Nuo to, kiek profesionaliai bus išnagrinėta įvykio vieta, surinkti įrodymai, ištirti pėdsakai ir kita, priklauso ir tolimesnio tyrimo eiga. Tačiau Aleksandras, kalbėdamas apie savo darbą, primygtinai pabrėžia komandinio darbo reikšmę ir svarbą.
„Dirba visa komanda. Kriminalinės policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą apžiūri ją, surenka kuo dauugiau informacijos, ir nusprendžia kokių specialistų reikia. Pavyzdžiui, kriminalinių tyrimų komandos pareigūnas nustato įtariamuosius, tyrėjas duoda mums užduotį juos daktiloskopuoti. Aš arba mano kolega imame jų pirštų atspaudus ir sulyginame su rastais įvykio vietoje, lyginame juos ir nustatome ar jie sutampa. Reikalui esant, kreipiamės pagalbos į Lietuvos kriminalinių tyrimų centrą“.
Svajone užkrečiama
Aleksandras – vienas iš dviejų ekspertų bet kuriuo paros laiku kviečiamų į įvykio vietą. „Darbas nelengvas, dažnai tenka į įvykio vietą vykti naktį“, - sako Aleksandras. „Būdavo stresų. Maždaug 1992-1995 metais, pamenu, tik po įvykio grįžti pavargęs namo, vos spėji pavalgyti, jau vėl kviečia į kitą. Tuo metu buvo labai daug įvykių, sunkių nužudymų, rezonansinių nužudymų, buitinių nužudymų. Dabar lengviau – po paskutinio administracinio paskirstymo, sumažėjo mūsų komisariato atsakomybei patikėta Trakų savivaldybės teritorija“.
Kriminalisto darbą lydintis stresas, nenormuotas tarnybos laikas, matytų smurto aukų vaizdas – ne kiekvienam. Įtampą keliantis darbas gali paveikti ne tik policininko, bet ir jo šeimos gyvenimą. Kiek kitaip yra Aleksandro Bagdanavičiaus gyvenime. Taip susiklostė, kad vyro svajone dirbti policijoje po kurio laiko „užsikrėtė“ ir jo žmona Jolanta. Pagal specialybę buvusi mokytoja, atėjo dirbti nepilnamečių reikalų inspektore, dabar – Trakų poilicijos komisariato Organizacinio poskyrio specialistė.
Tiesiog nemalonios detalės
Paklaustas kokių bruožų reikia žmogui, norinčiam dirbti kriminalinės policijos ekspertu, Aleksandras nė kiek neabejodamas patikino: „Svarbiausia, kad žmogus mylėtų pasirinktą darbą ir noriai jį dirbtų. Patirtis ateina su laiku, su kiekvienu įvykiu. Dviejų tokių pačių įvykių nebūna. Ištvermė, vidinė ramybė, gebėjimas dirbti komandoje, kruopštumas ir sąžiningumas – bruožai, ypač svarbūs eksperto darbe“.
Eksperto kasdienybėje matyti smurto aukų veidai, negyvų žmonių irstančių palaikų tvaikas, nusikalstamų veikų kraupūs pėdsakai, Aleksandrui – tiesiog nemalonios įdomaus darbo detalės, prie kurių teko priprasti.
„Pripratau. Košmarų nesapnuoju“, - sako Aleksandras. „Jei dirbi sąžiningai, atsakingai atlieki savo pareigas, žinai, kad atlikai savo darbą tinkamai, miegi – ramiai“.
Už ilgametę nepriekaištingą tarnybą Aleksandras Bagdanavičius apdovanotas – I-ojo ir II –ojo laipsnio Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklais „Tėvynės labui“, eksperto kabineto sieną puošia ne vienas padėkos raštas, tačiau didžiausia dovana – žinojimas, kad nepriekaištingai atliekamas darbas padeda tyrėjams išaiškinti nusikaltimą, vienais atvejais per kelias dienas, o kartais ir po kelerių metų.
Gražina Noreikienė |
