|
Kaimas, į kurį mokslo metais dar užsuka vienas kitas reisinis autobusas, vasarą pasiekiamas tik nuosavu transportu, atrodytų, turėtų likti šešėlyje ir menkai pastebimas. Tačiau Tiltus nuo seno garsina čia gyvenantys žmonės – jų nuoširdumas, dzūkiškas linksmumas, ištikimybė tradicijoms ir liaudies muzikai. Smagu jiems draugėn susirinkus padainuoti, pagroti, pajuokauti, džiaugsmais ir rūpesčiais pasidalinti – juk taip ir vargą vargti lengviau, ir džiaugsmo - daugiau. Tiltų kaimo liaudies muzikos kolektyvų ir kaimo bendruomenės veikla neįsivaizduojama be linksmuolės akordeonistės Aldonos Marytės Nemeikštienės.
Kapelijos siela
Jau kelis dešimtmečius dzūkė groja Tiltų kaimo liaudies muzikos ansamblyje, o pernai Aldonos Marytės Nemeikštienės ir Vaivos Neteckienės iniciatyvą suburti Tiltų kaimo liaudies muzikos kapeliją noriai palaikė laisvalaikiu muzikuoti pamėgę kraštiečiai. Dabar Aldonos Marytės akordeonui pritaria Rimanto Bartulio armonikos garsai, Nijolės Bižokienės senovinių barškuolių skimbčiojimas ir smagiai Prano Žilinsko mušami būgnai. Tačiau iki šiol tiltietė kviečiama ir viena muzikuoti ir dainuoti įvairiuose jubiliejuose, pobūviuose, krikštynose ir vestuvėse. Kiek vestuvių „atgrojo“ – sunku ir suskaičiuoti, bet jau pusšimtis bus tikrai. Dainų repertuaruose – tik liaudies dainos.
„Čia tų dainelių devynios galybės, mes kai suvažiuojam visa šeima – tai dainingi visi – būtinai sudainuojam, tai linksmiau nei veseilioj. Mano Mamytės šį pavasarį gimtadienį šventėm 98 metus – tai ir ji dar dainavo“, - aiškino Aldona Marytė. „Kai prašo pagroti vestuvėse, tai daugiausiai groju liaudiškas - kur senovinės, kad linksmos būtų, kad taip kaimiškai,. dzūkiškai – ūkiškai visiems patinka. Prieš kelis metus Tiltuose lankėsi Saulius Basijokas, Lietuvos televizijos laidos „Duokim garo!” prodiuseris prašė padainuoti liaudies dainų, tai kai padainavau, puolė užsirašinėti žodžius – sakė tokių dar negirdėjo“.
Paveldėta meilė
Du vaikus užauginusi, anūkų susilaukusi moteris, trykšta jaunatvišku optimizmu ir nuoširdžia meile žmonėms, o jos gyvybinės energijos galėtų pavydėti ne vienas jaunuolis. Kaip pati tiltietė juokauja, energijos ir nenugalimo optimizmo semiasi grodama akordeonu. Muzikinį išsilavinimą liudijančio diplomo moteris neturi — muzikuoti akordeonu dar paauglystėje pramoko savarankiškai.
Gimė Aldona Marytė Nemeikštienė Alytaus rajone, Takniškių kaime, aštuonis vaikus auginančioje Veronikos ir Petro Vainikevičių šeimoje.
„Buvau jauniausia šeimoje – pagrandukas, augau tarp keturių brolių ir keturių seserų“, - džiugiai pasakoja Aldona Marytė. „Mūsų visa šeima labai muzikali buvo. Tėveliai labai gražiai dainuodavo. Tėvelis Alytaus bažnyčios chore giedojo, buvo giedorių vadovas. Brolis labai gražiai akordeonu grojo, sesuo labai gražiai skambina gitara. Tėveliai nupirko akordeoną broliams, o aš stebėjau kaip jie repetuoja. Akordeono muzika labai man graži pasirodė, tai dar vaikas būdama vis prašydavau, kad ir mane pamokytų. Brolis davė pabandyti, taip ir pradėjau „tampyti“ akordeoną gal dešimties metų būdama. Nelabai ką ir pamatyti galėjau — kai ant kelių didžiulį akordeoną pasiimdavau - nosis vos kyšojo“.
Audėja
Kai Aldonai Marytei suėjo ketveri – šeima persikraustė gyventi į Alytų. Čia Aldona Marytė aštuonias klases baigė ir nutarė Alytaus 38-tojoje profesinėje mokykloje įgyti audėjos specialybę.
„Mama visą gyvenimą audė ir aš pramokau Alytuj kaip tik pradėjo statyti Medvilnės kombinatą – viskas naujoviška, audimo staklės didžiulės, viskas įdomu“, - prisimena profesijos pasirinkimo aplinkybes tiltietė. Tačiau jaunai merginai likimas nutarė išausti savų spalvų gyvenimo juostą. Tik kelis metus Aldonai Marytei teko dirbti audėja. Medvilnės kombinate dirbdama įgijo vakariniame skyriuje vidurinį išsilavinimą. Ten pat dirbdama ir savo gyvenimo meilę Albiną sutiko ir, vos devyniolikos metų sulaukusi, ištekėjo.
„Albinas mane labai seniai pažinojo. Draugavo su mano pusbroliais, tai jie mus ir supažindino“, - prisimena daugiau nei keturiasdešimties metų bendro gyvenimo pradžią tiltietė. „Padraugavom gal tik mėnesį ir – tuoktis. Albinas sakė: aš tavęs nepaleisiu“.
Nemoka pykti
Ir nepaleido. Susituokus, Aldonos Marytės vyras gavo paskyrimą dirbti partijos sekretoriumi „Draugystės“ kolūkyje prie Onuškio. Aldona Marytė įsidarbino Onuškio apylinkėje privalomos karinės tarnybos šauktinių apskaitos skyriuje. Po kurio laiko, Nemeikščių šeima apsigyveno Tiltuose, Aldona Marytė kelis metus dirbo Tiltų kaimo bibliotekos vedėja, vėliau – Tiltų kultūros namuose meno vadove. Rajono kultūros skyriaus reorganizacijos metu, jos etatas buvo panaikintas. Teko Aldonai Marytei padirbėti valgykloje, pieno supirkimo punkte, dabar ji darbuojasi Tiltų medelyne: prižiūri sodinukus, sodina daigus.
Jokie likimo vingiai Aldonos Marytės entuziazmo groti - neprigesino. Tiltiečiai priprato muzikuojančią kraštietę matyti visada su gera linkinčia šypsena veide, visada geros nuotaikos, spinduliuojančią meilę gyvenimui, ir žmonėms. Tarsi pečių neslėgtų jokie rūpesčiai ir nevargintų kaime įprasti ūkio darbai. Savaime suprantama, būta gyvenime visko: ir ašarų,, ir silpnumo akimirkų, ir skausmo, tačiau Aldona Marytė – nemoka pykti nei ant likimo, nei ant žmonių.
Svarbiausia – akordeonas
„Mane visi myli, ir aš visus myliu. Nemoku pykti“, - sako tiltietė. „Jei žmogus piktas, tai ką tu jam padarysi – dievas jam bumerangu grąžina. Aš gyvenu savo gyvenimą - niekam pykčio nelaikau“. Gal todėl daugelis tiltiečių švelniai - Aldute kraštietę vadina. Negaili žmonėms Aldona Marytė gero žodžio, esant reikalui, tai ir paskutiniu duonos kąsniu neabejodama pasidalins, sunkią valandą – kuo tik gali pagelbės.
Džiaugiasi Aldona Marytė Nemeikštienė savo darnia šeima, vaikais, anūkais. Tik vieno gailisi - tapusi ištekėjusia moterimi, būdama jauna neįsivaizdavo, kad akordeono muzikos garsų kerai jos nepaleis visą gyvenimą ir pardavė savo pirmąjį, brolio dovanotą akordeoną.
„Labai gailiuosi, kad pardaviau. Nepamenu kokios firmos buvo, panašus į „Waltmeisterį“, senoviškas, registrai iš šonų buvo. Pardaviau, kai ištekėjau, sakiau — vaikais apsipilsiu, kadu čia man grot bus laiko“.
Tačiau be akordeono - neilgai ištvėrė. Netrukus, kitą akordeoną vėl brolis padovanojo, tačiau – sugedo. Aldonos Marytės kažkas paprašė paskolinti. Paskolino ir pagadino jos širdies guodėją. Dabar jau moteris žino — instrumentas gyvuos ilgiau, jei bus vieno šeimininko rankose. Kol kas groja bendruomenės akordeonu, bet tik ji.
Dieną naktį grotų
Paklausta, ar dzūkės optimizmo nesumenkino sunkmetis, Aldona Marytė juokiasi:
„Koks čia sunkmetis? Ta pati karvė, ta pati pirkia. Niekas nepasikeitė. Pieno turiu, varškės turiu. Visko turim. Vaikai sveiki, anūkės sveikos. Pati jaučiuosi sveika, akordeonas yra, repeticijos vyksta. Ko dar reikia laimei? Kur tik kvies – visur važiuosiu groti, kiek tik jėgos leis. Ir tik, duok Dieve, visiems – sveikatos ir santarvės. O man – kad tik akordeonas būtų. Dieną naktį galėčiau groti“.
Gražina Noreikienė |
