|
Šiemet, kaip ir kasmet, Virginijos namuose netilo telefonas, ragelyje skambėjo mieli širdžiai buvusių kolegų,draugų, artimųjų balsai, sveikinantys su profesine švente. Tai Virginiją mintimis vėl gražino į jos nueito kelio dalį, kuomet ji tarnavo krašto apsaugos sistemoje. Ir nors jau du metai, kai ji išėjo į atsargą, daugeliui draugų Virginija visada bus kario, dvasios kario pavyzdys. Žmogaus, kuris žino kurlink ryžtingai jį veda gyvenimo kelias ir kiek tam reikia jėgų ir drąsos. Dabar miškų glėbyje gyvenanti moteris džiaugiasi užtarnautu poilsiu ir savaip tęsia savo Taikos misiją - kuria palaimingos ramybės oazę žemėje - savo šeimai ir atgaivos ieškantiems jų sodybos svečiams.
Moteris su karine uniforma
„Tai tik buvo darbas, kuris man patiko ir man nekildavo net klausimas „kodėl“. Dirbau personalo skyriuje, daug bendravau su žmonėmis, gal tai labiau ir tinka moterims“, - kukliai dalinasi Virginija mintimis apie moterų tarnybą krašto apsaugos sistemoje.
Kaip pati pripažino, sunkiausi buvo tik du dalykai: numatyti pagal grafiką budėjimai ir keliskart per metus po kelias paras trunkantys mokymai. Sunku ne fiziškai, o morališkai - parą ar kelias būti atskirtai nuo vaikų.
„Reikėdavo ir važiuodavau – nors moteriai tai nėra labai jaukus, man, kaip mamai buvo sudėtingiausias dalykas“, - sako Virginija. Visa kita – įmanoma ir įveikiama. Darbas, kurį Virginija pamilo - vienas iš daugelio jos gyvenimo iššūkių, tapo svarbia gyvenimo dalimi ir jai suteikė vertingų patirčių ir dalykų. Tarp svarbiausių ji išskiria narsą.
„Kas yra narsa? Narsa – tai gebėjimas tiesiog neišsigąsti aplinkybių. Kai tu nebijai. Juk kartais gyvenimo aplinkybės atrodo baisios ir neįveikiamos, o tu tiesiog eini toliau ir viskas sustoja į vietas, viskas išsisprendžia“, - dalinosi mintmis Virginja.
Kaip svarbią gyvenimo dovaną, gautą darbuojantis krašto apsaugos sistemoje, Virginija įvardija ir drausmę. „Išmokau drausmės.Gyvenime būtina vidinė drausmė, žinojimas, kad negali išskysti, o eiti tik pirmyn“, - tarsi atkartodama rašytojo Karloso Kastanedos žodžius apie tai, kad karį pirmyn veda jo kelias, teigia Virginija.
Dabar - mama
Dabar Virginija džiaugiasi „pensininko“ kasdienybe ir laikas, kai atrodė, kad ilgėsis tarnybos – jau praeityje. Keturis vaikus auginanti moteris džiaugiasi, kad gali daugiau skirti laiko savo atžaloms, juk mažiesiems — šešiametei Anastazijai ir penkiamečiui Vyteniui mama – svarbiausiais dalykas. Ir pageidautina, kad ji visada būtų čia pat. Vyresnieji sūnūs – Justas ir Dominykas – jau rimti tėvelių pagalbininkai, į kuriuos žvelgdama mamos širdis džiaugiasi ir dižiuojasi: „Visada nerimavau, kad per mažai laiko lieka vaikams, juk per tarnybos laiką, pagimdžiusi keturis vaikus, visumoje neturėjau ir 1,5 metų laiko jų priežiūrai skirtų atostogų. Dabar žvelgdama į ūgtelėjusius sūnus – stebiuosi. Ne kiekvienas ir suaugęs sugeba taip brandžiai elgtis gyvenime. Gal jiems išėjo į naudą, kad daug laiko praleido su tėvu. Vitalijus nuolat buvo šalia. Kai mes persikraustėme iš Trakų į Gervinius, visus ūkio, dailidės, statybos darbus dirbo Vitalijus, o vaikai jam pamėgo talkinti“.
Gamtos dukra
„Esu gamtos vaikas, gimiau kaime, vaikystė mano prabėgo vienkiemyje, ir dabar, galima sakyti, grįžusi į gimtą aplinką – jaučiuosi nuostabiai“, - sako Virginija Aleksiūnienė.
Gimė Virginija Gudžionių kaime, Aukštadvario seniūnijoje. Pirmas tris klases baigė Gudžionių aštuonmetėje, o į ketvirtą jau teko eiti Trakuose.
Virginijos nepakeitė patogus gyvenimas daugiabutyje - miesto gyvenimo privalumus kasmet šventinių dienų ir mokyklinių atostogų metu nugalėdavo gamtos ilgesys – Virginija nuolat skubėdavo į kaimą. Labiausiai ją viliojo mamos tėviškė – vienkiemis, apsuptas įvairiausių gėrybių siūlančiais Dzūkijos miškais. Grybauti, uogauti ar šiaip įdomesnės formos šakos pasiieškoti eiti į mišką, Virginijai — atgaiva ir kūnui ir sielai. O gyventi šalia miško – tai viena iš Virginijos vaikystės svajonių.
Ieškojo
Nuo vaikystės miškų apsuptyje augusią Virginiją gamta užkrėtė meile harmonijai, grožiui ir kūrybai. Jau besimokydama Trakų II vidurinėje mokykloje, trakietė kūrė eiles, piešė, mėgo tapyti, gaminti įvairiausius rankdarbius. Romantiškos sielos mergina žavesio ir grožio pastebėjo net ir matematikoje. Todėl vyresnėse klasėse nutarė mokytis klasėje, kurioje matematika buvo dėstoma pagal „sustiprintą“ programą. Skaičius, tikslumą ir kūrybą siekdama suderinti viename, Virginija nutarė savo ateitį susieti su pastatų, miestų statyba. Baigusi vidurinę, įstojo į Vilniaus inžinierinės statybos institutą studijuoti Civilinių pastatų inžinieriaus specialybės. Tačiau, po vienerių metų mokslo, suvokė, kad pasirinktas kelias – ne jai. Ir nė kiek neabejodama paliko mokslus. Įsidarbino Trakų centrinėje bibliotekoje dailininke. Vėliau, bibliotekos direktorės Aldonos Pilienės, pakalbinta, pradėjo dirbti bibliotekininke ir studijuoti Vilniaus Universitete bibliotekininystės specialybę. Tačiau mintis, kad darbas bibliotekoje gali tapti jos gyvenimo misija, pradėjo prieštarauti jos vidinei nuojautai.
Ir rado
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo išvakarėse, Virginija atsisveikino su bibliotekininkės darbu ir patraukė ieškoti savo kelio. Kurį laiką dienomis prižiūrėjo pažįstamos vaiką, o vakarais tapė paveikslus, mezgė, siuvo ir modeliavo drabužius. Bet kuri kūryba jai teikė enrgijos ir optimizmo. Tuo laisvos kūrybos laikotarpiu sutiko savo gyvenimo vyrą - Vitalijų. Netrukus ištekėjo, ir beveik tuo pat metu jai pasiūlė darbą Vilniaus rinktinės Trakų rajono štabe.
„Gyvenimas – visada kupinas iššūkių“, - šypsosi Virginija. „Atsigręžusi atgal — matau, kad viskas mano gyvenime vyko taip, kaip ir turėjo vykti. Nieko neišbraukčiau, nieko neištraukčiau, nieko nenorėčiau atsisakyti. Visos patirtys, darbai, sutikti žmonės – visa tai mano neįkainojama patirtis, mano kelias. Studijos inžinieriniame institute, po kiek laiko pravertė projektuojant savo sodybą, dirbdama bibliotekoje išmokau ieškoti žinių, informacijos ir savarankiškai mokytis. O tarnyba krašto apsaugos sistemoje išmokė vidinės disciplinos, suteikė narsos ir išmokė netikėtose situacijose vadovautis šaltu protu. Tai labai vertingi dalykai, padedantys ne tik karo tarnyboje, bet ir gyvenime“, - atvirauja Virginija.
Apie laimę
Dabar daugelis galėtų ją pavadinti laiminga moterimi: miškų glėbyje sukurta nuostabi oazė poilsiui – kaimo turizmo paslaugas teikianti sodyba. Namuose - sveiki auga gražūs keturi vaikai. Nuolat šalia - dvidešimties metų bendro gyvenimo patikrintas vyras. Atrodytų, Virginijai belieka vangiai mėgautis kasdiene namų ruoša ir šiek tiek pagelbėti vyrui versle – diplomatiškai bendrauti su sodybą aplankyti pageidaujančiais klientais. Taip atrodo pašaliečiui. Iš tiesų viskas yra kiek kitaip: nuolatinis rūpestis vaikų ir šeimos gerove, intensyvus darbas gražinant ir puošiant sodybą, daugybė Virginijos kūrybinių idėjų, kurios neleidžia sustoti ir apsnūsti, o užkrečia ir Vitalijų noru jas kuo greičiau įgyvendinti – tokiu ritmu dabar pulsuoja Virginijos gyvenimas. Ir nė kiek neabejoji – kad visa, ką sumanys šis tandemas – bus įgyvendinta.
„Laimė – reliatyvus dalykas. Tai tiesiog savijauta, ji keičiasi. Tarkime, šiandien aš galiu pasakyti „aš laiminga“, tačiau, gal visai priešingai jaučiausi prieš kokias dvi dienas tuo pačiu metu, ir kas žino, ar galėsiu jaustis taip, pavyzdžiui, rytoj ar poryt“, - sako Virginija ir linksmai priduria: „Man patinka Senekos mintis — „Laimė – ne bet koks gyvenimas, o tik gražus“. Tokį jį matau, tokį ir noriu jį parodyti vaikams. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kad kartais turiu laiko pamąstyti, papiešti, pagaminti skanaus maisto šeimai, puošti sodybą. Dar norėčiau šiek tiek laiko tapybai“.
Atrama
„Kai buvau jauna, atrodė, kalnus nuversiu ir viską padarysiu – viena“, - teigia po Liūto ženklu gimusi moteris. „Bet kai išėjau į atsargą, daugybę laiko praleidžiu namie, supratau, kaip nuostabu turėti šalia savęs žmogų į kurį gali atsiremti. Vitalijus tvarko visus sodybos reikalus, drauge kuriam kraštovaizdį ir jį gražinam“.
Virginijos virtuvėje, lengvai pasiekiamoje vietoje - nespalvota džiugiai besišypsančios mergaitės nuotrauka, primenanti Virginijai, kiek galima pasiekti, jei viduje dar gyvas gebėjimas džiaugtis gyvenimu, kaip juo džiaugėmės nerūpestingoje vaikystėje. „Kartais pažvelgiu į šią mergaitę nuotraukoje (čia aš gal kokių penkerių), į jos akis ir primenu sau: negaliu jos apgauti, negaliu jai meluoti – gyvenimas nuostabus“, - sako Virginija. „Ir saugus, jei pasitiki savimi“.
Nejučiomis priminiau sau kiek daug svarbių Virginijos gyvenimo momentų šį kartą liko „už kadro“ ir prieš akis išniro devyniolikmetės Virginijos džiaugsminga euforija švytintis veidas, kai ji garsiai cituodavo pamėgtą Senekos kūrinį „Laiškai Liucilijui“, viename iš jų rašoma: „O juk gyvenimas, Liucilijau, yra kova. Tik tie, kuriuos blaško likimas, kurie kopia į stačiausias ir aukščiausias viršūnes ir leidžiasi į bedugnes, kurie atstato krūtinę pavojingiausiems išpuoliams, vadinami narsuoliais ir geriausiais kariais“.
Gražina Noreikienė |
