|
Tačiau jos kasdienybės nepavadinsi pilka ir atšiauria. Inga nuo vaikystės matė apie save supantį pasaulį spalvotą ir erdvų, įdomų ir neaprėpiamą, kuriame gali tilpti pačios drąsiausios ir nerealiausios svajonės, o kad jos taptų tikrove, įsitikinusi trakietė, reikia tik didelio noro. Ir kad nepritrūktų gyvenime spalvų – galima jį šiek tiek ir pagražinti, pavyzdžiui, tapyba. Arba svajomis apie savo rankomis statytą namą.
Pamėgo šilką
Inga – mama, auginanti du mažamečius vaikus, laisvalaikiu energijos ir optimizmo semiasi kūryboje. Paveikslų tapybą, interjero dizaino kūrimą draugų namams, įvairių rankdarbių gamybą, paskutiniu laiku nustelbė pagrindinis laisvalaikio pomėgis – šilkų tapyba.
„Šilkas nuostabiai dėkinga medžiaga tapybai. Jame – begalė privalumų ir galimybių. Šilkas visai kitaip nei drobė dažą priima“, - sako Inga, tarsi kalbėtų ne apie šilko, o apie gyvenimo juostą.
Nuo vaikystės mėgusi eksperimentuoti ir bandžiusi būti kitokia, ne tokia „kaip visi“, trakietė atrado ir būdą pagražinti savo ir draugų kasdienybę. Pabandžiusi tapyti ant šilko, ji sumanė savo piešiniais puošti ir kitas medžiagas. Kalėdų proga, gali būti, būrys artimųjų ir draugų gaus dovanų originaliai ištapytų pirštinių. Inga jas savo piešiniais dabina, „adresuodama“ konkrečiam žmogui, galvodama apie jį ir mintimis linkėdama jam troškimų išsipildymo.
 Ką tik nori
„Kai kuriu piešinį ar ornamentą, būtinai galvoju apie tą žmogų, kuriam tapau“, - sako Inga. „Mintys nuklysta, kažką gražaus ir gero prisimeni, kartais linksmą nuotykį ar įvykį, o kartais tiesiog bandau įsivaizduoti kaip žmogus reaguos į būtent tokį piešinį, drąsiai mano parinktas spalvas, ornamentus“.
Ingos teigimu, originaliais piešiniais galima papuošti bet kurią medžiagą, tam reikia tik specialių dažų. Bet kurį standartinį daiktą ar drabužį galima paversti originaliu – tik reikia truputį fantazijos. „Išpiešti galima ką tik nori“, - linksmai priduria Inga. „Pabandžiau paįvairinti piešiniais savo paltą. Patiko ir mamai - ištapiau ir jai. Subtilus ornamentas ar keli – ir jau turi visiškai nestandartinį drabužį. Batus, rankinukus – viską įmanoma „patobulinti“.
Saulės mieste
Trakuose Inga su šeima apsigyveno maždaug prieš penkerius metus. Tiesiog tuo laiku toks sprendimas jaunai studentų šeimai atrodė praktiškas ir patogus. Kur gyvens po kokių dešimties metų, Inga prognozuoti neskuba. Juk gyvenimas - permainingas.
Gimė ir augo Inga Šiauliuose, menininkų šeimoje.Abu tėvai – diplomuoti dailės mokytojai. „Augau tarp menininkų, mintis, kad galėčiau studijuoti profesiją, nesusijusią su daile – net nekilo“, - sako Inga. „Kažkaip viskas ėjosi tarsi savaime. Nuo mažens mėgau piešti, nuo pradinių klasių po kelias valandas po pamokų bendrojo lavinimo mokykloje skubėdavau į dailės mokyklą. O baigusi vidurinę įstojau į Dailės akademiją studijuoti architektūrą“.
Vyras iš „kapinių kompanijos“
Šiauliuose dar paauglystėje Inga ir su savo vyru Aleksejumi susipažino. Tiesa, pradžioje jis buvo tiesiog vienas iš pankuojančių paauglių kompanijos draugų – bendražygių.
„Susipažinom su Aleksejumi kapinėse“, - juokiasi Inga. „Kad ir kaip nejaukiai skamba, tačiau šiauliečių viena mėgstamiausių poilsio vietų – Saulės laikrodžio aikštė, o jos kaimynystėje - senosios miesto kapinės. Netoli jų turėjome bendraminčių draugų kompanijos susibūrimo vietą. Aikštės centre - išlieta iš bronzos, paauksuota Šaulio skulptūra, kurią juokais vadindavome „auksiniu berniuku“. Galima sakyti savo „auksinį berniuką“- vyrą pirmą kartą ir pamačiau netoli svarbiausio Saulės miesto „berniuko“. Aleksejus labai gražiai skambindavo gitara, buvo ilgaplaukis, o man, paauglei, labai imponavo tokie pankuojantys hipiai. Tai tik tiek ir bendravome – bendruose vienminčių, pankuojančių paauglių pasisėdėjimuose „prie kapinių“. Kai išvykau mokytis – nesimatėme kelis metus, o vieną dieną abu susitikome studijuodami Vilniuje. Prasidėjo susitikimų, pasimatymų maratonas, bendri interesai, pokalbiai, bendros kelionės namo, kol suvokėme kad vienas be kito negalime ir norime šeimos“.
Neformalė
Prakalbus apie paauglystę, magėjo sužinoti kuo paviliojo Ingą pankų kompanija. „Nuo vaikystės nemėgau būti spraudžiama į „rėmus‘, būti tokia „kaip visi“, paauglystėje nenorėjau susitapatinti su daugybe kitų, siekiau būti kitokia, išsiskirti. Išmintis ateina vėliau, kai gauni daugiau patirties. Dabar jau suprantu, kad visi mes – skirtingi ir savaip originalūs, o paauglystėje viskas atrodo kiek kitaip“, - sako Inga.
Neformalų draugijoje pabuvus, spalvingą judrios ir guvios Ingos pomėgių spektrą papildė daugeliui neįprastas ir keistas – laipiojimas daugiaaukščių stogais. „Dabar, kai pagalvoju – drąsi buvau... kiek nutrūktgalviškų nuotykių patirta, ir, ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko“, - prisimena Inga. „Šiauliuose ir Vilniuje mėgdavome laipioti daugiaaukščių namų stogais. Stebėtinai nuostabus jausmas – ausyse švilpia vėjas, stovi, atrodo, beveik nejausdamas žemės traukos, aplink – tiek erdvės. Ten, apačioje, zuja mažutėliai automobiliai, žmonės-taškeliai kažkur skuba, kruta, o tu – beveik danguje...“
Visos svarbios
Trakietės tapytų darbų visumoje tikrai neišskirsi vienos, ryškiai dominuojančios spalvos.
Kiekvienam sumanytam motyvui Inga pasirenka vis kitas spalvas ir atspalvius, subtiliai susiliejančius į harmoningą visumą, kurioje, atrodo, slypi sakralios paslapties prasmė.
„Kalbant apie paveikslus, negaliu išskirti mėgstamos spalvos. Jos man visos gražios, mielos ir svarbios. Kiekviena turi savo energetinį „užtaisą“, prasmę. Kai tapau, rezultatas priklauso nuo situacijos ir nuotaikos “, - sako Inga.
Mėgstanti eksperimentuoti, jautri gyvenimo grožiui moteris nuolat ieškodama naujų kelių kūryboje, lieka ištikima savo savasčiai – slavų šaknims. Kurdama, pavyzdžiui, ornamentais dabintą motyvą, ji būtinai pasidomi ką simbolizuoja vienas ar kitas grafinis ženklas slavų arba baltų orientalistikoje.
Švari erdvė
Žino Inga ir apie skandinavų, vikingų runas, domisi ezoterika, psichologija – tai tik dalis dalykų, kuriems moteris skiria šiek tiek nuo namų ūkio reikalų ir mokslo liekančio laiko. „Pasiilgau grožinės literatūros“, - prisipažįsta Inga. „Visada patikdavo skaityti fantastiką. Jei galėčiau daugiau laiko skirti skaitymui, pirmiausiai baigčiau prieš metus pradėtą skaityti „Žiedų Valdovą“.
Tačiau svarbiausias jos gyvenimo troškimas - išugdyti vaikus pilnavertėmis asmenybėmis. Mąstančiais, gerais žmonėmis. „Man svarbu, kad vaikai augtų švarioje erdvėje, apsupti meilės. Valgytų sveiką ekologišką maistą ir informaciją gautų tik „ekologišką“, kad jų sielos nenukentėtų nuo informacijos teršalų ir betikslio prisirišimo prie kompiuterinių technologijų“, - dėsto Inga. „Tai sunku, bet manau, įmanoma. Ir jei man pavyks užauginti sveikai mąstančius, tyros sielos žmones, gerbiančius savo savastį, tada galėsiu pasakyti, kad savo pagrindinę misiją šioje žemėje įvykdžiau“.
Televizoriui - NE
Ingai nepatinka, kad civilizacijos išradimai, šiuolaikinės technologijos, kuriamos žmogaus gyvenimo patogumui, po truputį žmogų paverčia nemąstančiu vergu. „Pavyzdžiui, televizorius – ką jis gero duoda? Nieko. Ryja tavo brangų laiką ir mainais perša iškreiptą požiūrį į gyvenimą, skatinantį nemąstyti“, - dalijasi mintimis moteris. „Gerų filmų galima pasižiūrėti internete, o kad į mano namus iš ekrano nuolat būtų siunčiamas negatyvas – ačiū, nereikia. Juk visos komercinės televizijos išgyvena tik reklamos ir skandalų dėka. Kodėl reklamomis hipnotizuojanti televizija turėtų atimti iš manęs pasirinkimo džiaugsmą? Ką gali gero duoti nuolat transliuojami reportažai apie valdžios skandalus, nusikaltimus ar tuščiagarbius šou veikėjus? Nieko, tik skatinti agresiją“.
Jau daugiau nei pusė metų Ingos namuose apsieinama be televizoriaus. Iš pradžių šį civilizacijos pasiekimą nutarė ignoruoti tik Inga. Neleido žiūrėti ir vaikams. Vėliau ir vyras įprato apsieiti be televizijos.
Namas – svajonė
Ateityje, kai jau taps licencijuota architekte, Inga svajoja suprojektuoti ir pastatyti savo svajonių namą. Tikslios vietos kur jis turėtų būti dar nėra numačiusi, tačiau užtikrintai žino, kad jos išsvajotas namelis turėtų būti netoli miškų ir kalvų, apsuptas žalumos. „Tinkamą vietą dar reikia atrasti, pajusti, prisirišti širdimi prie jos, prisijaukinti, išmyluoti ir užliūliuoti, o tada pradėti statybas. Dar nuostabiau būtų, kad tas namas būtų kalnuose, pusiau užsislėpęs žemėje, o pro stogo langus naktį matytumei žvaigždes“, - dėsto Inga.
Ateities namo projektą mintyse moteris jau sudėliojo. „Noriu apvalaus, neaukšto iš molio drėbto namo. Ir viskas turėtų būti padaryta mano ir vyro rankomis, be samdomų darbininkų“, - svajoja Inga. „Iš molio statyti namai – saugūs ir šilti. Nereikia baimintis gaisro pavojaus, be to, molis – žemės dovanota medžiaga. Tai svarbu. Nuo santykio su gamta priklauso kiek stiprus ir sveikas bus žmogus. Mano name būtų tik vienas aukštas, kad nuolat jaustum žemės trauką, ir niekam nevaikščiotum „per galvas“. O smagiausias tokio namo privalumas – tai, kad molinėse sienose būtinai apsigyvens svirpliai. Įsivaizduojate? Ne tik vasarą, bet ir žiemą tave linksmins nelegalių kaimynų – svirplių „chebra“, svirpaudama savo melodijas“.
Gražina Noreikienė |
