|
Kas paskatino pasirinkti mediko kelią?
Mano mama medicinos srityje išdirbo apie 50 metų, aš nusekiau jos pėdomis. Mano dukra taip pat studijuoja radiologiją Jungtinėje Karalystėje, mokslų daktaro disertaciją gynėsi Suomijoje. Dukters vyras taip pat šeimos gydytojas. Žodžiu, mūsų šeimai medicinos sritys tarsi tradicija.
Aukštadvaris – Jūsų pirmoji ir nuolatinė darbo vieta. Ar prisimenate pirmasias dienas čia?
Taip… Kabėjo bakelis su vandeniu rankoms plauti. Atėjusios ryte iškapodavom švirkštus iš ledų. Dar pamenu, kad pirmosiomis dienomis šalia manęs sėdėdavo sanitarė ir versdavo, ką ligoniai sakydavo lenkų kalba – tada nieko nesupratau.
Ar labai smarkiai pasikeitė kolektyvas?
Nepasakyčiau, pas mus vis dar tebedirba dvi slaugytojos: viena – dvidešimt penkerius metus, kita – dvidešimt septynerius. Visą komandą sudaro vienuolika žmonių. Labai džiaugiuosi mūsų medicinos biologe, ji nuolat domisi naujovėmis, vis ko nors ieško, ne paslaptis, ir atranda. Kartą įlekia pas mane į kabinetą ir sako: „Gydytoja, man regis, šios ląstelės kažkokios pakitusios“. Dėl visa ko nusiuntėme mėginį į Vilniaus Santariškių ligoninę ir, ką jūs galvojat – buvo aptikta ankstyvoji kraujo vėžio stadija. Vilnius padarė tokią išvadą, kad tik tokiose mažose medicinos įstaigose galima pastebėti tokias reikšmingas smulkmenas.
Aukštadvario ambulatorija atrodo labai nauja…
Ambulatorijos pastatą galutinai baigėme tvarkyti 1996 metais. Pirminių dokumentų tvarkymas išties kainavo daug laiko ir nervų, tačiau rezultatas labai džiugina. Juk gražu pas mus, ar ne? (šypteli) Po pastatymo keitėme langus, šildymo sistemas, pernai visą pastatą apšiltinome iš lauko ir atlikome vidaus apdailos darbus.
Iš Kauno į Aukštadvarį atsikėlę gyventi žmonės sakė, kad žiūrint nuo kalno, jiems šviečia Baltieji rūmai ir mūsų pastatas jiems daug jaukesnis, lyginant su Kauno poliklinika. Man malonu.
Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė medicinos pasaulis?
Žinot, anksčiau buvo šiek tiek paprasčiau – nereikėjo pildyti tiek dokumentacijos. Dabar į darbą ateinu pusę septynių, skiriu valandą vien tik administraciniams reikalams sutvarkyti ir tik tada nuo pusės aštuonių galiu priimti pacientus. Pildai dokumentus ir galvoji, kaip teisingai tai padaryti.
Minėjote, kad Jūsų dukra su vyru gyvena ir dirba Anglijoje? Ar nenorėtumėte ir Jūs padirbėti užsienyje?
Oi, tikrai ne, nors ten šeimos gydytojo darbas atrodo kiek lengvesnis, bet aš mieliau skrendu į Angliją pasisvečiuoti. Žentas pasakojo, kad ten vienam pacientui skiriama apie 10 minučių ir jie priimami tik užsiregistravus internetu. Įsivaizduokite, jei žmogui skauda koją, jis kosti ir dar kokia bėda, tai jis turi registruotis triskart. O pas mane ateina koks senelis be jokios eilės ir kaip aš galiu jo nepriimti? Mano užauginti aukštadvariečiai dabar jau savo kūdikėlius atneša apžiūrai.
Kokios savybės būtinos žmogui, norinčiam pasirinkti mediko specialybę?
(Gydytoja susimąsto) Medikas turi turėti užuojautos, atsakomybės jausmą ir, be abejo, nebijoti darbo, nes jo išties labai daug.
Apie medikų dieną
Medikų šventė Lietuvoje pradėta minėti nuo 2004 m. Balandžio 27–oji pasirinkta todėl, kad 1918 metų balandžio 27 dieną Lietuvos Respublikos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo daktaras Jonas Basanavičius, inžinierius profesorius Steponas Kairys ir kunigas Justinas Staugaitis. Vėliau į jos veiklą įsitraukė iš Rusijos sugrįžęs daktaras Jurgis Alekna, paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi. Šią dieną rengiami medikų susibūrimai, konferencijos, dalijamasi darbo patirtimi.
Rūta Girdzijauskaitė |
