|
Šiemet - pertrauka
Šiemet – pirmi metai, kai rūdiškietė nerišo verbų ir neskubėjo į miestą jų pardavinėti. Ar atnaujins pomėgį rišti verbas moteris kol kas abejoja. Ir sveikata teigia ne ta, ir mamai išėjus Anapilin, visą gyvenimą pintos ryškiaspalvės verbos atrodo ne tokios ryškios. Be to, po mamos laidotuvių mistiškai dingo ir žolynams spalvinti skirti dažai.
„Mama mano turėjo labai lakią vaizduotę kaip žolynus ir džiovintus žiedus sudėlioti, ir kokią spalvą prie kokios derinti“, - kukliai pastebi Janina Mikulskaja. „Mokė, kad prie mėlynos būtinai reikia dėti geltoną, tinka derinti ir mėlyną su balta, kartais galima mėlyną ir prie raudonos spalvos derinti, bet mano verbose dominavo geltona, raudona ir žalia spalva, aišku būtinai būdavo ir natūralios spalvos žolynų“.
Ten kur gimė verbos
Janina Mikulskaja gimė Vilniaus rajone Zujūnų seniūnijos Naujakiemio kaime. Būtent šituose kraštuose, kaip teigia daugelis etnografijos tyrinėtojų ir „gimė“ garsiosios Vilniaus verbos. Verbų rišimas buvo įprastas viso kaimo užsiėmimas. „Visos kaimo moterys mokėjo rišti verbas“, - teigia Janina Mikulskaja. „Tai buvo įprastas užsiėmimas, o dažnam namų ūkiui – ir materialinė parama. Mama gal penktoje klasėje išmokė mane rišti verbas, kadaise ją išmokė – jos mama, šis mokslas buvo perduodamas iš kartos į kartą“.
Janina buvo vyriausia iš šeimoje augusių penkių vaikų. Šeima gyveno vargingai, tėvukas nesibodėjo stikliuko, o ant mamos pečių gulė visi ūkio darbai, o kaip alternatyvus pragyvenimo šaltinis buvo prekyba verbomis Kaziuko mugėse ar prie bažnyčių – Verbų sekmadienio išvakarėse.
Rišo visi vaikai
„Verbų rišime dalyvavo visi šeimos vaikai. Būdami maži net lenktyniaudavome kas daugiau verbų suriš“, - prisimena rūdiškietė. „Mano rekordas buvo 28-30 verbų per dieną, bet tuomet jau nei valgyti turėjau laiko, nei atsitraukti nuo darbo, mama paduodavo žoleles ir gėlytes, o aš tik rišdavau“.
Iki Kaziuko mugės, Verbų prekybos įkarščio, šeima surišdavo apie tūkstantį verbų, ir, dažniausiai, visos rasdavo savo pirkėją.
„Ir prekiaudavome visi – išsirikiuojam eilute, ir vėl tarsi lenktynės – pas kurį greičiau pirks, bet dažniausiai išparduodavome visas – nes mūsų ryškiaspalvės būdavo“, - sako rūdiškietė.
100 rublių už dažus
„Rišti verbas, kas nebandė – nežino, bet tai gana sudėtingas ir daug laiko užimantis darbas“, - sako Janina. „Žolynus pradėdavome rinkti ir džiovinti iškart po Joninių, o rišti verbas – lapkričio pabaigoje, gruodžio viduryje. Niekada nerišdavome sekmadieniais – šventa diena. Broliai virbus suruošdavo, o mes su sese žoleles rinkdavome. Išdžiovintus žolynus dažydavo mama. Įpila į dubenį vandens, pakaitina ir dažų įberia. Dažai brangūs būdavo, parduotuvėse nebuvo jų, bet mama iš kažkur jų gaudavo. Nepamenu gal 10 rublių, vėliau 25 rublius už 100 gramų mokėdavo, o kartą, atėjo ir sako: „Nepatikėsit, už šimtą gramų dažų 100 rublių paprašė“. Bet pirko ir už šimtą rublių, nes reikėjo ryškių spalvų, būtent dėl spalvų mūsų verbas pirkdavo“.
Ir verboms, ir vaistams
Janina rišdama verbas iš sausų laukų, miškų gėlių ir žolynų, įrišdavo ir javų. Po kiek metų moterys atrado, kad galima pasisėti ne tik verboms tinkamų gėlių (sausiukų), bet ir įvairių žolynų. Tai kiek palengvino paruošiamuosius darbus, bet ir laukinių augalų neatisakė – ir toliau rinkdavo žolynus tarp kurių buvo ir vaistažolių. Rišant verbas tikdavo bruknienojų šakelės, pataisai, katpėdėlės, šlamučiai, kraujažolės, kiškio ašarėlės, motiejukas, pipirinė, guboja, gelsvalapis skaistenis ir daug kitų žolynų, kurie džiovinami nepraranda savo spalvos ir formos. Viršūnėms tiko paprastoji miglė, baltoji smilga, šunažolė ir kitos žolės.
„Mama parodydavo kokias žoleles rinkti, džiovindavo verboms, ir arbatėlių mums iš kai kurių ruošdavo. Aš taip pat vasarą pasirenku ir vaistažolių, bet dabar dažniau lengviau nubėgti į vaistinę ir nusipirkti kokios chemijos“, - juokiasi Janina.
Mėgiamiausios - rainelės
Įprastai rūdiškietė rišdavo „apvaliasias“, 30-50 cm ilgio vadinamas volelines ir figūrines verbas. Volelio formos verbos rišamos, vienodai iš visų pusių uždengiant žolynais visą virbą. Seniausias ir lengviausias raštas, kurį pamėgusi buvo ir Janina - besikeičiančių spalvų rainelės, kurios kartojasi per visą verbą, kartais vienodo, o kartais ir skirtingo pločio. Verbos buvo marginamos ir vertikaliomis, tiesiomis, banguotomis arba laužytomis linijomis, o dažnai rainelės išdėstomos įkypai. Be rainelių ir įvijų, pasak Janinos, buvo dėstomi kvadratėliai, varpeliai, akutės, trikampiai, širdelės, rombeliai. Rūdiškietei labiausiai patikdavo – dėlioti akeles, o sudėtingus ornamentus mokėjo ir mėgo kurti jos mama. Tam ir spalvas reikia gerai jausti ir rišti tokias verbas – sudėtingiau. Volelinių verbų raštų galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį o spalvos pasirenkamos ryškios ir kontrastinės, kad labiau išryškėtų raštas.
Figūrines verbas rišdavo taip: sudėliotos į varpelius varpos nulenkiamos žemyn, perlenkiamos per gėlių vainikėlius ir pririšamos. Žiedai gali matytis arba ne. Tarpai tarp tokių sustorinimų, kurie gali būti skirtingo ir to paties dydžio, užpildomi varpų kilpelėmis.
Mintys geros – verba gera
Pats verbų rišimo procesas – savotiška meditacija. „Kai susikaupi ties žolyčių ir spalvų dėliojimu kiti rūpesčiai, tarsi savaime, pasitraukia tolyn“, - sako Janina. „Jei apninka negeros mintys ir verba nesišeis taisyklinga. Mano dukrelė būdama maža bandė rišti verbas, atrodė kiek kreivokos, o vis tiek žmonėms patiko, matyt, turi įtakos ir žmogaus nusiteikimas. Gaila, šio vaikystėje išbandyto užsiėmimo atnaujinti ji neskuba, bet gal kada vėl bandys.“
Rūdiškių seniūnaitė
Tarsi verboje dėliojamas raštas – diena po dienos, besikaitaliojančiais įvykių atspalviais dėliojasi Janinos Mikulskajos gyvenimas.
Janina Mikulskaja, baigusi Platiniškių kaimo aštuonmetę, vidurinį išsilavinimą įgijo neakivaizdiniu būdu, aukščiau siekti mokslų – nedrįso, be to reikėjo dirbti, kad padėtų šeimai. Septyniolikos įsimylėjo į jų kaimą pasisvečiuoti atvykusį trakietį, gal metus padraugavę – juodu susituokė. Ketverius metus jauna šeima glaudėsi vyro tėvų namuose – Babriškių kaime, šalia Trakų, o 1982 metais vyro darbovietė skyrė jaunai šeimai butą Rūdiškėse. Per gyvenimą moteriai teko daug darbų dirbti ir pardavėja, ir darželio šeimininkėle, net savo daugiabučio namo kūrike kurį laiką buvo. Dabar, dėl sveikatos negalavimų – jau nebedirba, bet visuomeninės veiklos neatsisako. Nuo pat įsikūrimo pradžios, jau dvidešimt metų dainuoja Rūdiškių lenkų dainos ansamblyje „Rudziszczanie“. Apie dešimt metų – su grupele giesmininkių gieda laidotuvėse. O praėjusių metų pabaigoje draugai ir pažįstami įkalbėjo kandidatuoti seniūnaičių rinkimuose. Seniūnaičio pareigose, kaip pati prisipažino, nieko dar nespėjo nuveikti, bet laukia žmonių, kuriems galėtų padėti. Be to, norėtų daugiau laiko skirti močiutės pareigoms. Janinos širdį džiugina šešerių metų anūkas ir septynerių mėnesių anūkėlė.
Gažina Noreikienė |
