|
Nesvarbu kiek tau metų, jei rankose laikysi vaikišką Kęstučio knygą, čia ji neužsibus - to neleis aplinkiniai, susidomėję autoriaus iliustracijomis. Jos vertinamos ne tik Lietuvoje. Bolonijos vaikų knygų mugėje 1993-iasiais metais Kęstutis paskelbtas metų iliustruotoju, o šiemet jau antrą kartą pretendavo gauti reikšmingiausią tarptautinį vaikų literatūros apdovanojimą - Hanso Christiano Anderseno premijos medalį.
Paties pasaka
Švelniai akvarele nulieti darbai, smulkmeniškai detalizuotos iliustracijos, vaizduojančios personifikuotus gyvūnų ir daiktų pamokymus vaikams. Tai išvysite pavartę subtiliai vaikams gyvenimo pamokas iliustruojančias Kęstučio Kasparavičiaus knygas, kuriose gausu gamtos motyvų. Pasak autoriaus, tam įtakos turėjo gimtasis kraštas. Su nostalgija ir, lyg sekdamas savo paties išgyventą pasaką, Kęstutis prisimena romantišką, burkuojančių balandžių apsuptą raudonų plytų Vladislavos dvarą, su didžiule palėpe ir kopėčiomis iš šono. „Kai buvom vaikai, su broliais tom kopėčiom lipdavom į palėpę, nors ir būdavo labai baisu. Ten sulindę skaitydavom knygas“, - prisimena kraštietis.
Tikriausiai apie tokias vaikystėje išgyventas akimirkas ir skaitome Kęstučio Kasparavičiaus knygelėse. „Kaip tik šiandien įvykiai, nutikę praeityje, susitinka su įvykiais, kurie dar tik bus ateityje. Reikia tikėtis, kad susitikimas bus draugiškas ir nesibaigs muštynėmis“, - teigia rašytojas knygoje „Braškių diena.
Vaikystėje nedrąsiai knygų vartyti į dvaro palėpę lipdavęs Kęstutis Kasparavičius neįsivaizdavo, kad pirmoji jo knyga bus išleista kinų kalba, o jo paties rašytas ir daug apdovanojimų gavusias vaikiškas knygeles skaitys ir suaugusieji.
Paveldėta meilė
Polinkį menams ir humanitariniams dalykams, meilę žodžiui ir vaizdui, Kęstučiui įskiepijo šeima. Abu jo tėvai buvo pradinių klasių mokytojai, žmonės - neabejingi menui. Mama – jautri kaimo inteligentė, tėtis – skulptūrų drožėjas ir poetas, kurio dvi eilėraščių knygas iliustravo Kęstutis. Visi Kasparavičių vaikai – menininkai. Kęstučio brolis Ramūnas pripažintas poetas, o Vidas, dailės institute studijavęs tekstilės specialybę, dirba Onuškio mokykloje mokytoju. Menas artimas sielai dalykas ir keturiems Kęstučio ir jo žmonos keramikės vaikams.
Dešimt metų Čiurlionio menų mokykloje choro dirigavimo mokęsis Kęstutis jautė, kad ši specialybė ne jam, todėl likus keliems mėnesiams iki stojamųjų egzaminų pas vyresnį, dailės institute studijuojantį brolį Vidą pradėjo mokytis piešimo bei lieti akvarelę. „Na ką per tiek mėnesių gali išmokti... Todėl taikiau į specialybę, į kurią tais laikais, atvirkščiai nei dabar, buvo lengviausia įstoti – dizainą. Pakliuvau tik per plauką, įstojau pats paskutinis“, - prisimena garsus knygų iliustruotojas.
Bet daiktų kūrimo srityje Kęstutis nedirbo. Jis mieliau piešė atvirukus, plakatus. „Šviesos“ leidykloje iliustruodavo vadovėlius, kurie pačiam knygų kūrėjui buvo neįdomūs.
Pirmąją knygą Kęstutis iliustravo prieš dvidešimt šešerius metus. Nuo to laiko dailininkas apipavidalino apie 50 knygų, iš kurių septynios - jo paties rašytos.
Pastūmėjo atsitiktinumas
„Ilgą laiką net negalvojau, kad pats pradėsiu rašyti. Tai buvo atsitiktinumas“, - 2002-ųjų įvykius prisiminė Kęstutis. Prieš metus Taivane buvo kilęs žemės drebėjimas. „Grimm press“ leidykla, kuriai per aštuonerius bendradarbiavimo metus Kęstutis buvo iliustravęs pluoštą knygų, sumanė išleisti labdarai skirtą knygelę ir pelną skirti vaikams, nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo. Su įvairių tautybių menininkais bendradarbiaujanti leidykla kiekvienam dailininkui davė iliustruoti po vieną labdaringos knygelės atvertimą ir šalia iliustracijos paprašė parašyti po keletą trumpų sakinukų ar linksmą istoriją. „Aš nupiešiau iliustraciją ir parašiau trumpą istoriją „Čiulbantis žmogus“. Paskui ta istorija atsirado mano pirmojoj knygoj. Kai labdaringa knygelė buvo išleista, leidėjas pasiteiravo, ar esu daugiau istorijų sukūręs. Aš nepagalvojęs ir linksmai nusiteikęs pasakiau, kad turiu vieną kitą stalčiuj, o iš tiesų neturėjau nieko. Labai nustebau, kai jis man vėliau parašė siūlymą leisti knygą“,- linksmai prisimena Kęstutis.
Gyvenimo paradoksai
Leidėjui prašant greičiau atsiųsti turimus tekstus, dailininkas dar tik skubėjo juos kurti. „Tos istorijos buvo parašytos per dvi savaites ir dar dviejų prireikė, kol draugė išvertė į anglų kalbą. Leidėjui pasakiau, kad reikia palaukti, nes vertimas užtruks apie mėnesį. Kai nusiunčiau ir istorijos jiems patiko, nupiešiau iliustracijas“,- štai taip ir susiklostė, kad pirmoji Kęstučio parašyta ir jo paties iliustruota knyga „Kvailos istorijos“ buvo išleista ne gimtąja, o kinų kalba. Kadangi Taivane gerai pirko pirmąją Kęstučio knygą ir kinams ji labai patiko, leidėjai paprašė dar vienos panašios. Taip Kęstutis sukūrė „Trumpas istorijas“. „Aš tuo džiaugiuosi, nes Lietuvoje nebūčiau išdrįsęs nei rašyt, nei kažkam siūlyt. Galvojau, kad rašo tikri rašytojai. Juo labiau man ir mokykloj nekaip sekėsi literatūra, laikydamas abitūros egzaminą vos ne vos ketvertuką su minusu gavau, o mokytoja po egzamino man patarė niekada nerašyti“, — gyvenimo paradoksus dėstė Kęstutis. Po knygos sėkmės užsienyje Kęstutis savo kūrybą pasiūlė ir dviems Lietuvos leidykloms, tačiau jos pasiūlymą atmetė. Autoriumi patikėjo tik tuo metu dar mažai žinoma leidykla „Nieko rimto“.
Gausybė apdovanojimų
Dabar ši leidykla kartu su Kęstučiu džiaugiasi sėkme. Džiaugtis tikrai yra ko: knygą „Kvailos istorijos“ 2005 metais tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos skyrius (IBBY) Lietuvoje pripažino geriausia metų knyga, knygą „Dingęs paveikslas“ IBBY Lietuvos skyrius 2007-aisiais paskelbė geriausia metų knyga vaikams, po metų pripažinimo sulaukė ir knyga “Sodininkas Florencijus” — skaitytojų išrinkta geriausia metų knyga vaikams. Kaip simpatiškiausia “Nieko rimto” knyga ji buvo išrinkta 2009-ųjų knygų mugėje, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija skyrė ir apdovanojimą už taisyklingą knygos kalbą. “Kiškis Morkus Didysis” skaitytojų taip pat pripažinta geriausia 2009 metų knyga mažiesiems skaitytojams. „Šiuo metu, kai rinką užplūdo masinės produkcijos, žemo meninio lygio, lėkšto turinio leidiniai vaikams, estetinio suvokimo, kūrybiškumo, fantazijos ir vertybių ugdymo uždaviniai yra itin aktualūs. Prie jų sprendimo prisideda ir K. Kasparavičiaus kūryba“, – taip Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos narė, menotyrininkė Ingrida Korsakaitė po pernykštės knygų mugės apibūdino Kęstučio indėlį kultūros pasauliui.
Neapgaunanti intuicija
Rašydamas Kęstutis jau įsivaizduoja iliustracijas, o jei piešinys nutolsta nuo teksto, tai gali pakeisti net pasakos pabaigą. Apdovanojimų sulaukęs rašytojas ir dailininkas piešia nuolat, o rašo protarpiais. Smetoniškas enciklopedijas vaikystėje vartęs kūrėjas prisipažįsta, kad pats retai skaito ne vaikiškas knygas. Kaip sėkmės raktą rašytojas įvardija tai, kad vaikiškos knygos būna protingos ir su geru humoru. Į klausimą, kaip pajaučia, kas vaikams svarbu, Trakų rajone vaikystės dienas praleidęs Kęstutis atsako, kad pasikliauja intuicija: „Aš nieko neišmąstau, tiesiog prisimenu save, kai buvau vaikas. Galu gale, kiekviename žmoguje to vaiko lieka visą gyvenimą. Ir net ne mažai“. Nepaisant žanro ir paveiksliukų, Kęstučiui tenka autografus dalinti ir senjorams, ir studentams, kurie jo knygeles perka sau. Pačiam autoriui arčiausiai širdies visada ta knyga, prie kurios tuo metu dirba. Dabar kūrėjas jau parašė aštuntąją savo knygą, kurios pavadinimą „Galvės“ skaitytojams išdavė — „Mažoji žiema“. Sekant tendencijas, tikėtina, kad po ateinančių metų knygų mugės galėsime vėl sveikinti kraštietį.
Dovilė Javinskaitė |
