Užsiprenumeruok „Galvę“ 2019 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,95 EUR; 3 mėn. – 7,84 EUR; 6 mėn. – 15,70 EUR; 12 mėn. – 31,39 EUR; PDF metams – 19,99 EUR!  

Jaunimo vedlė Akvilė

Supervizorė Akvilė Budreckytė

Supervizorė Akvilė Budreckytė

Šiandien, rugpjūčio 12-ąją, minima Tarptautinė jaunimo diena. Ta proga skaitytojams siūlome artimiau susipažinti su prasmingą jaunimo veiklą propaguojančia savanore, Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ steigėja ir valdybos prezidente, Savanorystės ambasadorių tinklo koordinatore, mokymų vadove ir Trakų atviros jaunimo erdvės steigimo iniciatore – Akvile Budreckyte.

Kelio pradžia
Gimė ir užaugo Akvilė Budreckytė Kaune. Ten pirmuosius mokslus baigė ir savanorystės, darbo su jaunimu, pradinę patirtį gavo. Ir nors ateitį siejo su žurnalistika, Akvilės gyvenimo kelias pasuko visai kitais labirintais. Tuomet Kaune nebuvo žurnalistikos fakulteto, todėl baigusi Martyno Mažvydo vidurinę, Akvilė įstojo į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakultetą, kur baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. „Galvojau baigsiu lietuvių, o vėliau studijuosiu žurnalistiką, bet dar pirmame kurse įsiliejau į jūrų skautų veiklą, – prisimena Akvilė savo pirmus reikšmingus žingsnius link savanorystės. – Visada su bendraminčiais norėjau veikti kažką prasmingo, reikšmingo visuomenei. Paauglystėje turėjau problemų su kelio sąnariu, negalėjau aktyviai dalyvauti skautų veikloje, o vėliau pasveikau ir pradėjau dirbti jūrų skautų organizacijoje. Dirbau su 10 – 12 metų amžiaus mergaičių grupe, galima sakyti, jas ir užauginau, taip pat organizavau stovyklas, renginius, išmokau rengti ir įgyvendinti projektus“.
Taip prasidėjo Akvilės kelias į savanorystę ir oficialus darbas su jaunimu.

TAJE (Trakų atviros jaunimo erdvės) komanda

TAJE (Trakų atviros jaunimo erdvės) komanda

Iššūkiai
Dirbdama Kauno jūrų skautų laisvalaikio centre Akvilė patyrė ne vieną iššūkį. Tik pradėjusią dirbti direktoriaus pavaduotoja ugdymui, organizacijos vadovas paliko darbuotis savarankiškai, o pats išėjo atostogauti. „Pykau, siutau, labai išsigandau, nes man reikėjo dirbti su patyrusiais pedagogais, vyresnio amžiaus žmonėms suorganizuoti stovyklas, o man tada buvo vos devyniolika, – juokiasi prisiminus tas dienas Akvilė. – Tada man kolegė pakuždėjo, kad taip direktorius, tikriausiai, mane norėjo išbandyti. Todėl įmetė į tokią situaciją ir stebės ar išplauksiu. Nusiraminau ir nutariau nepasiduoti. Išplaukiau“.
Iššūkiu, sudėliujusiu į vietas visus Akvilės gyvenimo prioritetus tapo – tarptautinės savanorystės metai, praleisti Vokietijoje, pagal Europos savanorių tarnybą. „Dirbdama jūrų skautų organizacijoje kuravau ir tarptautinių projektų sritį. Tarp partnerių buvo viena Vokietijos organizacija, kuri yra atstačiusi senovinį burinį laivą, dabar naudojamą mobiliems mokymams, konferencijoms, – sako Akvilė. – Tas laivas plaukia iš miesto į miestą ir tuo pat metu jame vyksta mokymai, įvairūs edukaciniai užsimėmimai…“ Viename susitikime su šiais partneriais Akvilė sužinojo, kad ieškomi savanoriai tarptautiniam projektui, kuris buvo įgyvendinamas bendrai tarp Baltijos jūros šalių. Taigi 2002 metais baigusi bakalauro studijas, Akvilė ryžosi vykti į Vokietiją, ragauti tarptautinės savanorystės duonos.
„Buvo daug laisvės, daug kūrybiškumo ir savanorystę leido pažinti visai kitaip, – sako Akvilė. – Sakykim, skautai yra idėjiniai žmonės, bet čia yra hierarchija ir daug dalykų, kuriuos priėmiau, bet nebuvo man tokie artimi. O ten pamačiau kaip žmonės iš idėjos eina, daro įvairiausius dalykus, keičia aplinkinį pasaulį. Tam jaunimo centre buvo labai daug žaliųjų idėjas palaikančių kolegų. Taigi teko dalyvauti visokiose veiklose. Ir gatvės teat-
ro pasirodymuose dalyvavau, ir žuvimi teko apsimesti, gulėti Kilyje, pradėti organizuoti renginius visuomenei… Žodžiu, visko buvo daug. Manau, kad tie metai labiausiai mane ir užaugino“.

Tarptautiniame projekte su jūrų skautais 2004 metais (Akvilė – pirmos eilės centre)

Tarptautiniame projekte su jūrų skautais 2004 metais (Akvilė – pirmos eilės centre)

Lūžis
Po metų grįžusi į Lietuvą Akvilė toliau tęsė savo darbą jūrų skautų organizacijoje ir tuo pat metu nutarė pagilinti savo žinias tarptautinės komunikacijos srityje, todėl baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete magistrantūros studijas. Vertinga savanorystės patirtis, naujos žinios ir asmeninis tobulėjimas Akvilę vis labiau viliojo žengti į platesnę veiklą. „Grįžau į skautų organizaciją jau su šiek tiek kitokiu požiūriu, dirbau joje dar dvejus metus, kūrybiškiau ir dar atsakingiau, bet jutau, kad jau išaugau, – teigia Akvilė. – Iš tikrųjų jūrų skautų organizacija mane užaugino, bet jau nebegalėjau likti tuose pačiuose rėmuose, norėjau kažko daugiau“.
Su bendraminčiais, tarptautiniais savanoriais, kurių tuo metu Lietuvoje galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, Akvilė įkūrė Europos savanorių tarnybos asociaciją SALTES. Šiandien belieka džiaugtis akivaizdžiais rezultatais, nes SALTES puikiausiai gyvuoja jau vienuoliktus metus, turi besiplečiantį savanorių ambasadorių tinklą Lietuvoje ir sėkmingai įgyvendina nacionalinius ir tarptautinius savanorystės stiprinimo projektus, kurie padeda vietinėms organizacijoms suvokti savanorystės misiją ir išmoko bendradarbiauti su savanoriais.
„Nebuvo lengva, nes tai savanoriška veikla, kurią vykdėme laisvalaikiu, po darbo ar mokslų, kai kurie jau buvo sukūrę šeimas ir turėjo vaikų, – prisimena SALTES pirmus žingsnius Akvilė.
– Pirmus penkerius metus dirbome tik iš entuziazmo. Ir vien tai, kad SALTES veikia nuo 2005 metų puikus įrodymas, kad viskas įmanoma. Galima daryti pokytį bendruomenėje savo veikla, o nelaukti, kad kažkas iš aukščiau tai padarys“.

Tvirta sąsaja
Trakai kaunietės gyvenimo žemėlapyje dabar turi savo ženklą. Dar besidarbuodama Kauno jūrų skautų laisvalaikio centre Akvilė eilę metų organizuodavo jūrų skautų stovyklas prie Totoriškių ežero. „Daug vasarų leisdavome su skautais Trakuose, – šypsosi Akvilė. – Su jais plaukdavome į „Maximą“ ar „Iki“ apsipirkti“. Tačiau tai buvo tarsi „išorinė“ pažintis su mūsų miestu. Kad pajausti tikrą miesto dvasią, suvokti vietinės bendruomenės mentalitetą ir įvertinti vietinio gyvenimo pulsą, reikia jame pagyventi.
„Prieš kelerius metus aplankiau Trakuose įsikūrusią draugę, – prisimena savo avantiūrą Akvilė. – Nebuvo karšto vandens ir ryte nuėjome maudytis ežere. Man buvo taip keista, kad galima gyventi bute ir čia pat, už kelių šimtų metrų, pasiekti ežerą. Tiesiog prabanga. Tuo metu nuomavausi butą Vilniuje, o Trakai juk visai netoli, nutariau čia persikraustyti“.
Ir jei gyvenimas Akvilę kada nors pavilios inkarą nuleisti kitur, su Trakais ją sies ne tik prisiminimai, bet ir miesto pokyčių istorija. Būtent Akvilės ir dar kelių bendraminčių dėka prieš pusantrų metų Trakų kultūros rūmuose duris atvėrė Trakų atvira jaunimo erdvė (TAJE). Dabar prasmingai laisvalaikį norintis leisti Trakų jaunimas turi realią vietą savo susibūrimams ir neformaliai veiklai.
Akvilė prasitarė, jog tam, kad Trakų gyvenime atsirastų TAJE, teko įveikti ne vieną politinių biurokratų sumanytą užkardą.
„Trakuose viskas kitaip nei Vilniuj ar Kaune, – dalijasi savo įspūdžiais Akvilė. – Čia reikėjo praeiti beveik kryžiaus kelius, kad įrodytum ir įtikintum, jog jaunimui reikalinga sava erdvė neformaliai veiklai. Iš tiesų Trakuose be pažįstamų nieko nepajudinsi… Taigi Trakai mane išmokė kalbėti. Reikia kalbėtis, bendrauti, aiškinti kad bendruomenė suprastų kas ta savanorystė, jaunimo poreikiai“.

Apie svajones
Altruistinių paskatų vedina Akvilė teigia, kad bet kuri svajonė pasiekiama. Tai įrodo jos nueitas kelias. „Mano svajonės pildosi. Kažkada svajojau, kad nacionaliniu mąstu veiktų savanorystės nevyriausybinė organizacija. Taigi jau viena svajonė įgyvendinta – turime SALTES, – šypsosi Akvilė. – Prieš penkerius metus atsikrausčiusi į Trakus, svajojau apie erdvę jaunimui. Dabar čia veikia TAJE“.
„Dar norėčiau išjudinti, sutelkti artimesniam bendradarbiavimui miesto bendruomenę, – dėsto savo svajonių perspektyvą Akvilė. – Nes kartais pastebiu keistą susvetimėjimą. Eini, būna, sutikęs kaimyną su juo pasisveikini, o jis tau net neatsako. Tokiam mažam miesteliui, sakyčiau, nepaaiškinamas reiškinys, o gal tiesiog bendruomeninės kultūros stoka…“.

Įskiepyta vaikystėje
Nuo mažens aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą toleruojanti Akvilė teigia, kad domėtis aplinkiniu pasauliu ir laisvalaikiu veikti kažką prasmingo ir naudingo ją išmokė tėveliai. „Mano tėtis buvo labai nestandartinis žmogus. Laisvalaikiu buvo ir fotografas, ir rašytojas. Būtent jis man įskiepijo meilę knygoms, poezijai, – dalijasi prisiminimais Akvilė. – Nuo mažų dienų, gal nuo ketverių metukų tėtis mane vesdavosi kartu į „Poezijos pavasarius“, teatrus, koncertus, futbolo, krepšinio, bokso varžybas. Visur, į visus renginius kur pats eidavo ir mane vesdavosi. Mama yra labai šiltas, bendraujantis žmogus, iš kurios gavau temperamentą ir vidinę ugnį – nesustoti. Dabar suvokiu, kad tokie skirtingi tėvai leido man jau vaikystėje pasaulį pamatyti iš įvairių pusių. Iki šiol išliko meilė knygoms. O prieš kokį mėnesį, vesdama mokymus, supratau, kad pirmuosius savanorystės žingsnius žengiau 5-6 klasėje, kai pradėjau mokyklos bibliotekoje talkininkauti bibliotekininkei tvarkant knygas“.

Pavyzdys
Akvilės gyvenimo būdas ir siekiai – ne tik puikus pavyzdys jaunimui, tai sektinas pavyzdys bet kurio amžiaus kraštiečiui, akivaizdžiai įrodantis, kad norint kažką keisti aplinkoje, reikia tiesiog kantriai siekti savo svajonės ir mokytis. Akvilė, susikrovusi solidų savanoriškos patirties bagažą, baigusi studijas, jau pati nuo 2007 metų veda mokymus. O asmeninio tobulėjimo svarbos suvokimas jai neleidžia sustoti: 2013-2015 m. įgijo Vytauto Didžiojo universiteto ir Miunsterio akademijos Supervizijos ir koučingo studijų diplomą. Akvilės teigimu, šis išsilavinimas ne tik atvėrė naujos įdomios veiklos horizontus, bet ir suteikia naudingų gebėjimų jos savanorystės veikloje.

GRAŽINA NOREIKIENĖ