Užsiprenumeruok „Galvę“ 2019 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,95 EUR; 3 mėn. – 7,84 EUR; 6 mėn. – 15,70 EUR; 12 mėn. – 31,39 EUR; PDF metams – 19,99 EUR!  

Langas

Ir Jonas Basanavičius buvo emigrantas, bet sugrįžo

Šventes pasitinkame su gerokai papildytais namais, kai galime džiaugtis prie namų židinio sugužėjusiais šeimos nariais iš viso pasaulio. Turbūt sunku atrasti šeimą, kuri nebuvo paliesta emigracijos. Juk per nepriklausomybės metus emigravo bene kas trečias. Vien per praeitus metus Lietuvą paliko tiek, kiek gyvena Marijampolėje – 50 000 Lietuvos gyventojų.
Didžiąją dalį prie šventinio stalo susėdusių emigrantų sudarys jauni žmonės. Europos migracijos tinklo duomenimis net 55,2 proc. emigrantų sudaro asmenys nuo 15 m. iki 35 m. Todėl svarstydami apie Lietuvos ateitį ir kitą šimtmetį vertėtų sutarti, kokias priemones galima pasitelkti siekiant kurti Lietuvą, kurioje norėtųsi gyventi jaunam žmogui.

Kad sugrįžtų ne tik Kalėdoms
Emigracija kaip reiškinys nėra savaiminis blogis. Emigraciją pozityvia prasme galima apibrėžti kaip galimybę išmokti mąstyti už dėžutės ribų: pamatyti pasaulį, susipažinti su kultūromis, siekti geresnio išsilavinimo.
Galime skaičiuoti galybę garsių lietuvių, kurie buvo emigravę. Vasario 16-osios akto signataras Jonas Basanavičius ilgą laiką leido užsienyje, kur turėjo galimybę tobulėti, prisidėti prie Lietuvos garsinimo, sudarinėjo tautosakos rinkinius. Verta paminėti ir Vinco Mykolaičio-Putino, Šatrijos Raganos ar kitų iškilių lietuvių studijas užsienyje ir žygdarbius, kuriuos vėliau pavyko nuveikti Lietuvoje. Tokių didvyrių turime ir šiandien.
Minėti pavyzdžiai, kai išvykę žmonės grįžta į tėvynę, vadinami emigracija su grįžtamuoju ryšiu. Jis plačiąja prasme gali būti suprantamas ne tik kaip lokalus sugrįžimas, bet ir darbas Lietuvos labui, pavyzdžiui, investicijų pritraukimas su užsienio lietuvių pagalba, Lietuvos vardo garsinimas mokslo srityje. Vis dėlto, sugrįžimą į tėvynę renkasi nedaugelis. Pernai į Lietuvą grįžo 14 200 emigrantų, o grįžimas vertinamas kaip kur kas sudėtingesnis reiškinys, todėl ši politika reikalauja daugiau pastangų.
Todėl valstybiniu požiūriu emigraciją be grįžtamojo ryšio galima vertinti ir negatyvia prasme, kai išvykę lietuviai nebegrįžta į tėvynę ir pasilieka užsienyje. Ilgalaikėje perspektyvoje tai sukelia neigiamų pasekmių: trūksta darbuotojų, šalies ekonomika negali taip sparčiai augti, mažėja produktyvumas, net ir sumažėjus gyventojų skaičiui biurokratinis mechanizmas išlieka panašus, o svarbiausia, ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva netenka savo piliečių…

Lazda turi du galus
Švietimas yra tik viena paveikslo dalis. Jeigu pabaigus studijas sunku surasti išsikeltus lūkesčius išpildantį darbą, dėl to, kad rinka per maža, tai irgi yra problema, kadangi ji atskleidžia galimybių ribotumą. Jeigu po studijų atvykęs lietuvis gauna mažesnį nei vidutinį atlyginimą, tai ar ne naudingiau grįžti į užsienį, kur būtų bent materialiai vertinamas labiau?
Todėl prasminga diskutuoti ir apie tai, kaip kurti galimybių Lietuvą. Nors ir nesame didelė valstybė, turime labai talentingų, nuostabių jaunų žmonių, dėl kurių konkuruoja ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio įmonės. Todėl itin svarbu užtikrinti platesnį spektrą galimybių jauniems talentams čia, Lietuvoje. Skatinti aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų kūrimą, investicijas. Ekonomistai dažnai kalba apie „SoDros“ „lubas“. Gal vertėtų žvelgiant į sėkmės pavyzdžius užsienyje, pavyzdžiui kaimynėje Lenkijoje, ir mums apie tai rimtai pasvarstyti?
Laikrodis jau netrukus išmuš 2018-uosius metus. Lai šie, visiems lietuviams ypatingi, metai atneša daugiau pergalių ir sutelkto komandinio žaidimo Lietuvos politinėje padangėje, juk vis dėlto, švęsime Atkurtos Lietuvos šimtmetį.

Parengta pagal DEIMANTĘ RIMKUTĘ,
Valstybinės jaunimo reikalų tarybos narę