Užsiprenumeruok „Galvę“ 2017 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,89 EUR; 3 mėn. – 7,69 EUR; 6 mėn. – 15,39 EUR; 12 mėn. – 30,77 EUR; PDF metams – 19,99 EUR. Akcija senjorams, mokytojams, moksleiviams, studentams ir neįgaliesiems iki lapkričio 30 d. metinė prenumerata tik 19,99 EUR!  

Langas

Ką turėtume žinoti apie šventųjų gerbimą

1. Šventųjų gerbimui Bažnyčioje kelią atvėrė kankiniai. Kanonizacijos pirmaisiais krikščionybės amžiais nevyko, buvo gerbiami persekiojimų metu nukankinti krikščionys. Saugant kankinių atminimą fiksuota kankinystės data, darbai (kuo žmogus labiausiai pasižymėjo), kankinystės aprašymas ir vieta (kur jį galima pagerbti). Kankiniai buvo gerbiami ne ten, kur gimė, o kur mirė. Tai atspindi lotyniškas posakis sanguine mutavit patriam – „per kraują pakeitė tėvynę“.
2. Šventųjų gerbimas pirmųjų amžių pagonims buvo nepriimtinas. Romėnų supratime tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio egzistavo aiški skirtis. Nuo pastarojo buvo laikomasi atstumo. Mums šiandien įprasta praktika – relikvijų gerbimas, jų keliavimas ar perlaidojimas – Romos imperijos gyventojams buvo visiškai nesuvokiama. Iš pradžių krikščionys prisilaikė Romos tradicijų, bet VII a. dėl puldinėjimų pavojaus Romos vyskupai, saugodami kankinių kūnus, juos įsiveždavo į miesto gilumą. Pagoniškas pasaulis tam priešinosi. Imperatorius Julijonas Apostata (IV a.), bandęs sugrąžinti pagonybės reikšmę imperijai, apie krikščionių procesijas su palaikų nešimu rašė: „Susirinkus daugybei žmonių, minioms spaudžiantis, nešioja numirėlių kūnus ir visi savo akis susiteršia bloga lemiančiu mirusiojo reginiu. Argi diena, taip mirties paženklinta, gali būti laiminga? Kaip po tokių apeigų galima artintis prie dievų ir šventyklų?“
3. Kankinys – tikėjimo liudytojas. Grakiškas žodis mάρτυς reiškia „liudytojas“. Kankinius gerbiame ne dėl to, kad numirė smurtine mirtimi, bet kad paliudijo tikėjimą. Kaip teigė Tertulijonas, – „Kristus yra kankiniuose“ (lot. Christus in martyres est). Kankinystė yra Evangelijos ir Kristaus kančios aktualizavimas. Tai, kas sakramentiniu būdu vyksta Eucharistijoje, mes matome ir kankinystėje.
4. Kankinių užtarimas kyla iš artumo Kristui. Jau Romos imperijos laikais krikščionys susilaukė priekaištų, kad kankinius laiko dievais. Eunapijus Sardietis IV–V a. pradžioje rašė: „Jie surinkdavo kaulus ir kaukoles nusikaltėlių, nuteistų myriop už nesuskaičiuojamus nusikaltimus, […] įrodinėdavo juos esant dievais ir manydavo, kad slampinėdami aplink kapus jie pasidarė geresni. Mirusiuosius vadindavo „kankiniais“, menkesniais tarnautojais ir pasiuntiniais, dievams nunešančiais žmonių maldavimus.“ Krikščionybės priešininkai kritikuoja ne tikrą krikščionybės paveikslą, o pačių susigalvotą. Užtarėjais kankiniai laikomi tik dėl to, kad yra Kristaus artumoje. Kankiniai nėra didvyriai, kurie dalijasi savo didvyriškais nuopelnais. Kankiniai gali kitus užtarti ne patys iš savęs, bet iš artumo Kristui.“
Jie minimi eucharistinėje maldoje, nes yra susijungę su Kristaus auka: „Drauge su visa Bažnyčia mes pagarbiai prisimename pirmiausia šlovingąją, nepalytėtąją Mergelę Mariją, Dievo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Motiną; taipogi † šventąjį Juozapą, jos Sužadėtinį; šventuosius apaštalus ir kankinius – Petrą ir Paulių, Andriejų (Jokūbą, Joną, Tomą, Jokūbą, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Simoną ir Tadą; Liną, Kletą, Klemensą, Sikstą, Kornelijų, Kiprijoną, Lauryną, Krizogoną, Joną ir Paulių, Kozmą ir Damijoną) – ir visus šventuosius. Dėl jų nuopelnų ir užtarimo visada ir visur mus stiprink savo globa ir pagalba.“
Kaip rašoma Vatikano II Susirinkimo dokumente Sacrosanctum concilium, „laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas bei paveikslus“. Kadangi šventųjų šventės skelbia „įstabius Kristaus darbus“, jų minėjimas negali nustelbti „atpirkimo slėpinių minėjimo“ – šv. Kazimiero diena negali būti „aukščiau“ už šv. Velykas.
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-11-01-ka-turetume-zinoti-apie-sventuju-gerbima/172629.

Bernardinai.lt