Užsiprenumeruok „Galvę“ 2017 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,89 EUR; 3 mėn. – 7,69 EUR; 6 mėn. – 15,39 EUR; 12 mėn. – 30,77 EUR; PDF metams – 19,99 EUR. Akcija senjorams, mokytojams, moksleiviams, studentams ir neįgaliesiems iki lapkričio 30 d. metinė prenumerata tik 19,99 EUR!  

Lentvaris – didžiausias rajono miestas

Ne rajono centras šis miestas, tačiau tie trylika tūkstančių gyventojų nejučia priverčia nulenkti galvą prieš šį istoriškai turtingą miestą. Sunku dabar pasakyti, kas kaltas, kad miestas prie geležinkelio tapo toks svarbus. Galvoju, kad esminį postūmį miesto įsiteisinimui turėjo geležinio kelio tiesimas iš rusų carų miesto prie Baltijos jūros iki Lenkijos sostinės. Šis faktas matyt tiko ir grafui Vladislovui, kuris, padedamas architekto Fransua, sukūrė nenusakomo grožio rūmus ir parką apie jį.

Kaip bebūtų apmaudu, tačiau garsaus grafo rūmai gražūs tik iš toli. Net garsiausios šio šimtmečio vestuvės nepadėjo, kad atgimtų vieni gražiausių šalies rūmų. Laimutis ryžtingai kalbėjo tik iki to meto, kol gražuolę vedėsi prie altoriaus.  Susižiedavo, nusišluostė šampano putas nuo lūpų ir suprato, kad piniginė, tegul ir geležinė, dar seifu vadinama, per kūda. Ir merdi pastatai, yra. Negarbė prieš užpraeito amžiaus didžiavyrius.

Seniūnas Vytas gimė ir užaugo šiame mieste. Prieš kelis mėnesius jis perėmė miestą iš Jono ir pasiraitojo rankoves. Daug, oi daug tų darbų darbelių laukia jo. Bet kodėl tik jo? Ne seniūno miestas, miestiečių. O jų pozicija ir sveikas pyktis, kuris dar pasidižiavimu vadinamas, po truputį ima viršų. Kelios bendruomenės aktyviai bando realizuoti sumanymus, reikalingus miestui. Ir jaunimas nesnaudžia. Matyt pabodo jauniems žmonėms po apleistą parką vedžioti svečius. Kelios rimtos talkos iš esmės pakeitė garsaus parko vaizdą.

Ir keisis ne tik parkas, nes jauni žmonės varsto seniūnijos duris, eina su idėjomis, sumanymais. Tas parko renesansas, pradėtas Povilo, pasauliui rodo, kad jauniesiems miesto piliečiams tapo aišku, kad tarus „a“, būtinai turi sekti „ą“, „b“ ir t.t. Jei Laimutis nevala, jo rūmus juosiančią tvorą apklijavo dideliais klaustukais. Mandagiai, kaip dera inteligentams, paklausė turtuolio, kodėl jis netvarko turto, kuris toks brangus Lentvario miestui.

Dar aktyvusis Gediminas rezultatyviai kelia atgimimo vėjus, kad sostinė į miestą nedeleguotų daugiau pramonės, kurį miestelėnus sprangintų dulkėmis, kurtintų triukšmas. Juk visai neblogai, kad kažkada garsi „Kaitra“ tapo santūresnė, po savo stogu priglaudusi daugybę smulkių įmonėlių ir įstaigėlių.

Jaunimo mieste tikrai nemažai. Net keturiose mokyklose kremta mokslus tie, kurie po gero dešimtmečio eis į talkas, su naujomis mintimis varstys ne tik seniūnijos, bet ir ministerijų valdininkų duris. Mokyklų direktoriai Onutė, Romutė, Francišekas, Vladimiras pirmiausia yra mokytojai. O kad be kreiduotų pirštų jiems papildomai rūpi daugybė kitų, labai žemiškų dalykų, – tokia jau vadovų dalia. Mokyklų renovavimas, rėmėjų paieška, dar daugybė nematomų dalykų – visa tai mokyklų gyvenimo druska.

Štai vaikų darželiui vadovaujančiai Irenai šįmet kiek atslūgs rūpestis. Kaip jai neskaudės galva, jei darželį lanko du šimtai jaunųjų piliečių, o eilėje dar tiek pat laukia savo vietos? Kol nėra kito darželio, pirmojoje ir H.Senkevičiaus vidurinėse mokyklose jau suformuotos ikimokyklinės ir priešmokyklinės grupės. Dalis vaikų darželio eilėje laukiančių mažylių laiką leis tikrai prasmingai. Dar gera naujiena – kitąmet miestas turės dar vieną naują vaikų darželį!

Pradinės mokyklos direktorei Onutei rugsėjo pirmoji bus ypatinga. Mokyklinį pradinį pradžiamokslį vaikai pradės ir tęs iš esmės atnaujintoje mokykloje. Tik pagalvot – viskas nauja. Nuo pamatų iki stogo. Mokykla „paaukštėjo“ papildomu aukštu, įrengtas liftas neįgaliesiems, visi baldai bus nauji. Džiaugsis mažyliai ir mokytojai, kad pagaliau baigėsi pusantrų metų trukusi benamių dalia.

O miestas gyvena tikrai pilnakraujį gyvenimą. Su didesniais ir mažesniais džiaugsmais ir pasididžiavimais.

Miestas turi dvi pervažas per geležinį kelią. Tie keturi pervažų šlagbaumai yra prisiklausę begalę keiksmų įvairiomis kalbomis. Kur ne, jei traukiniai visada turėjo pirmumo teisę, o guminiais ratais važiuojantieji turi nusileisti geležiniams ratams. Ir laukia žmoneliai, kol nubildės ilgėliausi sąstatai. Dar gerai, kad šiais laikais keleiviniai traukiniai sutrumpėję, o prekiniai sąstatai irgi nedažni miesto stotyje.

O visai neseniai per trumpai ministerijai vadovavo Kęstutis, nespėjęs realizuoti geros idėjos. O jos esmė – per geležinkelį dviejose vietose padaryti tiltus. Virš bėgių.

Tiesa, Kęstučio nerealizuotai idėjai yra dar netikėtesnis sprendimo variantas. Dar Jonui būnant seniūnu, keliais besirūpinančioje ministerijoje miesto visuomenės iniciatyva buvo sukurta darbo grupė geležinkelio pervažų Lentvaryje klausimui. Toji grupė ir dabar veikia. O veikdama galvoja… pasikasti po geležiniais keliais arba, paprastai kalbant, iškasti du tunelius. O, kad vieną dieną šis reikalas imtų ir pradėtų materializuotis…

O reikia rimtų inžinierinių sprendimų miestui, verkiančiai reikia.

Pradėsiu nuo to, kad sostinės pašonėje esantis miestas neturi suformuoto centro. Na, tos vietos, kuri būtų lyg vizitinė miesto kortelė.

Dar mieste nėra viešo tualeto. Yra parduotuvėse, geležinkelio stotyje, o tų vienintelių, WC abriaviatūra pažymėtų durų, funkciją atlieka apterštos pakrūmės, paežerys, kiemai ir patvoriai.

Yra mieste šarvojimo patalpos. Net keliose vietose jos įrengtos. Tos, kurios prie bažnyčios, kaip ir savo vietoje esančios. O tos, kurios netoli mokyklos – nelabai. Kažkaip nekaip turėtų jaustis vaikų tėvai ir pedagogai, vos ne kasdien pro langus matantys gedulingas eisenas.

Dar mieste yra dvi turgavietės. Viena yra prie autobusų stotelės. Apie ją kasryt būriuojasi miestelėnai. Kas daržuose ir soduose užaugintomis gėrybėmis prekiauja, kas prekybos centruose įsigytas akcijines prekes perparduoda. Čia galima nusipirkti grūdų, paršiukų, malkų, dėvėtų drabužių.

Kita turgavietė yra lyg parodija ir priekaištas. Po dviem stoginėmis virš sulaužytų stalų pilna tuščių butelių, kamščių, sudaužytų stiklų. Ir jokios prekybos. Kodėl čia „neprigijo“ turgaus dvasia – nežinia. Tik labai jau apmaudu, kad kažkada rimtai miesto visuomenės puoselėta mintis dabar lyg kokia piktžaizdė. Bado akis ir badys.

Miestas prie dviejų geležinkelio pervažų turi tris klevo lapus herbe. Šio medžio simbolis yra vos ne kiekviename žingsnyje. Kažkada garsi kavinė išdidžiuoju medžiu pavadinta virto visą parą dirbančia ir skrandį bei žarnyną dezinfekuojančiais gėrimais prekiaujančia parduotuve.

Yra kelios klevų alejos. Viena sena, kita visai jaunutė. O tie trys iš aštuoniolikos išlikę ir norintys gyventi klevai, pasodinti prie senosios alėjos, lyg graži viltis, jog klevo lapus savo herbe turintis miestas gyvavo, gyvuoja ir gyvuos.  Nes tai puiki vieta gyventi ir kurti. Visiems.