Užsiprenumeruok „Galvę“ 2017 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,89 EUR; 3 mėn. – 7,69 EUR; 6 mėn. – 15,39 EUR; 12 mėn. – 30,77 EUR; PDF metams – 19,99 EUR. Akcija senjorams, mokytojams, moksleiviams, studentams ir neįgaliesiems iki lapkričio 30 d. metinė prenumerata tik 19,99 EUR!  

Politikuojantis muzikinių kelionių gidas

Kiek daugiau nei prieš septyniasdešimt dienų mūsų kraštietis smuikininkas Gediminas Dalinkevičius minėjo savo septyniasdešimtmetį, tačiau guvaus, taisyklingos laikysenos, itin gyvo temperamento vyro į įprastus pagyvenusio žmogaus rėmus neįtalpinsi. O senjoru vadinti galima. Ne dėl amžiaus, o dėl prasmingos veiklos. Kraštiečio suburtas smuikininko ir gitaristo duetas vyksta į Lietuvos mokyk-las, kur edukacinėmis klasikinės muzikos pamokomis skatina jaunas sielas išgirsti gyvenimo vertės skambesį ir simboliškai apjungia jaunuolius į klasikinės muzikos pažadintų sielų „senjorijas“. Siūlome skaitytojams artimiau susipažinti su šio dueto nariu – senjoru Gediminu.

gd_italija

„Visada gerai jausdavausi Italijoje. Ten esu sugrojęs 270 koncertų“, – džiaugiasi N. Paganini gerbėjas

Tvirtos šaknys
Sunkiu pokario laikotarpiu, 1946 m. gimusiam kraštiečiui gyvenimas nuo vaikystės demonstravo įvairias savo puses, tačiau smuikininkas ypač dėkingas likimui už tėvų išskirtinį dėmesį vaikų švietimui. „Gimiau labai sudėtingoj ekonominiu požiūriu aplinkoj. Galima sakyti, nei vietoj nei laiku, kai tėvai neturėjo kur gyventi, – atvirauja G. Dalinkevičius. – Tėtis buvo siuvėjas, o mama buvo baigusi tris kursus Lituanistikos studijų Vytauto Didžiojo universitete. Ji visą dėmesį skyrė mums su broliu Romu (red.past.: R.Dalinkevičius (1950-2001) – Lietuvos tapytojas monumentalistas), mūsų ugdymui ir švietimui. Mamos dėka aš jau nuo trejų metukų laisvai skaičiau, ir nuėjau tiesiai į antrą klasę, paskui į ketvirtą. Faktiškai mokykloje nebuvo man kas veikti. Tuomet atsirado ir smuikas. Penkiolikos metų jau buvau studentas“.
Bendravimas su vyresniais bendrakursiais G. Dalinkevičiui ne tik parodė diplomatijos naudą, bet ir skatino pirmauti, siekti daugiau, nuolat plėsti akiratį.Tam pagelbėjo ir tėvų draugo profesoriaus šeimos biblioteka, kurioje būsimas politikas atrasdavo svarbių asmenybės tobulėjimui lobių.

Kviečia mąstyti
„Esu laimingas, – deklaruoja įveiktus metus Gediminas Dalinkevičius. – Nesu stebuklas ar kas, bet Dievulis davė nemažą kiekį gana universalių sugebėjimų, kurie visumoje formavo mano supratimą apie gyvenimą, nors jis nelabai atitinka įprastas normas. Aš iki šios minutės realizuoju tai, kas man duota gamtos. O mane visą laiką domino vienintelis dalykas: kad aplink mane esantys žmonės pajustų asmenybės tobulėjimo malonumą“.
Jau trečius metus smuikininko Gedimino Dalinkevičiaus ir gitaristo Simono Bušmos dueto vykdomas veiklos planas apėmė 80 procentų Lietuvos mokyklų. Tai G. Dalinkevičiaus inicijuotas projektas, kuriame neinvestuota nė cento iš valstybės lėšų.
„Turiu patirties, kadaise dirbau filharmonijoje direktoriaus pavaduotoju, viena iš mano funkcijų buvo organizuoti koncertus Lietuvos mokyklose, pravesdavome po 1000 koncertų per metus, – dalinasi patirtimi senjoras Gediminas. – Be jokios puikybės galiu pasakyti, kad moku vesti koncertą. Pas mane sausakimša salė vaikų ir jie visi klauso, net musė kai skrenda girdisi… O kad vaikai klausytų klasikinę muziką būtinos dvi sąlygos: turi būti puikus grojimas ir vedimas, kuris atlieptų į jų sąmonę. Edukacinę muzikinę pamoką pradedu nuo pagarbos. Paaiškinu, kad kalbuosi su jais kaip su suaugusiais ir jie tada pasitempia ir stengiasi. Padiskutuojame. Sakau: „Štai sugalvojo kovą prieš patyčias. O kas tos patyčios? Pamąstykite. Tai elementarios pagarbos nebuvimas, o jei negerbi kitų, vadinasi, nesugebi gerbti ir savęs“.

Atveža konfliktą
Pasak smuikininko, edukacinėse pamokose jis vaikams tiesiai šviesiai, paremdamas akivaizdžiais pavyzdžiais, siekia išaiškinti pasirinkimo laisvės svarbą ir atsakomybę už savo gyvenimą.
„Juos reikia mokyti, kad jie galvotų, – sako G. Dalinkevičius. – Aš jiems sakau: „Ką tik, ankstų rytą, įvažiavau į jūsų miestelį, ir ką aš pirmą sutikau? Kaip ir daugelyje miestelių – pagiringą valkatą, kurio paklausiau kur rasti mokyklą. Garantuoju, jis gal prieš 10 metų lankė ją, o šiandien nerišliai vapėdamas, jau nebežino kur ji… Tai buvo jo pasirinkimas. O galėjo pasirinkti kitaip“.
Senjoro Gedimino teigimu, svarbu, kad mokykla tą dieną kalbėtų apie vykusią pamoką, joje skambėjusią muziką ir vykusį bendravimą. „Garsai veikia sąmonę tiesiogiai, o vaikai jau pavargę nuo viso triukšmo, – teigia G. Dalinkevičius. – Iš esmės, atvežu konfliktą. Įprastai jaunimo klausomai muzikai, prieš pastatau amžiais deklaruotą vertybę. O kai gauna visa mokykla tą porciją… Aš gi matau, kad yra šviesių veidų, ir tegu nors koks dešimtadalis susimąstys, mano misija bus išpildyta“.

Lietuvą skaito kaip knygą
Per bendros veiklos metus smuikininko ir gitaristo duetas aplankė kelis šimtus bendro lavinimo mokyklų, veikiančių keturiasdešimt dvejose savivaldybėse. Šių kelionių metu sutikti žmonės, aplankyti miestai, miesteliai ir kaimai be žodžių pasakoja maestro apie šalies gyvenimą, kuris atvirai demonstruoja teigiamas ir neigiamas mūsų visuomenės raidos puses.
„Aš matau kaip keičiasi Lietuva, matau kas darosi toj mano tautoj, ypač mokyklose labai gerai atsispindi sociumo pokyčiai, – pastebi G. Dalinkevičius. – O mano politinė patirtis leidžia man skaityti tą knygą įvairiai, ne taip kaip įprasta“.
Domėtis ir objektyviai stebėti šalies pokyčius, įžvelgti tautos mentaliteto neigiamų pokyčių priežastis ir nors kiek jas koreguoti smuikininkui leidžia turtinga gyvenimo patirtis. G. Dalinkevičius nuo jaunumės suvokė pasirinkimo laisvės reikšmę ir atsakomybės už save ir kitus svarbą. Vyro gyvenime visada dominavo muzika, o kritinį mąstymą skatinantis kūrybiškumas, puikūs organizaciniai gebėjimai ir lyderio savybės smuikininkui solistui užtikrino solo partijas ne tik koncertų salėse, bet ir valstybės valdymo sistemoje ir politikoje.

Svarus bagažas
Nors 1968 metų Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventas, po privalomos tarnybos sovietų armijoje laimėjo konkursą į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą, ilgai jis ten neužsibuvo. „Gavau didžiausią algą, bet po metų supratau, kad galiu rašyti sau laiškus, jog baigiau gyvenimą, – prisimena vieną iš daugelio gyvenimo posūkių G. Dalinkevičius. – Rytą vakarą tu esi orkestro duobėje ir matai tik virš galvos maskatuojančias kojas. Būti duobėje, ne scenoje – tai ne man. Palikęs teatrą nuėjau į filosofijos aspirantūrą, įstojau į paruošiamuosius kursus. Pradėjau dirbti Vilniaus vaikų muzikos mokykloje Nr.2, Naujoje Vilnioje. Ten subūriau visuomeninę tarybą Kultūros ir meno klausimais prie Vykdomojo komiteto. Taigi veiklai buvo erd-vės ir lėšų. Organizavau dailės parodas, koncertus, renginius. O A. Sniečkus savo kalboje per vieną plenumą mūsų veiklą pristatė kaip pavyzdinę. Ta pačia proga buvau pakviestas skaityti paskaitą Maskvoje, TSRS Kultūros ministerijoje“.
1972 m. G. Dalinkevičiui buvo pasiūlytas Kompozitorių namų direktoriaus postas, o 1975 m. jis buvo pakviestas dirbti Lietuvos valstybinės filharmonijos skyriaus viršininku, vėliau – direktoriaus pavaduotoju. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo išvakarėse, 1988 m. G. Dalinkevičius subūrė Kauno kamerinį orkestrą, tapo jo vadovu ir dirigentu. Šio orkestro pagrindu 1992 m. savo veiklą pradėjo tarptautinis orkestras „Solisti Baltia“, kuriame dirigavo ir solo partijas atliko mūsų kraštietis. 1995 m. smuikininkui buvo pasiūlytas Kauno apskrities viršininko administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus viršininko pareigos, o 2000 m. jis tapo Kauno apskrities kultūros plėtros fondo vadovu. 2000 m. G. Dalinkevičius buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. 2000–2004 m. kadencijos metu LR Seime pirmininkavo Žmogaus teisių komitetui.

Svarbu kurti
G. Dalinkevičiaus gebėjimas burti į darnų kolektyvą motyvuotus žmones atkreipė bendraminčių dėmesį ir smuikininkui buvo pasiūlyta dalyvauti naujos politinės partijos kūrime.
„Politika įdomus menas, nuostabi harmonijos paieška, – sako buvęs LR Seimo narys. – Man teko didelė laimė nuo pirmos minutės dalyvauti partijos ir jos ideologijos kūrime. O naujos, tam laikui tobulesnės politinės srovės paiešką, galiu palyginti su muzika. Iš tiesų, tuomet dalyvauti ir stebėti visą tą procesą, galiausiai ateiti į pergalę nušlavus viską pakeliui, tai buvo vertinga patirtis, kuri suteikė progą išgirsti pasaulį kur kas kokybiškiau nei per vieną garso takelį…“

Keisti ir keistis
Pasak senjoro Gedimino, jis niekada nesigailėjo padarytų žingsnių, nevengė ir nebijojo pokyčių. Nes jei žmogus suvokia asmenybės tobulėjimo reikšmę ir nuolat siekia naujų žinių, jis bus pasirengęs atsakingai priimti sprendimus. „Man svarbu, kad profesinės veiklos procesas teiktų malonumą, – teigia smuikininkas. – Jei tai primena rutiną, o vieną akimirką staiga nustėrsti: pradėsi nuo to ir grįši vėl prie ano, tada puikiai suvoki, kad laikas kažką keisti. Čia kalbu tik apie save, nes yra žmonių kurie stovi prie vieno ir to paties vairo gal 30 ar 50 metų ir didžiuojasi, kad tai yra didelis pasiekimas. Nesutinku. Mano galva, tai prisitaikymas. Tai sugebėjimas, kartais despotiškai netgi savo paties atžvilgiu, sukurti aplinką ir ją valdyti. Nemanau kad joje yra vien tik nuostabūs dalykai, yra ir daug prastų dalykų. Tačiau susidaro tokia aplinka, kai vieni sutinka su tuo procesu, o kiti tą valdo. Mano galva, naudingiau ir įdomiau kai asmuo keičia savo amplua, keičia viską. Be galo likimui dėkingas, kad vienu metu padėjau fraką ir atsidūriau politikoje“.

Europietiškas senjoras
Smuikininką drąsiai galima vadinti europietišku senjoru. Ir ne todėl, kad pamatė keliais rakursais visą Europą. Vienu metu gastroliuodamas po Europos šalis su orkestrais, kitu metu – keliaudamas po ją su oficialiais vizitais kaip šalies politikas.
„Tokios natūros kaip aš labiau įdomios tose pasaulio dalyse kur žmonės yra laisvesni, – sako Niccolo Paganini prisiekęs gerbėjas G. Dalinkevičius. – Visada gerai jausdavausi Italijoje. Ten esu sugrojęs 270 koncertų, visumoje, pagal gastrolių laiką, išeitų pusantrų metų. Kas įdomu? Po koncertų, tiesiog miesto aikštėje sugroję N. Paganinio La Campanella sulaukdavome ovacijų. Italijos publika tokius improvizuotus koncertus priima kaip natūralų dalyką, o mūsų publika yra šiek tiek suvaržyta. Mūsų vidinė konstanta šiek tiek kitokia“.

Amžius ne riba
Į politiką pasinėręs smuikininkas nekoncertavo dešimt metų. O vėl į rankas paėmęs smuiką, nustebino dar vienu savo sumanymu – baigti gido kursus. Tačiau smuikininkas prisipažino, kad prieš trejus metus įgyvendindamas daugeliui keistai atrodžiusį sumanymą, tiesiog norėjo susisteminti savo istorijos žinias ir pasitikrinti atmintį. Tai buvo tarsi egzaminas prieš naujos maestro muzikinės veiklos etapą. Dabar senjoras Gediminas besidomintiems gali pristatyti įdomiausias Vilniaus vietas anglų, rusų, italų, lenkų ir latvių kalbomis.
„Gyvenime svarbu laiku praeiti tam tikrus dalykus. Jei praeini vėliau, tu jau būsi besivejantis traukinį, o ne jį vairuojantis, – deklaruoja savišvietos reikšmę kraštietis. – Niekada nestokojau aplink save labai gerų žmonių, iš kurių visada galėjau mokytis. O jei viską darai laiku, pastebi, kad pasaulis bėga kartu su tavimi. Amžius neturi jokios reikšmės, reikšmę turi tik tai, ką tu sugebi ir ką nori kurti“.

P.S.
Norintys išgirsti gyvą Gedimino Dalinkevičiaus smuiko giesmę kviečiami atvykti gruodžio 1 d. 18 val. į Trakų meno mokyklą, kurioje vyks kraštiečio 70- mečio jubiliejui skirtas muzikinis vakaras „Nuo džiazo iki klasikos“. Naujos muzikinių pamokų programos pristatyme dalyvaus ir smuikininko bendramintis, vienas žymiausių džiazo pianistų – Povilas Jaraminas.

GRAŽINA NOREIKIENĖ