- Galvė - http://www.galve.lt -

Senieji Trakai – istorinės praeities tąsa šiandien

Yra toji vieta svarbi ypatingiausiame rajono kaime. Man jis pirmiausia ypatingas tuo, kad čia palaidoti mano tėveliai ir broliai, žmona, čia gyvenu. Kitas svarbumo įrodymas – buvusios šalies sostinės statusas. Taigi savojo kaimo svarbumas kiekvienam kaimo gyventojui yra vis kitaip suprantamas.

O toji, mano galva, svarbioji vieta yra geležinkelio pervaža. Jos svarbumas tas, kad ji – toji vieta – yra kaip simbolis. Juk kelių sankryžoje keliautojai sustoja poilsio, užkandžiui, o patikus vietai, apsistojama sėsliai. Prieš pusantro šimto metų per antrąją mano valstybės sostinę, kurios šlovingos praeities tik ašaros buvo belikusios, buvo tiesiamas geležinis kelias. Galingas caras, dvigalvio erelio simbolį turinčios imperijos galva,  sumanė savo galias stiprinti iki pat normalios t.y. vienos galvos erelio valstybės sostinės.

Taip Senuosiuose Trakuose atsirado ypatinga kryžkelė. Dabar geležinkelio pervaža vadinama, o man tik dviejų kelių sankirta, kurioje ėmė kurtis žmonės. Važiavo, sustojo, įsikūrė. Kad tai tiesa, byloja data ant seniausio antkapio kaimo kapinaitėse. Palaidotas žmogus 1883 metais. Taigi atvažiavo apyjaunis  vyras į kaimą prie geležinkelio, įsikūrė, o baigęs dienas žemėje, pradėjo naujų kapinių užguldymą.

Tos kapinaitės smarkiai plečiasi ir plėsis. Seniūnei Anai ko gero šią vasarą teks pasukt galvą, kaip perkelt tvorą taip, kad atsilaisvintų plotai naujiems kapams supilti. Kapas – rimtas argumentas pusantro tūkstančio gyventojų turinčiame kaime. Jo buvimas nemažai pasako, kas ir kaip gyveno šiame kaime, kažkada buvusio valstybės sostine. Žinant, kad toje vietoje, kur dabar yra medicinos punktas, kažkada būta senųjų kapinių su požeminėmis kriptomis, norisi manyti, kad čia buvo gyvenama rimtai.

Neprastai gyvenama ir dabar. Per trisdešimt metų nauji kaimo namai į daugybę gatvių susirikiavo. Dar gyvas žvyro karjeras, neseniai atsiradusi betono gamykla šiek tiek mažina bedarbystę, tačiau geležiniu keliu dauguma važiuoja darbuotis į sostinę, nuosavu transportu į Trakus.

Gražios permainos įvyko valstybei minint savo tūkstantmetį. Valingu galingų valstybės didžiavyrių ir bažnyčios hierarchų sprendimu buvo nutiestas europinio lygio kelias, iš esmės atstatytas vienuolynas, uždengtas naujas stogas bažnyčiai. Istorinė praeitis įgavo kitą pavidalą.

Buvęs kunigas Valdas sveikatą prarado, besirūpindamas vienuolyno ir bažnyčios remonto darbais. Anąsyk taip ir pasakė tiesiai – yrančia akmenų tvora apie bažnyčią ir vartais tepasirūpina jau kiti. O dabar vienuolyne šemininkauja penkios vienuolės. Meldžiasi, į vakarėlius kelissyk per savaitę kviečiasi kaimo senimą ir jaunimą. Bendrai maldai, pasikalbėjimams prie suneštinio stalo. Dabar vienuolynas yra tas centras, kuris daro svarbų bendruomenės vienijimo darbą.

Dar vaikų darželis jungia visus. Toje mažučių žmogelių švietimo įstaigoje per pusšimtį būsimųjų kaimo aktyviosios ateities gražiai laiką leidžia, laukdami iš darbų sugrįžtančių  savo tėvelių. Darželio vedėjai Svetlanai talkina  penketas auklėtojų – prityrusios pedagogės. Jos padaro gerą postūmį jauniems  kaimo piliečiams eiti į gyvenimą atvertomis akimis.

Kaime veikiančios dvi mokyklos irgi jungia visus. Ne konkurentės jos, abejose mokosi kaimo vaikai. Tuo ir nesiskiria. Bet ir ne draugės jos, nes abiejų gyvenimai skirtingi. Viena pavadinta kaimo įkūrėjo didžio kunigaikščio vardu, kitai suteiktas kaimyninės šalies politiko vardas. Už tai, kad sporto salei pastatyti lėšų gavo.

Bėda jauniems žmonėms, baigusiems mokyklas ir negalintiems savęs rasti nei savaitgaliais, nei vakarais ar naktimis. Kurie pasirinko aukštesnius mokslus, kaime neužsiliko. Prasčiau besimokiusieji turi bandyti gyventi ir išgyventi čia pat, nesitraukiant nuo namų. Kaimas šiurpsta nuo nesibaigiančių vagysčių. Plėšiami būstai, garažai, sandėliukai. Visas kaimas patylom šnabždasi, bandydamas įvardinti tikruosius plėšikus, tačiau kažkodėl nebando savo jėgomis padaryti galą nesibaigiančiam košmarui. Apeliavimas į šauniąją policiją berezultatis, nes su siaubu laukiama naujausios klaikios žinios, kas po eilinės nakties bus eilinė plėšikų auka.

Mokytojas Janas, dabar jau pensiją gaunantis, kasdien pirmasis užsuka į kaimo biblioteką naujausios spaudos pasklaidyti. Jaunatviškas būdas neleidžia apkiaust.

Kažkada prie bažnyčios nudžiuvusiame berže buvo gandralizdis. Po to tas didžiulį gandro lizdą laikęs medis išvirto, tuo pačiu iš kaimo išgindamas gandrus. Prieš kelerius metus aistringas žvejys Stasys gandralizdžiui ratą įkėlė į maumedį, augusį prie savo sodybos. Kleketuoja gandrai pavasarį, džiugina kaimą.

Dalia su Jonu medinukus gamina ir po pasaulį juos vežioja. Visose šalies tautodailininkų parodose jų paviljone kabo kaimo pavadinimas. Garsina savo kaimą šie naujakuriai ir penktadieniniais pavakarojimais. Su muzika, bendra daina, šokiu.

Aistringi kaimo meškeriotojai sumažėjusiame iki stiklinės dydžio karjero tvenkinyje gaudo neišgaudo karosų ir karpių.

O atidžiau parymojus ties netolima praeitimi, nemažai graudulio įsimeta į širdį. Dar taip neseniai eilės tvarka buvo ganomos visos kaimo karvės. Dabar vienos rankos pirštų pakanka joms suskaičiuoti. Ir arklių beveik nebeliko. Ir bulves tik užkietėję žemės grumsto purentojai tesisodina.

Ir nedainuojama mano kaime. Tyliai ir graudžiai, moterims susikibus į parankę vorele, tykiais vasaros vakarais graudinant visus nebevaikštoma. Ir sportuojama tik tiek, kiek žiemą leidžia abiejų mokyklų sporto salių galimybės.

Keičiasi laikai, keičiasi požiūriai.  Jungia visus ir istorinė praeitis, ir dabarties realijos. Jungia ir skiria. Tyliai, bet su rimta užsispyrimo doze.Yra vilties, kad kaime esančios trys bendruomenės vieną dieną susės prie stalo ir susijungs į vieną stiprų darinį ir, pasiraitojusios rankoves, imsis rimtų darbų.