Užsiprenumeruok „Galvę“ 2019 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,95 EUR; 3 mėn. – 7,84 EUR; 6 mėn. – 15,70 EUR; 12 mėn. – 31,39 EUR; PDF metams – 19,99 EUR!  

Šimo Burbulio žvilgsnis. Trakai – Potiomkino kaimas

Apžvelgdamas kelių praėjusių savaičių aktualijas Trakų rajone, pastebėjau tokį dalyką: jeigu XIX a. mūsų Lietuvėlėje siautėjo ir ją naikino despotas, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, pravarde Korikas, tai po jo bendrapavardžio Sergejaus Muravjovo vadovaujamo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atlikto savivaldybių skaidrumo tyrimo, galima sakyti, kad Trakų rajono savivaldybė ir vėl už tam tikros vietos buvo pakarta. Tik šį kartą demokratiškai, viešai ir laikantis įstatymų. Palieku tuos tyrimus ir rezultatų aptarimus visuomenės Linčo teismui, o pats ramiai užsirūkau kubietišką cigarą, atsisėdu į savo supamą krėslą, užsikloju kojas pledu ir ramiai grimztu į lengvą melancholiją. Kaip mėgdavo sakyti Viktoras Hugo: „Melancholija – tai malonumas būti liūdnu“. Todėl ir aš nors ir liūdnai, bet maloniai ir viltingai pradedu galvoti apie Trakus ir jo apylinkes.

Teigiama, kad 1787 m. Rusijos imperijos grafas Potiomkinas, siekdamas įsiteikti užsienio svečiams, statė puošnius butaforinius fasadinius kaimus, kad svečiams už akių neužkliūtų netvarka ir griuvenos. Panašus įspūdis gali susidaryti įvažiavus ir į Trakų miestą, kai seni ir baigiantys sunykti pastatai yra aptraukti brezentu, papuoštu berželių imitacija, arba senų pastatų išorė maskuojama kitų pastatų nuotrauka kaip, pavyzdžiui, Trakų kino teatras.

Regis, tokį sprendimą gali priimti tik bedantė ir bejėgė valdžia, kuri nežino kitų būdų, kaip nuskausminti tuos ale verslininkus, kurie prisipirko miesto širdyje įvairių istorinių pastatų, ir pastatus marinuoja Trakų įvaizdžio sąskaita.

Gerai nors, kad maironiškai romantiška Trakų pilis tikrai yra tokia didingai garbinga ir įtraukianti turisto dėmesį, kad pastarajam nebelieka nei akimirkos pastebėti tų blankiai modernių bei groteskiškų kioskų šalimais, kurie tiesiog gali įvaryti į nepaaiškinamą neviltį, ypač kai jie yra uždaryti ir nevyksta prekyba. Todėl linkiu ten gintaru prekiaujantiems biurgeriams ištisų pelningų metų, kad nereikėtų ne sezono metu uždaryti kioskų metalinėmis žaliuzėmis.

Dramatiškesnė situacija yra su tomis miesto dalimis, kur ne kiekvienas turistas nusprendžia nuklysti nuo centrinės gatvės ir pasidairyti pakampiuose. Nesu tikras, kur rašytoja Marry Shelly sėmėsi kūrybinio įkvėpimo rašant gotikinį siaubo romaną „Frankenšteinas“, tačiau jeigu jai reikėtų rašyti antrąją romano dalį, tai ją taip pat galėtų lydėti kūrybinė sėkmė, jeigu ji rašytų žvelgdama į miesto urbanistinę tragediją Trakų internatinę sporto mokyklą, stūksančią ant kalvos palei Lukos ežerą. Dar prieš keletą metų tas pastatas turėjo ir langus, ir dalinę prekinę išvaizdą, bet dabar tas monstras, vaiduoklis, king – kongas, godzila yra nebyliai slepiamas nuo eilinio turisto. Man niekaip nepavyko Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje rasti informacijos, ką ketinama su šiuo pastatu daryti ateityje. Panašu, kad valdininkams neateina į galvą mintis padaryti kažką panašaus į Barclay‘s pavyzdį Vilniaus Neries pakrantėje.

O kaip kitaip, kad galėtum užsienio investuotojui parduoti idėją, kad vietoj frankenšteino galima įkurti kokį nors informacinių kompetencijų centrą (bet nebūtinai) Vilniaus pašonėje už pakankamai patrauklią nuomos kainą, reikia noro dirbti ir mąstyti. O kaip pas mus? Pas mus yra patogiau rėkti, kad mes negalime nieko daryti, nes mums neleidžia ir draudžia drakula Gintaras. Sukluskite apgyvendinimo paslaugas teikiantys verslininkai, nes jeigu panašus paslaugų centras, kaip Barclay‘s, įsikurtų Trakų frankenšteine, kuris yra nutolęs tik apie 30 kilometrų nuo sostinės, kur yra įsikūrusios visos svarbiausios valstybės institucijos, tai Jūs turėtumėte garantuotą pelną keliems metams į priekį, nes pas Jus apsigyventų kompetentingas ispanas – italas – vokietis – amerikietis vienas ar su visa šeima,  kuris išmano savo profesiją ir kuriam mieliau nakvoti ne dusliame Vilniaus moderne, bet po darbo ristele nulinguoti į mielą Trakų Veneciją. Ir kuris vakarieniauti ir pramogauti mieliau eitų kažkur pas vietinį verslą. Bet kaip išreklamuoti senąją sostinę tiems patiems Europos investuotojams, kuriems kunigaikštis Gediminas kadaise rašė laiškus, kviesdamas viso pasaulio pirklius pas mus, niekas neturi žalio supratimo. Todėl dar palūkėsiu mažumėlę ir įsitikinęs, kad nei vienam tarybos nariui nerūpi frankenšteino ateitis, pats asmeniškai parašysiu laišką režisieriui David Lynch su pasiūlymu mūsų mieste bent filmuoti niūraus ir depresyvaus serialo „Twin Peaks“ tęsinį. Tuomet bent jau eilinis miestelėnas už epizodinį vaidmenį filmavimosi metu gaus kokią pramogą ir kapeiką.

Reziumuodamas šią dalį pasakysiu tik tiek, kad neseniai žiūrėjau amerikiečių Bloomberg televizijos kanalą ir pamatęs Albanijos Respublikos vaizdo klipo reklamą Invest in Albania vos nenukritau nuo suoliuko. Jeigu ne pati turtingiausia Balkanų valstybė suvokia, kaip svarbu atkreipti į save dėmesį, tai raginu bet kurį Trakų rajono moksleivį ar studenčioką pakelti savo droną bei apskrieti mūsiškį frankenšteiną ir sukurti įtraukiantį vaizdo klipuką su visais mūsų miesto privalumų pasiūlymais, kurį pradžioje pakaks patalpinti ir į youtube. Aš, pavyzdžiui, kaip save laikantis visaverčiu Trakų rajono piliečiu, eilinį kartą nesuprantu, ką veikia mūsų valdžia, kad šis skaudus klausimas būtų išspręstas: su kokiais investuotojais susitikinėja, kaip pristatinėja galimas šio monstro plėtros galimybes ir parduoda idėją.

 Einant gatve link miesto centro stovi iškilminga nuoroda, kad už kelių šimtų metrų galima rasti XVI a. brolių bernardinų vienuolyną. Deja, ši nuoroda daro miesto įvaizdžiui vien tik gėdą, nes vidurvasarį per ten išviešėjusį šabakštyną eiliniam turistui aptikti kažką panašaus į vietovę, menančią vienuolyno istoriją, tiesiog neįmanoma. O tas, kuriam visgi po didelių pastangų pavyks atrasti tą kalvą, tai turės progą susipažinti su asocialių asmenų grupele, kuri ten yra įsikūrusi ir nuolat kelia puotas bei pastatų likučius pavertė landyne. Matyt, jie ir yra tikrieji miesto vadovai. Įdomu būtu kaip nors susipažinti su merės potvarkiu sudarytos Trakų rajono įvaizdžio formavimo ir investicijų pritraukimo darbo grupės pasiektais rezultatais, nes krapštyti nosį ar šaudyti varnas imituojant darbą ir aš labai gerai moku.

 

Renginiai Trakuose vyksta tiesiog ant kelio, prie šv. Jono Nepamuko koplytstulpio, pastatant sceną, nors miestiečiai gali didžiuotis netoliese esančiu Rėkalnio kalnu, kur kadaise vykdavo nuostabiausi renginiai, buvo pastatyta scena, amfiteatro stiliaus sėdimos vietos žiūrovams. Užlipau aš dabar į tą vietovę ir pamačiau eilinį sąvartyną: viskas išlaužyta bei suniokota. Viena ponia savo rinkiminiame vaizdo filmuke dar prieš ketverius metus labai rimtu veidu žadėjo, kad ta vieta bus atgaivinta. Bet pasirodo, tai buvo tik įžūlus melas, nes tam, kad vyktų pokyčiai, reikia, kad galvoje šratai suktųsi ir būtų nuosekli ateities vizija.

Legendinis restoranas Nendrė, kuriame aš mėgdavau triukšmingai paūžti, o gerai įkaušęs jau ir krakoviaką ant stalų šokdavau, taip pat merdėja. Ir vėl drakula Gintaras kaltas, nors pastarasis aiškina, kad visus leidimus yra išdavęs, o rankinį stabdį yra užtraukusi būtent savivaldybė. Nieko, jeigu laikraštyje „Galvė“ atsiras specialiųjų tyrimų skyrius, tai pasidomės, kokie valdininkai galimai prašė apvalių sumelių, kad projektas judėtų į priekį. Nesuprantu, kam savivaldybė masiškai supirkinėja patalpas socialiniams būstams, jeigu Trakuose pilna landynių, kur asocialūs žmonės gali sau ramiai ir patogiai gyventi.

Mūsų visuomenėje yra gaji nuostata, kad kiekvieną frajerį su kapšu pinigų reikia vadinti verslininku – nusipirko Benas pastatų kompleksą priešais pilį, o dabar verkauja, kad niekas jam nieko neleidžia daryti, bet ar nereikėjo prieš pirkimą atlikti teisinį situacijos vertinimą dėl galiojančių teisės aktų, Benui nepasirodė svarbu, nes jam atrodė, kad nupirkti galima viską.

Šypsosi laimingai drakula Gintaras, kad krašte iki šiol nėra jokio naujosios kartos politiko ar visuomenininko, kuris pradėtų kvestionuoti rimtus krašto reikalus.

Per nebylias Trakų vietos savivaldos ir Trakų istorinio nacionalinio parko grumtynes įkaitais visuomet tampa būtent paprasti Trakų rajono gyventojai, norintys tinkamai įgyvendinti savo teisę į nuosavybę ir rajono svečiai, kurie pasigenda tos rekreacinės ir poilsinės dvasios, kuri dominuoja tokiuose kurortuose ar kurortinėse teritorijose kaip Birštonas, Druskininkai, Anykščiai ar Ignalina.

Iš pirmo požiūrio situacija atrodo aiški: yra įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas (TINP), planavimo dokumentais patvirtinta TINP teritorija bei įsteigta TINP direkcija, ši institucija yra įgaliota atlikti visus organizacinius – administracinius darbus minėtoje teritorijoje. Ir tokiu būdu yra sudaromas įspūdis, kad TINP direkcija – tai monopolizuotas darinys, priimantis svarbiausius Trakų krašto vystymosi klausimus.

Suprantama, kai buvo sprendžiamas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo klausimas, tai reikėjo per trumpą laiką išspręsti begalę įvairių administracinių – organizacinių valstybingumo klausimų, todėl 1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, siekdama išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus, nutarė įsteigti Lietuvos Respublikos kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį rezervatą, t. y. Dzūkijos nacionalinį parką, Kuršių nerijos nacionalinį parką, Žemaitijos nacionalinį parką, Viešvilės valstybinį rezervatą ir tarp jų lyg tarp kitko įterpė Trakų istorinį nacionalinį parką, kuris iš pažiūros konceptualiai niekaip nesiderina su prieš tai paminėtais gamtinio pobūdžio parkais.

Natūralu, kad TINP į šį su kitais gamtinio pobūdžio parkais pateko tarsi laikinai, kol valstybė neturėjo aiškios vizijos, ką konkrečiai, t. y. kokius objektus istoriniame Trakų krašte reikia apibrėžti kaip turinčius išliekamąją vertę, kad juos galima būtų saugoti teisės aktais. Tad palaipsniui, kai Lietuvos Respublika didino savo valstybinį potencialą, kai atsirado valstybės funkcijų įgyvendinimas per institucinį valdymą, kai buvo įkurta Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas, kai 1996 m. buvo patvirtintas Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimas, kai 2005 m. pagaliau yra įsteigiamas Kultūros vertybių registras (įskaitant ir nekilnojamųjų objektų), kai palaipsniui į šį registrą yra įtraukiami Trakų senamiestis, Trakų Užutrakio sodyba ir t.t., tai poreikis be jokios racionalios priežasties laikyti užšaldytą net 8 tūkst. hektarų TINP teritoriją praranda savo teorinę ir idėjinę prasmę.

Jeigu 2005 m. yra įsteigtas minėtas Kultūros vertybių sąrašas, į kurį valstybės institucijos be jokių išlygų įtraukia tokius nekilnojamuosius kultūros vertybių objektus ar vietoves kaip Trakų senamiestis, Senųjų Trakų senovės gyvenvietė, Varatniškių senovės gyvenvietė, Varnikų senovės gyvenvietė, Užutrakio dvaro sodyba, Bražuolės piliakalnis, Rėkalnis ir kt., tai net negali kilti jokių abejonių dėl jų būtinumo, tačiau kyla objektyvus klausimas, kam iki šiol galioja agresyvi tvarka, kai realiai iš Trakų rajono gyventojų per vietos savivaldą yra pašalinama galimybė savarankiškai tvarkytis tose TINP vietovėse, kuriose nėra ypatingų nekilnojamojo kultūros vertybių objektų. Tai reiškia, kad jeigu šiandien būtų panaikinta TINP schema, tai nereikštų, kad prieš tai išvardinti saugotini kultūros objektai taptų labiau pažeidžiami įvairių interesų grupių, nes tuos objektus ir toliau saugotų Kultūros ministerija per Kultūros paveldo departamentą – pagaliau pati valstybė pagal normalius įstatymus.

Ir tai nėra vien tik teorinis mano interpretavimas, nes tai gali būti iliustruota ir praktiniais pavyzdžiais. Antai, 1996 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą, kuriuo nusprendžia išžvalgytą 98 hektarų Miškinių žvyro telkinį atskirti nuo TINP ir atitinkamai patikslinti TINP ribų planą (schemą). Vadinasi, jeigu tai yra geras interesas, valstybės raidos koncepciją atitinkantis interesas, tai jis gali būti eliminuotas iš bendros jokiais moksliniais tyrimais nepagrįstos teritorinės sistemos (TINP).

Analogiška situacija atsitinka ir 2004 m., kai Vyriausybė priima nutarimą, kuriuo Trakų istorinio nacionalinio parko miškus perduoda VĮ „Trakų miškų urėdijai“. Tai reiškia, kad iš vienos pusės miškai tarsi yra TINP teritorijoje, bet iš kitos pusės – nepriklauso TINP išimtinei kontrolei.

Kitaip tariant, pagal tokį patį scenarijų, kuriam praktinį kelią paklojo Vyriausybė, gali eiti ir vietos savivalda – jeigu ji mano, kad rajonui reikia golfo laukų ar modernių SPA, tai ji turi inicijuoti ne tik tokį investicinį projektą, bet kartu ir parengti neatremiamus argumentus, kad rezervuota didinga TINP teritorija su plynais laukais visiškai neatitinka Trakų rajono interesų, ir kad ji turi būti peržiūrėta iš esmės mažinant ją iki sveiko proto ribų.

Tuo labiau, kad analizuojant pačią TINP schemą, susidaro įspūdis, kad tais 1993 m. ji buvo parengta skubotai lyg šakėmis ant vandens. Dabartinė schema yra visiškai neinformatyvi, o iš pasirengto mastelio negalima nustatyti aiškių jos ribų, kurios net nėra tiksliais kadastriniais matavimais identifikuotos.

Tokiems veiksmams atlikti reikalinga ryžtinga politinė valia ir atsiribojimas nuo bet kokių konfrontuojančių interesų grupių ir neturėtų būti skaičiuojamas galimai prarastų rinkėjų balsų skaičius per ateinančius rinkimus, o veikiama viso krašto ateities labui. Priešingu atveju tokiai praktikai, kai stagnuojantis rajonas yra slepiamas po butaforiniais brezentais, nebus pabaigos.

Šiuo metu Trakų kraštas tarsi išgyvena tam tikrą kognityvinį disonansą, kai iš vienos pusės Trakų rajono gyventojai gali didžiuotis, kad 2008 m. jiems buvo suteiktas kurortinės teritorijos statusas, o tai reiškia, kad teoriškai yra įgaunamas tam tikras konkurencinis pranašumas prieš kitas savivaldybes, bet iš kitos pusės gyvuoja TINP teritorinis fenomenas, kuris neturi jokių analogų visoje Europoje, ir tada bendruomenė yra sutrikusi, nes nėra aišku, ar dėl tokio analogo nebuvimo reikia didžiuotis, kuris nekuria jokios pridėtinės vertės, ar nerimauti.

Vadinasi, Trakų savivalda turi kovoti ne su TINP direkcija, kaip institucija, o atkakliai ir nuolatos kelti problemą į valstybinį lygmenį dėl TINP teritorijos ribų peržiūrėjimo iš esmės. Kol to nėra – TINP direkcija išnaudos tą aplinkybę, kad nei rajono savivalda, nei visa bendruomenė iki galo neišmano visų valdymo procesų ir teisinių svertų reformuojant per dešimtmečius susiklosčiusią nepalankią tvarką. Manau, kad tokiai situacijai neprieštarautų ir patsai drakula Gintaras, kuris savo dėmesį yra sukoncentravęs į Užutrakio dvarą, kuriame jau užsibarikaduoja turniketais. Kaip sakant, ramios pensijos žmogus nori sulaukti šiame dvare.

Vietos valdininkai turėtų kiekvieną dieną trinti Vyriausybės, Seimo ir ministerijų sienas ir varstyti jų duris bei, užsiimant legaliu lobizmu, reikalauti ne tik įvairių papildomų finansavimų, bet ir siekti rajoną supančiotų įstatymų peržiūrėjimo.

Bet ar kam nors to reikia? Jeigu rajono politikai net ne visada yra kviečiami į oficialias valstybės pareigūnų ir užsienio diplomatų pobūvius, kai jie atvyksta vakarieniauti į Apvalaus stalo klubo restoraną.

Galbūt per daug aš šį kartą išsiplėčiau, bet man tikrai nervai „nelaiko“, kai aplinkui matau, kad vietos politikams yra svarbiau „sėdėti“ facebooke ir rūpintis savo asmenybės populiarinimu.