- Galvė - http://www.galve.lt -

Trakai UNESCO akiratyje

Aplink vanduo, per vidurį – vargas… Šitaip aukštadvariškis poetas Ramūnas apie Trakus eiliuotai užrašė prieš keturiasdešimt metų.

Ar taip yra šiandien, kiekvienas kunigaikščių miesto gyventojas turi savo nuomonę. Ji formuojasi su kiekvienais demokratiškais rinkimais ir kiekvienam vis kitaip dingojasi, ar teisingai šiandien gyvenama.

Tas ežerų apsuptas miestas unikalus ne tik tuo, kad saloje turi pilį. Jame daugybė žmonių susiejo savo likimus su šiuo unikaliu miestu. Treji maldos namai nemažai pasako apie tautinę įvairovę.

Gyvas sidabras seniūnas Kęstutis, didžio kunigaikščio bendravardis, kaip anais tolimais laikais rikiuoja nemažo miesto reikalus į eilę. Ir spėja visur. Ir į posėdžius, ir į šokių repeticijas, ir teatralų veikalo premjerą. Ir nori jis miestui gera daryti. Dar ledas kausto ežerus, o jo galvoje kirba mintys, kaip padaryti miestui skirtą vasaros renginį įsimintiną. Naktinį, su šviesos ir muzikos efektais. Ne tik trakiečiams jis bus skirtas. Mažne keli milijonai žmonių per metus užsuka į Trakus. Rūpi miesto galvai, kad ne tik paežerės būtų švarios ir sutvarkytos, sandeliukų senamiestyje sumažėtų, bet ir paslaugų sąrašas ilgesnis taptų užsukusiesiems. Ežerų daugybė, o miestas normalaus pliažo neturi.

O miestas garsus savo žmonių gyvenimais ir darbais.

Kažkada Juliaus suburti miesto ir rajono kolektyvinio meno kūrėjai buvo patys pačiausi respublikoje. Raudonoji ir kažkodėl pereinamoji vėliava ilgus dešimtmečius stovėjo miesto rajkomo kabineto kampe. Kitiems šalyje buvo toli iki trakiečių.

Ir režisierius Vytautas buvo karališkai nuteikęs miestelėnus, gebančius scenoje vaidinti ne prasčiau, nei panevėžiečio Juozo profesionalūs aktoriai. Ėjo gandas, sklido apie apie nežinia iš kur išdygusius teatralus sostinės pašonėje.

Prigęsusį šišą bando prikelti spaudos artojas Robertas, dabar save galintis oficialiai teatro režisieriumi tituluoti. Bando burti bendraminčius, neabejingus scenai ir joje kuriamiems burtams.

Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijui jau maža dviejų pilių Trakuose – prie savo valdų prijungė ir Medininkų pilį. Susitvarkys, nepadarys sarmatos, nes požiūris šeimininko. Ne savas, krašto turtas juk.

Neringa ir Arvydas dūdas fanfariškai skatina pūsti Trakuose vos viso likusio pasaulio dūdorius. Ir dinorėlių prisikviečiama, ir pašokančių.

Ir švedų profesorė, kasmet atvažiuojanti čia ir sukviečianti pasviečiuose pabirusius karaimus mokytis savo gimtosios kalbos. Rimtas siekis. Burtis, kalbėtis, dainuoti ir šitaip išlikti. Kibinų kepėja Lena su savo vyru ne tik gražų restoraną įkūrė. Jie negaili laiko ir lėšų reprezentuoti savo miestą etnokultūriniu paveldu.

Aringas paleido gražų garsą, Užutrakin kviesdamas visus pasigerėti muzika, stebuklinga aplinka ir praeitimi. O Roberto laivynui greit bus ankšta ežeruose. Visa flotilė plukdo vilnimi iš nuostabos aikčiojančius užsukelius.

Nušlavęs savo šaligatvio dalį, Janušas pasigroži tegul ir kukliu, tačiau  miestui mielu darbu.

Nenustygstanti vietoje ir santalką puoselėjanti Nijolė bendruomeninio gyvenimo vadžių nepaleidžia. Ir ramybės nežada miestą valdantiesiems. Tam ir lydeka prūde, kad karosai nesnaustų.

Mokomas jaunimas švietimo įstaigose pagarbos praeičiai, tikro dabarties supratimo,  ateities kūrimo nemeluoto. Visada malonu gatvėje pasisveikinti su žilais, tačiau oriais mokytojais. Dviračius apžergę padagogai Zigmas su Jonu vis kažkur skuba, augalų mylėtojai Alina ir Henrikas neseniai ramesnio gyvenimo oazę susikūrė, keli muzikuojantys garbingais bočiais save pasivadino ir groja armonikomis, dainuoja visuose įmanomuose susiburimuose.

Visada šviesu ir vaisku širdy patampa, prisminus miestą garsinusius muzikantą, „Dainų dainelių“ solistų kalvį Viktorą, fotografijos mokytoją Vytautą, kuriems galvą lenkia ne vieną dešimtis fotografo duoną skalsią kremtančiųjų, iš muzikavimo pragyvenančiųjų.

Monsinjoras Vytautas, buvęs kunigas Vladas, dabartinis ganytojas Jonas telkia visus Rymo katalikus tiesiasniam gyvenimui, dorai.

Amžinos Gintaro kautynės su vienintelio šalies istorinio parko „mylėtojais“ – statybininkais rgi vardan to švento tikslo. Kad išliktume mažiausiai sudarkyti, apaugę beverčiais naujadarais. Juk ir karališkiesiems laukams lemta išlikti, ir pažintiniai takai padaryti Varnikuose tam, kad pasaulis grožėtųsi buldozerio nesumaitota aplinka.

O dar taip neseniai internato garsiakalbis griaudė rytais virš stogų, lindo į miestiečių miegamuosius, padėjo išvirst iš lovų. Šlovingos meto būta, bemaž pusšimtį metų mieste buvusi internatinė mokykla tyliai nurimo. Tai jau praeitis. Liko pastatai, kuriuose šeiminkauja kiti. Jiems kurti tų pastatų likimus.

Dar mieste yra turgelis prie autobusų stoties. Jis it nenuplaunama miesto gėda. Tegul jis ne toks garsus, kaip Samarkando turgus, bet užsukusiems į jį užsieničiams pirmiausia maga fotografuoti. Juk tokios betvarkės vargu ar dar įmanoma rasti kur kitur. Ir visai nesvarbu, kad tame turgelyje dar galima nusipirkti unikaliųjų Trakų pagerintųjų agurkų, kuriuos per ilgus metus kantriai išvedė vietos savamoksliai selekcininkai. Viską užgožia atsainus valdininkų požiūris. Turgus irgi reprezentuoja miestą. Šis supratimas yra laiko patikrintas, tačiau požiūrį būtina naujais statiniais ir higieniška aplinka pagrįsti.

Ežeruose gintariniai irklai purslus taško regatose, save gerbiantys karšto oro balionų pilotai vasaros tylą būtinai išbando virš ežeryno. Gražu juk mūsuose, unikalus šalies kraštas. Su ryto rūku, su šurmulingais kermošiais, neužmirštamais viduramžių švenčių renginiais, su margaspalviais įvairiausių tautų atstovų teatriniais ir saviveikliniais renginiais, su didesniais ir mažesniais gyvenimiškais džiaugsmais ir rūpesčiais.

Ir visi miestelėnai it susitarę unisonu utaruoja – Trakai ir UNESCO – puikus derinys. Tik kodėl niekam galva neskauda dėl šito? Ypač tiems, kurie prieš eilinius rinkimus prisižadėję tik  gera kurti ir tarnauti liaudžiai, čia pat viską pamiršta ir puola rengti perversmo sąmokslus. Kaip kokioje italų valstybėje. Graudu ir nelinksma, nes teisus poetas Ramūnas – vienas langas dievui, antras karaliui, trečias sau – žiūrėti ir matyti…

Juk teisūs tie milijonai atvažiuojančiųjų į Trakus ir bandančių suvokti, kodėl toks miestas negali gyventi iš suvežtinių pinigų… Monakas gali, Trakai – ne. Juk ne prastesnės prabos brangiaakmenis mūsų Trakai…

Vladas Kasperavičius{jcomments on}