Užsiprenumeruok „Galvę“ 2017 metams jau dabar! Kainos: 1 mėn. – 2,89 EUR; 3 mėn. – 7,69 EUR; 6 mėn. – 15,39 EUR; 12 mėn. – 30,77 EUR; PDF metams – 19,99 EUR. Akcija senjorams, mokytojams, moksleiviams, studentams ir neįgaliesiems iki lapkričio 30 d. metinė prenumerata tik 19,99 EUR!  

Žaidė žiniuonį, mokėsi žurnalistikos, o tapo mokytoju

Kartais ir mokytojai pakvailioja (per Mokytojo dieną)

Kartais ir mokytojai pakvailioja (per Mokytojo dieną)

Rugsėjo 1-osios proga „Galvės“ skaitytojams siūlome artimiau susipažinti su kraštiečiu Aivaru Dočkumi, Elektrėnų Ąžuolyno progimnazijos anglų kalbos vyr. mokytoju.

Mokytojų vienturtis
Aivaras Dočkus gimė ir užaugo Trakuose. Čia ir vidurinį išsilavinimą įgijo. Abu jo tėveliai – pedagogai, savo veikla gerai pažįstami Trakų miesto ir krašto senbuviams. Mama Eugenija Nijolė, įgijusi fizinio lavinimo ir geografijos dalyko mokytojo profesiją, keliolika metų dirbo mokytoja, kažkurį laiką – Trakų vakarinės mokyklos direktore, be to, įkūrė ir vadovavo Gidų gildijai. Paskutinį dešimtmetį savo energiją ir pilietines idėjas skiria Trakų bendruomenės „Santalka“ veiklai.
Aivaro tėtis – Algimantas Dočkus, diplomuotas muzikos mokytojas, niekada neužsisklendė tarp vienos mokyklos sienų. Jo vadovaujami šimtai vaikų išmoko dainų ir šokio meno. Aivaro tėtis daugybę metų vadovavo ne tik vaikų, bet ir suaugusių ansambliams, chorams.
Dviejų pedagogų ugdomas Aivaras vaikystėje rimtai negalvojo tapti mokytoju, nors niekada neplanavo tapti ir gaisrininku ar kosmonautu, kaip dažniausiai svajoja maži berniukai. „Juokinga, bet ankstyvoje vaikystėje labai mėgau save įsivaizduoti burtininku, kuris galėtų mostelėjęs burtų lazdele kažką pakeisti, – šypsosi Aivaras. – Tiksliau, gal žyniu ar žiniuoniu. Buvau tas žaidimų veikėjas, į kurį turėdavo kreiptis dėl pagalbos, patarimo ar ieškodami atsakymo“.
Gal paskui tą vaikišką svajonę likimo vingiai Aivarą ir atviliojo į mokytojo profesiją.

„Su pusseserėmis Dalia ir Rasa mėgdavau krėsti visokias šunybes“- sako Aivaras (centre)

„Su pusseserėmis Dalia ir Rasa mėgdavau krėsti visokias šunybes“- sako Aivaras (centre)

Moksliukas Tučkus
Tėvelių rūpesčiu nuo mažens įskiepytos vertybės ir įgimtas žingeidumas Aivarą nuolat skatino siekti geriausių rezultatų. Mokėsi jis puikiai visus, mėgiamus ir nemėgiamus dalykus, todėl buvo vertinamas aukščiausiais balais, dalyvaudavo ir laimėdavo prizines vietas įvairiose olimpiadose ir konkursuose.
„Kaip bebūtų keista, turėdamas mamą – Lietuvos istorijai neabejingą geografijos mokytoją, labiausiai nemėgau istorijos ir geografijos, – prisipažįsta Aivaras. – Manęs nedomino datos, praeities įvykiai, kol neišgirdau, kad istorija moko išminties, nagrinėdama priežasties ir pasekmės ryšius, ir dar gali padėti šiandieniniam gyvenime! Labiausiai man patiko lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, nes sekėsi rašyti rašinius. Apskritai esu dėkingas likimui, kad lietuvių kalbos mokė Marija Draugelienė. Manau ji išmokė ne tik rašyti, bet rašyti giliau, giliau suprasti, giliau skaityti, giliau klausyti… Labai mėgau biologiją, patiko ir geometrija. Spręsdamas namų darbų užduotis, tiek įsigilindavau, kad vieną uždavinį lengvai išspręsdavau keliais variantais. O algebra, pavyzdžiui, manęs visiškai nežavėjo. Nemėgiamus dalykus tiesiog zubrinti… Apskritai turėjau labai daug gerų mokytojų, ir visiems jiems esu labai dėkingas“.
Mokslo pirmūno titulas Aivaro iš bendraklasių neišskyrė, nes jų klasėje gyvavo žingeidumo dvasia. „Save priskirčiau prie „moksliukų“ kategorijos, nebuvau balta varna, atvirkščiai, buvau klasės seniūnu, – sako Aivaras. – Man pasisekė, mūsų klasės didžioji dalis buvo moksliukai, be to, didelis būrys mokėmes kartu nuo darželio laikų. Gyvenome draugiškai, kūrybingai ir atsakingai žiūrėjome į mokslą. Bet iš pamokų kartais bėgdavom, ir velnių gaudavom!“.
Vyresnėse klasėse Aivaras ir pravardę gavo. Turbūt ne dėl charakterio savybių, o dėl pavardžių sąskambio jis buvo pramintas Tučkumi (mini serialo „Nepaprasti Tučkaus ir jo viršininko nuotykiai“ herojaus vardu).

Mitinge del mokytoju darbo salygu 2015 09 10 (2)

Mitinge dėl mokytojų darbo salygų 2015 09 10

Keli vingiai iki mokyklos
Peržengdamas savarankiško gyvenimo sklenkstį, Aivaras nešėsi aukščiausiais balais išpuoštą Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos vidurinio išsilavinimo diplomą, tačiau ilgai abejojo kuriuo keliu verta eiti. Kadangi labai mėgo biologiją, pasuko į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Konkurencijos jam nebuvo, į medicinos mokslų studijas buvo pakviestas pirmu numeriu. „Mano močiutė dirbo kaime feldšere, kartais pripasakodavo įvairių istorijų ar gydymo būdų, simptomų ir diagnozių, dėl kurių būdama teisi ginčydavosi net su vyr. gydytojais… Galvojau, kad mano pašaukimas – tikrai būti gydytoju“, – prisimena tas dienas Aivaras. – Dvi savaites pasimokęs, labai aiškiai suvokiau, kad tai ne man. Supratau, kad visiškai nedomina medicinai būtina chemija, kad net po ketverių metų, dar neturėsiu teisės gydyti, o svarbiausia, staiga visai kitom, daug pilkesnėm spalvom, nei baltas chalatas man pasirodė gydytojo kasdienybė. Žmonės įpratę dievinti gydytojus, nes tai tikrai labai sudėtingas, bet sakyčiau, dažnai net nemalonus darbas. Juk tave kas dieną supa ne tik norintys išgyti, besistengiantys gyventi sveikai, bet visokiausi – dažnai net nevalyvi, pikti, apsileidę arba apleisti, net atstumiantys, dvokiantys, asocialūs ar puolę žmonės, visiškai nesirūpinantys savo sveikata… Grubiai kalbant, jei žmogaus kūną traktuosime kaip gyvą fizinį aparatą, tai gydytojas man tuomet pasirodė tarsi sugedusios mašinos remontininkas, dirbantis nuodingoje, negatyvo kupinoje aplinkoje… O aš turbūt norėjau dirbti tokį darbą, kuris gal nežymiai, bet keis pasaulį, žmones, visuomenę. Vos ne atsitiktiniu vienos tėvų pažįstamos patarimu pasukau į žurnalistiką“.

Nei rožinė, nei geltonoji netiko
Sėkmingai baigęs Žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus Universitete, Aivaras neabejodamas pasirinktu keliu, tęsė studijas ir įgijo Informacijos vadybos mokslų magistro diplomą (su pagyrimu). Žurnalistinę praktiką atliko gimtajame mieste, mūsų „Galvėje“, vėliau sėkmingai dirbo laisvai samdomu žurnalistu, bet suprato, kad žurnalisto duona jam perdėm sprangi. „Kai ėjau studijuoti, galvojau, kad tai puiki profesija, nes tu informuoji ir švieti žmones, dalyvauji aktyviame visuomenės ugdyme, – sako Aivaras. – Tik-rovėje viskas šiek tiek kitaip. Gilios, objektyvios, analitinės žurnalistikos nelabai kam reikia, o rašyti užsakomuosius, vienpusius straipsnius ar tik rožinėm spalvom piešti iš tiesų sudėtingą mūsų tikrovę, aš nenorėjau“.
Apie savo abejones dėl pasirinkto kelio Aivaras tarsi tarp kitko prasitarė į svečius netikėtai užsukusiai draugei. Abu pradėjo nagrinėti kokia veikla vaikinui patiktų ir prisiminė, kad Aivaras padėdavo bendraklasiams puikiai išaiškindamas užduotis, o studijuodamas kartais dirbdavo korrepetitoriumi. Abu nutarė, kad jam ne pro šalį pabandyti tapti mokytoju. Tą pačią dieną, draugės įtikintas tokio pasirinkimo realumu, Aivaras pradėjo skambinti į mūsų krašto mokyk-las ir teirautis mokytojo darbo. Sprendimą pasukti mokytojo keliu patvirtino pats likimas, nes tą pačią dieną Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinė mokykla svetingai atvėrė savo glėbį naujam anglų kalbos mokytojui Aivarui Dočkui. Taigi Aivarui teko baigti dar vienus mokslus, šį kartą – anglų kalbos studijų bakalaurą. Šiandien Elektrėnuose esanti mokykla vadinama progimnazija, o anglų kalbos mokytojas Aivaras jau skaičiuoja keturioliktus pedagoginės patirties metus. Jam suteiktas vyr. mokytojo vardas.
Reikia paminėti, kad Aivaras dėkingai prisimena visą iki mokyklos nueitą kelią, nes jame buvo išminties ir vertingos patirties stotelių, kuriose pasisemtos žinios ir idėjos, puikiai praverčia mokytojo darbe.

zoles pjovimas - viena is aktyvaus laisvalaikio formu

Žolės pjovimas – viena iš aktyvaus laisvalaikio formų

Tarsi skulptorius
Drąsiai galima sakyti, kad Aivaras puikiai suvokia mokytojo misiją. Jis ne tik akcentuoja anglų kalbos taisykles ir jų išimtis, bet ypatingą dėmesį skiria ir psichosocialiniam ugdymui. „Nuoširdžiai tikiu, kad nuo mokytojo priklauso daug daugiau, nei kartais atrodo, – sako Aivaras. – Jei nori keisti visuomenę, gerinti šalies gyvenimą, keisti pasaulį, reikia pradėti nuo vaikų. Dėstydamas anglų kalbą, kasdien bendraudamas su vaikais, jų elgesyje, kaip veidrodyje, matau daugybę skaudžių visuomenės problemų. Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinio mokytojo pareiga ir atsakomybė – išmokyti vaikus elementaraus žmogiškumo, grąžinti pamirštas vertybes. Juk vaikas tarsi besistiebiantis aukštyn daigas, o nuo mokytojo taip pat priklauso: ar jis užaugs kreivas, nes jam kažkas gožė saulę, ar tiesus ir tvirtas, nes turėjo tinkamas sąlygas stiebtis į šviesą. Ar bus sutryptas ir sužalotas psichologiniu smurtu, kurio niekas nepastebės, ar išgelbėtas. Ar užaugs žmogumi, galvojančiu tik apie save tuo liūdindamas kitus žmones, ar dalins gėrį kitiems…“.

Šiek tiek aktorius
Mokytoją Aivarą džiugina akivaizdūs mokinių rezultatai – jo ugdytiniai dažnai laimi anglų kalbos olimpiadose ir konkursuose, yra skynę laurus už sukurtą filmą ir dainuojamąją poeziją… Mokytojo širdis džiaugiasi visais mokiniais, kurie stengiasi ir kantriai siekia rezultatų, net ir tais, kuriems nelabai sekasi. Pedagogas visokiais būdais stengiasi mokymosi „kančias“ palengvinti, sugalvoja įsimenamų vaizdinių asociacijų ar žodžių, kuriuos iššifravus paraidžiui galima prisiminti itin sudėtingą, bet reikalingą taisyklę. „Džiaugiuos, kai buvę mokiniai sako: „Oi mokytojau, kaip praverčia jūsų televizoriai ir šašlykai!..”, – pastebi mokytojas. – Tuomet tik mes žinom, kokias laikų naudojimo taisykles slepia šie slaptažodžiai, o šalia stovintys tik įtariai nužiūri, nes tokios mokinių padėkos sukelia tik juokingą sąmyšį jų veiduose“.
Pasak Aivaro, mokytojo darbe atsiskleidžia daugybei profesijų būtini bruožai. Klasėje mokytojas –vadovas, vadybininkas, režisierius ir dažnai aktorius. „Dirbdamas mokytoju išmokau vaidinti ekstremalias emocijas, – šypsosi Aivaras. – Kartais į kokį neklaužadą užtenka tik žvilgtelt pikto, griežto dėdės žvilgsniu ir jis nusiramina. Iš tiesų, mokytojas kasdien dalyvauja kokiuose šešiuose spektakliuose. Jis – režisierius, bet kartu ir aktorius. Prieš tave – tik klasė dažnai ne itin supratingų žiūrovų, ištrūkusių iš įvairių socialinių aplinkų, atsinešusių skirtingas nuotaikas ir ne visada lengvas savo dar trumpo gyvenimo patirtis. Taigi kiekviena pamoka – nauja premjera, nes parengtą scenarijų (pamokos planą) nuolat papildo improvizacijos, o neretai net ir aukštyn kojom apverčia prieš akis esanti realybė“.

Savas
Nuoširdžiai dirbdamas savo darbą, mokytojas Aivaras randa tinkamus takelius į vaikų širdis, jie atsidėkoja savo akivaizdžiomis pastangomis ir nuoširdumu. Daugeliui mokytojas tampa savu, artimu žmogumi, kuriuo galima pasitikėti vos ne bet kokiu gyvenimo atveju. Aivaras vieniems tarsi vyresnis brolis, kitiems – tėčio ar mamos pavaduotojas. Užsimiršę, jaukiai besijaučiantys pamokoje vaikai, kartais į mokytoją net kreipiasi tėčiu ar mama, kartais sako „treneri!”, kartais net „močiute!“ Toks vaikų pasitikėjimas glosto Aivaro širdį ir dar kartą patvirtina, kad vyras pasuko į jam skirtą kelią. „Man patinka mokytojo darbas, jame vis dar matau prasmę. Nepaisant kartais apninkančios rutinos ir lietuviško atlyginimo, žinau, kad dirbu sunkų, bet žmogiškumo išsaugojimui būtiną darbą“, – sako Aivaras Dočkus.

GRAŽINA NORKIENĖ