Būtų galima juoktis, jeigu nereikėtų verkti. Tai tik posakis, bet turintis gilią prasmę, kaip ir visi, sukurti liaudies. Taigi, žurnalistus dusina STT. Ir ne šiaip sau, ir ne už ką nors pikantiško, o už tai, kad ėmė ir paskelbė, ką buvo oficialiai, pabrėžiu - oficialiai - sužinoję. Protu nesuvokiama, kad STT tarnybos vadovo pavaduotojas pas Prezidentę atsiprašinėja už neteisėtus ir brutalius jo institucijos veiksmus, o tuo metu jo „chebra“ toliau krečia žurnalistus! Žmonės mielieji, iki ko mes nusigyvenome ir kur mes einame?! Nereikia būti nei kairiuoju, nei dešiniuoju, kad suprastum, jog Lietuvoje dedasi labai nenormalūs dalykai. Gerbiamieji, Lukiškėse įkūrėme Genocido aukų muziejų, o kur įkurs STT ir VST savo muziejų - konclagerį? Šitoje vietoje pasakos ir juokai turėtų baigtis. Ar jau pradėti verkti? Žmonės gerieji, juk mes nedavėme tiems kaukėtiems vyrukams teisės, kad mums nurodinėtų, kaip gyventi, ką galvoti. Kuo tai kvepia? Stalinizmu, fašizmu, jei švelniau - nenusakoma nepagarba žmonėms. Argi mes, nesvarbu, kokio išsilavinimo, užimamos vietos, amžiaus, lyties, negalime viešai pareikšti savo nuomonės bet kuriuo klausimu? Galime, turime tam juridinę, konstitucinę teisę. Turime žodžio laisvę, spaudos laisvę. Kokia ta laisvė bus, jei bijosim, kad, vos mums prasižiojus, atbėgs specialiosios tarnybos. Šiandien sukvietėme svečius į laikraščio „Galvė“ septyniasdešimtmetį. „Galvė“ - vienas seniausių Lietuvoje regioninių laikraščių. Redakcija tuo didžiuojasi ir, manome, tuo didžiuojasi ir mūsų skaitytojai. Juk labai svarbu, kad mes turime spausdintą žodį. Žinią apie savo kraštą, savus žmones, jų darbus, rūpesčius. Tad, grįžtant į pradžią, nereikėtų verkti. Gyvenimas pasiutiškai įvairus, pateikiantis netikėčiausių akimirkų. Ir labai norisi, kad kuo daugiau tų akimirkų būtų malonios, o ne dusinančios lyg kokios spec. tarnybos. Joana Katinienė