Meilė žodžiais Tenka išgirsti vaizdingų liaudies posakių tam tikrose situacija. Pavyzdžiui, „ant svetimo ožio į rojų važiuoti“ – mėginti prasisukti lengvu būdu. Greta tiktų dar viena frazė – „darbais, ne žodžiais, tėvynę reikia mylėti“. Gali kilti klausimas – kokia sąsajų tarp šių dviejų minčių? Ogi politinė. Visi žino, su kuo politikų pažadai valgomi. Bet vis ima ir apsigauna žmogelis, tikėdamasis, kad šįkart gaus baltą pyragą, o ne juodą sudžiūvusią kriaukšlę. Dažnas politikėlis mėgsta eiti ir šaukti savo vardą. Menkas čia darbas, nebent sau pačiam. Tai, kad atsidursi viename ar kitame straipsnyje, plakate ar reklamoje, menkas nuopelnas. Bet nesusipratusiam žmogui – įspūdis. Graži moteris, stotingas vyras, ko daugiau reikia? Jei žmogus pats gražiai atrodo, tai ir tėvynę papuoš. Gražiai atrodyti - vargina. Ir tada pagalvoji – sunki ta politikų duona. Bet negalima nieko kaltinti. Dabar kai kuriose Trakų vietose plinta vaidenimasis. Vieniems, rodos, geležinė uždanga kelius užtveria, kitus pati politika išduoda ir atitveria. Taip ir lieki gete pats savo susikurtame spektaklyje, kuris daugeliui jau nusibodo. Nebežinai, ką ir kaltinti, kam skųstis, ką išplūsti, slysta žemė iš po kojų, bet, kadangi į valdžios vartus įsitvėręs smarkiai, tai menka ir bėda, ištversi tą savo netobulumą. Ech. Ir ką mums su jais daryti, jei ne visada išeina ir save supaisyti? Gal belieka drąsiai tylėti. O kada drąsiai kalbėti? Galbūt tada, kada gali dąsiai kalbėti. Ir ne menkai. O jei dar drąsiai dirbi, tada jau ir už tave pakalbėta. Vadinas, ne tik darbais reikia mylėti. Reikia dar mylėti tyliai, kad net girdėtum, kaip jaunas žiedas kraunas ar žvaigždė plevena. Tik dažniausiai per garsius šauksmus ne tik nebeįsiklausoma, ir, baisiausia, į žmones, kurie patikėjo save svetimoms rankoms, auginančioms, deja, svetimą mums visiems duoną. Alius Avčininkas