Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolynas – svarbus ne tik krikščionių bendruomenei, tai ir vienas iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palikimo objektų - 1405 metais, čia, gimtojoje pilyje, kunigaikštis apgyvendino iš Tyneco prie Krokuvos pasikviestus vienuolius benediktinus, šalia buvo pastatyta bažnyčia. Vėliau, XVIII a. pabaigoje iškilo mūrinis vienuolyno pastatas, kuris 1845 m., vienuolyną uždarius, atiteko klebonijai, o vienuoliai tuo metu perkelti į Nesvyžių. Iki šių dienų iš senosios abatijos liko tik fragmentai, tačiau ant piliakalnio stūksanti tvirtovė turi ypatingą istorinę reikšmę ir atmosferą. Būtent čia ir susitikome su seserimis Dominyka ir Faustina pasikalbėti apie vienuolišką gyvenimą, seserų misiją, bei pasirinkimus.
Papasakokite apie Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyno bendruomenę?
Sesuo Dominyka: Čia atsikraustėme 2010 vasario 19 dieną. Tada buvome 5
seserys ir dabar esame 5. Savaitgaliais čia vyksta įvairių renginių, žmonės
atvyksta arba su savo programa, arba paprašo, kad mes pravestume veiklas. Darbo
dienomis irgi įvairių dalykų būna: antradieniais turime Šv. Rašto grupelę, ruošiame
Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams.
Sesuo Faustina: Esame tarptautinė bendruomenė iš Prancūzijos. Gyvename
mažomis grupėmis visame pasaulyje: Amerikoje, Afrikoje - Toge, Kamerūne ir
Gvinėjoje, Azijoje - Filipinuose, Europoje esame Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje,
Škotijoje ir Prancūzijoje. Šiuo metu
Senųjų Trakų vienuolyne gyvena 3 lietuvės, 1 prancūzė ir 1 šveicarė. Sesuo su
amžinaisiais įžadais atsiunčiama į prioriją mažiausiai 3 metams. Mūsų bendruomenės
kalba - prancūzų, nes įkūrėjas prancūzas. Dokumentai, kapitulos taip pat rašomi
prancūziškai. Prieš 10 metų Kardinolas
Audrys Juozas Bačkis pakvietė seseris gyventi Senuosiuose Trakuose. Iš pradžių
čia buvo viskas apleista. Kardinolas pasiūlė įkurti rekolekcijų namus. 2010 m restauruotas
vienuolyno pastatas. Senųjų Trakų vienuolyno misija - būti dvasinės atgaivos
židiniu, kur kiekvienas žmogus, ieškantis Dievo bei trokštantis atsigaivinti
prie ramybės, maldos ir krikščioniškos bendrystės šaltinio, būtų laukiamas ir
priimtas. Dabar tai vieta rasti dvasinį atokvėpį, pasimelsti. Mes - penkios
seserys, vienuolynas didelis, bet mūsų tikslas yra nebūti čia vienoms, o
priimti žmones.
D: Mūsų misija - priimti svečius.
F: Žmonės prieš 10 metų nelabai tikėjo, kad čia kas nors važiuos. O iš tikrųjų,
dabar turime nedaug laisvų savaitgalių.
D: Per Adventą labai daug norinčių atvykti. Ir mūsų pokalbis, įvyko tik todėl, kad viena grupė atšaukė vizitą, taigi, turime šiek tiek laiko.

Kokie žmonės atvyksta čia ieškoti dvasinės atgaivos?
F: Dažniausiai tai parapijų, maldos grupės, chorai, kurie nori turėti
dvasinį laiką. Sulaukiame vaikų, jaunimo, suaugusiųjų grupių, buvo atvykę
mokytojai, išsėtinės sklerozės grupė.
D: Organizuojame rekolekcijas, programą "Pažink save" paaugliams. Šeštadieniais, 4 kartus per metus, vyksta rekolekcijos moterims. Atvažiuoja iki 70 moterų. Turime vyrų savaitgalius, kai susirenka apie 50 vyrų. Žmonės čia atvažiuoja iš visos Lietuvos - Trakų, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt.
F: Jau antrus metus organizuojame Naujųjų metų šventę visiems, kas nori
maldoje, bet ir šventiškai, su šokiais, vakarone pasitikti Naujuosius. Kartu
meldžiamės, bendraujame. Tai dvasinės atgaivos momentas. Per moterų
rekolekcijas, neretai mamos dalijasi, kad joms tai didelis džiaugsmas, nes
atsiplėšia nuo namų rūpesčių, gali skirti laiko sau. Tai didelė prabanga,
nusiraminimo veikla.
Kaip atrodo Jūsų diena?
D: Eilinė diena prasideda 6:15
val. – tylioji malda. 7:00 val. rytmetinė - 30 minučių giedame psalmes, tada
pusryčiai. 8:00 val. – Šv. Rašto skaitymas. Skaitome atskirai. Po to kiekviena
išsiskirsto prie savo darbų: tai ir skalbykla, ir valgio pirkimas, aš mokykloje
turiu kelias pamokas, gali būti individualūs susitikimai su žmonėmis, aplinkos
tvarkymas, autoservisas, įvairiausi kasdieniniai užsiėmimai. Vienuolyno pastatas
yra daugiau nei 1000 m2, kuriuos reikia prižiūrėti, išvalyti. Pateikus tokius
faktus, žmonės iš karto mus supranta, sako: „mano bute tai 60 kvadratų, bet aš
nespėju susitvarkyti“. Pas mus taip pat dulkės pakraštėliais kaupiasi, bet
stengiamės palaikyti tvarką. Moterys, kai pradedi apie kvadratus ir maistą
kalbėti, greit susigaudo, kodėl mes nedaug laisvo laiko turime.
F: Tik maldos aspektu mūsų dienotvarkė reguliari.
D: Ir taip iki 12:30 val., kai renkamės dieninei maldai - psalmės giedamos
15 min. ir tada pietūs. Valgome kartu, pabendraujame ir nuo 14 val. grįžtame
prie savo užsiėmimų iki 17 val. Tuomet giedame vakarines psalmes ir važiuojame
į Šv. Mišias Trakuose. Grįžus vakarienė ir 19:30 val. - valanda tylios maldos -
adoracija koplyčioje.
F: Mūsų dienos - tai malda, darbas ir apaštalavimas.
Minėjote susitikimus su žmonėmis. Kokiais klausimais žmonės kreipiasi į seseris?
D: Dažniausiai žmonės nori pakalbėti dvasinėmis temomis,
užduota rūpimus klausimus, pavyzdžiui, kaip gyventi maldos gyvenimą. Aišku,
viskas susipina su bendražmogiškais klausimais, apie santykius su savimi,
kitais, Dievu. Mūsų vienuolynas - vieta, kur žmogus bus išklausytas ir
išgirstas. Kai tiek daug bėgimo pasaulyje, dažnai žmonės neturi kam atsiverti
ir su kuo pakalbėti. Tokie pokalbiai vyksta žmonių iniciatyva.
F: Būna kartais ir gatvėje žmonės susistabdo, paklausia, ar būtų galimybė pasikalbėti. Tai tikrai nebūtinai bažnytiniai žmonės. Viena sykį atvažiavo mergina, kuri nėra praktikuojanti tikinčioji, bet norėjo kitokios aplinkos. Ji išgyveno asmeninę krizę ir norėjo atsiskirti, pabūti ramybėje. Mes su ja nemažai bendravome, ji dalinosi, kad jai patiko čia, ji rado erdvę, kur gali būti viena tyloje. Sakė, kad nemoka melstis, bet patiko ramiai būti. Galimybė būti priimtam labai svarbi. Kartais žmonės nežino kaip elgtis, nedrąsu. Mes esam sudaryti iš kūno, iš mūsų emocijų, psichologinės dimensijos, bet taip esame ir dvasiniai žmonės, mes esame žmonės, kurie turim sielą. Jaučiame gilesnio patyrimo poreikį.

Kaip nusprendėte, pasirinkote, kad norite tapti vienuole, kad norite gyventi tokį gyvenimą?
F: Jau 12 metų, kaip įstojau į vienuolyną. Vienas dalykas, kai tu
pasirenki įstoti, bet visai kas kita, ir po to, diena iš dienos pasirinkti
likti ištikimai. Kai kalbama apie sprendimą stoti į vienuolyną mes daugiausia mąstome
apie pašaukimą. Įstoti į vienuolyną iš savo pačios iniciatyvos kažin ar
įmanoma. Širdyje gimsta troškimas, tada ieškai, ar tikrai man gyventi tokį
gyvenimą, ar tai tik mano fantazija, ar tikrai būsiu pajėgi tuo gyventi, ar tai
tikrai pašaukta Dievo? Įstojau, kai man
buvo 20 metų. Seniau vienuolius įsivaizdavau kaip kosmonautus, atrodė, kažkokie
neaiškūs žmogėnai. O susipažinusi supratau, kad tai normalūs žmonės - jie
linksmi, bendraujantys, ieško pažinti Dievą, jie turi realų santykį su Dievu,
bet taip pat ir su žmonėmis. Tai žmonės, kurie keliauja, padeda atrasti tai,
kas giliausia. Man tai labai gražu. Aš išsikėliau klausimą, o ar aš galėčiau
taip gyventi? Pirma mintis buvo, kad nesu to verta.
Kodėl kilo abejonių ir manėte, kad negalite tapti vienuole?
F: Man taip atrodė, nes aš ne iš tobulos šeimos, nei labai
praktikuojančios, nei atitinkančios visų moralinių standartų. Ir pati nebuvau
tobula mergina, greičiau, paauglė su visais „pričiūdais“. Bet supratau, kad Dievas
mane myli tokią kokia esu. Beje, nereiškia, kad dabar esu tobula. Ir dabar
darau kvailystes, tik mokausi taisytis, stengiuosi tobulėti, eiti į priekį.
Tada maniau, kur jau čia man tokiai. Visgi, buvo labai stiprus įsitikinimas,
kai pasirinkau stoti, kad būtent tokį gyvenimą gyvendama aš būsiu laiminga.
Žinojau, kad ne rožėmis klotas kelias, bet jaučiau, kad būtent čia būsiu
laiminga. Būna, žmonės klausia: „tai kodėl įstojai?“, o aš tada, klausiu, „tai
kodėl už Petro ištekėjai, o ne už Jono?“.
Širdyje žinojau, kad čia gyvendama būsiu laiminga, kad aš būsiu aš, o ne
kažkas kitas. Kad ir kaip tai keistai skambėtų, čia telpa mano ne visada
lengvas charakteris, čia esu priimta, turiu seseris, su kuriomis gyvenu, turiu
bendruomenę. Mane labai patraukė tai, kaip gilinamės į tikėjimo tiesas, bandome
jas suvokti. Įstrigo momentas, kai studijų metu nagrinėjome krikščionišką etiką
ir analizavome abortų klausimą. Bandžiau analizuoti problemą, kodėl tai skaudu,
kodėl tai žeidžia žmogiškąją prigimtį, o kurso draugės tada man replikavo, kad
taip galvoju, nes esu katalikė. Po tokių žodžių tarsi karštu vandeniu nuplikė,
ne, nebūtinai dėl to, kad esu krikščionė gilinuosi į abortų problematiką. Aš
bandyčiau suprasti, kodėl žmogui tai nėra gerai? Reikia suprasti, kodėl? Argumentas
"taip negalima" neveikia, jei nesupranti kodėl negalima? Ir būtent
šioje bendruomenėje radau erdvę, kur toliau galiu gilintis ir suvokti ką sako
Šv. Raštas, ką sako Bažnyčios Tradicija, kodėl tai svarbu ir kaip tai man
padeda gyventi. Ne vien tik ką galiu ar negaliu daryti, bet ypatingai stengiuosi
suprasti kodėl tai taip turiu elgtis, ką tai reiškia ir kokia to prasmė?
Papasakokite detaliau, kaip galima įstoti į vienuolyną?
D: Jei techniškai, tai žmogus turi būti pilnametis. Dažniausiai
pasiūlome pastudijuoti, bent baigti bakalaurą. Jei žmogus nenori studijuoti,
tada siūlome padirbti kokį nors darbą. Per tą laiką galima atvažiuoti,
bendrauti, dalyvauti bendruomenės veiklose - stovyklose, renginiuose, atvykti
savanoriauti. Durys visada atviros besidomintiems. Jei taip bendraujant
merginai atrodys, kad čia jos kelias, tada, mūsų atveju, rekomenduotume
nuvažiuoti, pasižiūrėti kaip atrodo ugdymo namai Prancūzijoje. Ten įstojusios
merginos studijuoja, lanko teologijos, filosofijos paskaitas. Pirmieji studijų
metai būna gana uždaram rate, tai noviciatas - laikas ugdymuisi, formacijai,
paskaitoms apie vienuolinį gyvenimą. Pirmiausia būna laikinieji įžadai, o
paskui - amžinieji, iki mirties. Amžinuosius įžadus mergina gali duoti tik po 7
metų.
F: Formacijos laikas, tai metai, kai gauni vienuolės rūbą, kai duodi
pirmuosius įžadus, viskas sprendžiama su bendruomene. Būna, žmonės įsivaizduoja
vienuolystę kaip darbą, tačiau tai nėra visiškai teisingas požiūris, iš tiesų, aš
esu vienuolė kiekvieną dieną iki mirties. Tai daugiau nei profesija, tai
gyvenimas, padovanotas Dievui. Dievas duoda daug atgal už tai, ypatingai
dvasinėmis malonėmis.
Ar yra amžiaus riba, iki kada galima tapti vienuole?
D: Iki 35 metų galima tapti vienuole, tai klasikinė riba. Kuo vėliau prisijungi, tuo sunkiau. Yra buvę, kad moterys ir 40-ies įstoja, bet nė viena iš jų neliko vienuole. Iki amžinųjų įžadų neišbūna. Kai jau susiformavusi asmenybė, sunku paleisti viską, ką turėjo. Žmogui tiesiog per sunku pereiti į visiškai kitą gyvenimo ritmą.
F: Merginai, kuri iki 35 metų gyveno viena, turėjo savo darbą, butą,
automobilį, ateiti į bendruomenę, kur gyvena 5-10 moterų, viskas bendra, bendras
ritmas, būna labai sunku. Tai kaip grįžimas į mokyklą. Tai kartais per didelis
pokytis.
Ar buvo momentų, kai galvojote, kad pasirinkote klaidingai, kad vienuolynas
ne Jūsų vieta? O gal priešingai, jokių abejonių, viskas aišku, ryšku?
F: Man niekada nebuvo aišku, ryšku. Niekada nebuvau visiškai absoliučiai
tikra, bet, gyvenu žingsnis po žingsnio, viduje žinant, kad man čia gerai, kad
esu laiminga, kad širdyje jaučiu ramybę. Būdavo sunkių momentų, kai reikėjo
pasirinkti, išbandymus pereiti. Ypatingai prieš laikinuosius ir amžinuosius
įžadus apimdavo baimė. Niekada neturi garantijos, kad viskas eis kaip iš pypkės.
Tuomet bandai ištirti, ko Viešpats nori ir ar pati tikrai to nori. Aš
meldžiausi ir širdyje jutau ramybę, kad čia mano kelias. Bet drįstu sakyti, kad
kiekvieną dieną turiu vis iš naujo pasirinkti gyventi tokį gyvenimą ir prašyti
malonės būti ištikimai.
D: Dar yra toks rodiklis, kaip ramybė širdy. Svarbių dalykų su neramia širdim, bent jau aš, nedaryčiau. Dievas irgi savo darbą atlieka. Jis duoda tą malonę. Tai nėra natūralus gyvenimas. Dievas irgi turi kažką iš savo pusės padaryti, kad būtų Jam ištikimų vienuolių ir kunigų, atsidavusių žmonių. Ir Jis tikrai daro iš savo pusės viską, reikiamais momentais užtikrina ramybę širdy. Ir kai galvoji, kad viskas, skęstu, bangos virš galvos, jis sako, palauk, nesuskysk. Čia kartojasi ta pati istorija, kaip Petras ėjo vandeniu. Ėjo, ėjo, o paskui žiūri - taigi čia vanduo... Kai suabejojo, pradėjo skęsti. Mes esam tie petrai. Gyvenime buvo sunkių situacijų, bet Jėzus padavė ranką ir ištraukė. Tokia mūsų kasdienybė. Kartais atrodo - audra ūžauja aplinkui, o širdy yra tikrumas. Kaip ta meilė - kodėl Jonas, o ne Petras? Nes širdy taip atrodo. O gyvenime visko būna, reikia visokių etapų pereiti.

Taigi, priimant svarbius sprendimus, vienas iš rodiklių - rami širdis, o ką
daryti, jei nėra tos ramybės?
D: Gal tada išlaukti? Man svarbūs dalykai neramia širdim neatrodytų
geras variantas.
F: Įdomu, kuriame etape šitas klausimas kyla? Jei tai pirmame etape iki
amžinųjų įžadų,( iki amžinųjų įžadų reikia laukti bent 7 metus), tai tie 7
metai yra laikas, kad atpažintum, tavo rami širdis ar ne? Turi pakankamai
laiko. Jei visgi su savo palydėtoju keliaujant jauti, kad neramu, tu turi
laisvę išeiti. Tam ir yra toks ilgas laikas, nes paskui įsipareigoji gyvenimui,
kuris nėra lengvas. Iki amžinųjų įžadų yra ilgas etapas, kad atpažintume, kodėl
neramu, eiti prie neramumų šaltinio, išspręsti kai kurias problemas. Galbūt tai
psichologinės, emocinės problemos, gal tai dvasinis aspektas? Gilinamės ir
aiškinamės. Ieškome atramos. O gal supranti, kad tai ne tavo kelias, svarbu
atpažinti tai. Kitas etapas, po amžinųjų įžadų, kai ateina neramumas.
D: Jei pasirinkti neramu, geriau išlaukti, laikas padeda atsakyti į klausimus. Svarbieji pasirinkimai turi būti užtikrinti. Paskui, aišku, gyvenimas mėto ir vėto. Po amžinųjų įžadų kilus abejonėms, galime kalbėtis su žmonėmis, kurie tuo keliu nuėję daugiau ir patyrę, reikia klausti kaip pavyko, tartis. Yra kas prieš mus 2000 metų ėjo tuo keliu. Nesame pirmieji vidury dykumos. Mūsų ugdymas tęsiasi visą gyvenimą.
Palydėtojas, kas tai?
D: Dvasiniai palydėtojai - žmonės, kurie yra labiau pažengę, į juos
galima kreiptis patarimo ir aiškintis rūpimus klausimus.
F: Tai žmogus, kuris tave gerai pažįsta. Kai ateini su savo klausimais,
žinai, kad pokalbis bus ne „iš lempos“, o atsižvelgiant į tavo situaciją,
perspektyvą. Palydėtojas gali atskirti, kiek tai svarbu, ar tai tikra asmeninė
krizė, o gal tik hormonų audros. Palydėtojas ne pasako, ką daryti, o palydi,
keliauja šalia, padeda atpažinti, įsivardyti. Labai pavojinga yra liepti,
sakyti, kas ką turi padaryti. Žmogus yra laisvas rinktis. Reikia puoselėti
laisvą valią. Svarbu nepamiršti, kad turi savo atsakomybę, ir "jis man
taip liepė", nėra rodiklis. Esame žmonės, kurie augame savo laisvėje ir
atsakomybėje.
D: Perkelti savo atsakomybę kitam pavojinga. O kas, jei būsi nelaimingas? Kaltų ieškoti reiks...
O kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
D: Mes galime paskirti laiką įvairioms veikloms. Bėgioti, važiuoti
dviračiu, siuvinėti, piešti, groti. Laisvalaikis, nepasakyčiau, kad apribotas,
bet yra pareigos ir gyvenimas. Kaip šeimose - tu tapyk, bet tik kai bus
pamaitinti vaikai, išplauti namai. Suaugęs žmogus vadovaujasi sveiku protu ir
tik aplink save bei artimus susitvarkęs gali užsiimti savo pomėgiais. Kas bus,
jei mamos tapys, o vaikai alkani žviegs, arba tėčiai žais futbolą, o elektra
neapmokėta. Pirma pasidarai, tai kas svarbu, o tada jau laisva. Niekas
neskaičiuoja už nugaros atsistojęs, bet reikia, kad dalykai būtų padaryti.
F: Daug priklauso nuo to, kaip
pasikirstai laiką. Aš kiekvieną savaitę važiuoju giedoti su grupele ir tas
laikas yra numatytas savaitės eigoje. Aš ne pati sau pasirenku, o derinu su
seserimis. Vakare, kai bendros veiklos pasibaigia, lieka laiko paskaityti. Kartais
reikia išsireikalauti sau laiko, nes buityje gali lengvai užsisukti.
Vienuolinis gyvenimas ir mokslas, ar tai suderinama?
D: Mokslininkė vienuolė, tokių atvejų nesu girdėjusi mūsų bendruomenėje.
Jei žmogus ilgus metus mokosi, studijuoja, ką paskui veiks? Mūsų gyvenimo
stilius monastinis, yra maldos laikas, veikla,
susijusi su evangelizacija, žmonių priėmimu. Jei visgi traukia mokslas,
gilinamės į teologiją, kartais humanitarinius mokslus. Kitose bendruomenėse pasitaiko,
pavyzdžiui, mokytojų vienuolių arba visa bendruomenė - medikės ir turi
ligoninę. Yra tokių, kur visos dirba valdiškuose darbuose iki pensijos, bet tai
išskirtinės bendruomenės. Mūsų bendruomenėje profesijos lieka labai minimaliai.
Aš skiriu pusdienį mokyklai, bet tai labai maža dalis mano laiko.
F: Jei bandytume derinti profesiją ir vienuolinį
gyvenimą, būtų sunku. Romoje ir Paryžiuje turime kelias seseris, kurios dėsto
universitetuose, bet tai išskirtiniai atvejai ir susiję su teologijos sritimi.
Būtų labai sudėtinga suderinti darbą įmonėje ir vienuolinį gyvenimą. Vyskupas
kviečia į vyskupiją seseris, paskiria misiją, t.y. veiklą. Mūsų veikla - priėmimo namai. Jei kita veikla užims tiek laiko, kad
negalėsim normaliai melstis, skirti laiko bendruomenei ir priimti žmonių į mūsų
vienuolyną tai mūsų misija netenka prasmės. Mūsų veikla turėtų įtilpti į
vienuoliško gyvenimo ritmą ir pareigas.
Ar tenka keliauti? Kaip kelionės derinamos su vienuolišku gyvenimo ritmu,
maldos laiku?
D: Būna, kad keliaujame visos kartu. Per metus bendruomenės numatytos
kelios išvykos. Galimos kelionės su apaštalavimais, pvz., jei sesuo mėgsta
keliauti, suburia grupelę ir keliauja į kalnus. Susidaro programą, kad būtų ir
maldos, dvasinio laiko. Vien turistinių kelionių, bent mes, kaip bendruomenė,
neorganizuojame.
F: Aš tikrai labai mėgstu kalnus. Organizavau kelionę. Buvo skirta laiko
ir maldai, ir pasibuvimui kalnuose.
D: Vienuolis su įžadais įsipareigoja, kad melsis kai
kurias Bažnyčios maldas. Pvz., rytmetinės ir vakarinės psalmės. Gal tai bus
traukinyje ar lėktuve, gal garsiai negiedos, o pasimels tyliai. Tai liturginiai
dalykai, kuriuos turime atlikti ar ant žemės esame, ar ore. Ir ne visada
tiksliai tuo metu, jei aplinkybės neleidžia kitaip.
O kas finansuoja keliones? Kaip tvarkomi kiti finansai vienuolyne?
F: Mes daugiausia gyvename iš aukų. Žmonės tikrai dosnūs. Ne tik materialinius dalykus aukoja, būna, ateina padėti - ar sieną nudažyti, ar skylutę išgręžti.
D: Pasisiūlo, gal jums žolę nupjauti ar ką nors padėti? Gaila, dabar praradome
savo etatinį žolės pjovėją.
F: Kai gyvename tik moterys, ne visus darbus galime pačios padaryti.
Pavyzdžiui, problema rasti gerą elektriką. Ir ūkio darbai didesni nėra paprasta
vienoms. Niekas pats nepasidaro.
D: Jei Dievas nori, kad šie namai gyvuotų, tai duoda ir juos išlaikyti,
ateina aukos. Didžiausios yra šildymo išlaidos, o jei apie keliones, tai
kažkokią dalį keliaujanti grupelė „susimeta“ už keliaujančią vienuolę ar
kunigą.
F: Finansiniai klausimai sprendžiami labai žmogiškai. Kai organizuojame
renginius, ruošiame maitinimą, prašome dalyvių paaukoti. Tai nėra viešbutis,
mes neišrašome sąskaitų faktūrų. Yra aukos, kurias palieka aukų dėžutėje, kiti
perveda. Būna įspūdingų atvejų, tikrinu aukų dėžutę, matau centų krūvą, po 1, 2,
5 centus ir 500 eurų banknotą. Ir galvoju, žmogus, aukojo ir tas, kuris savo
paskutinius centus surinko, ir tas, kuris nepagailėjo didelės sumos, nes jis
turėjo galimybę aukoti. Biblija sako Viešpačiui svarbiausia su kokia širdimi
žmogus aukoja, o mes už kiekvieną meldžiamės ir dėkojame. Esu namų buhalterė,
matau, kaip įeina ir išeina namų pinigai. Sudarant metų biudžetą, planuojant,
kiekvienais metais, atrodo, stebuklas - įeina tiek kiek reikia, ir išeina tiek,
kiek reikia svarbiausiems dalykams padengti. Tas pats bulvių maišas prie durų
yra dovana. Pilni stiklainiai gėrybių, bulvės, centai, pagalba darbais, tai ir
padeda namams gyvuoti. Būna, jei vedame paskaitas, žmonės palieka auką. Tai
tarsi atlygis už sukauptas ir pasidalytas žinias, už tas pasiruošimo valandas.
Mes visada liekame dėkingos.
Ko jums negalima daryti pagal bendruomenės taisykles?
D: Gal kitu kampu reiktų paklausti? Yra dalykų, kurių mes pasirinkome
nedaryti. Niekas mums nieko neuždraudė. Yra 3 klasikiniai įžadai - skaistumas,
neturtas ir paklusnumas. Mes neturime lytinių santykių, nes davėme skaistumo
įžadą, neturtą įvairios bendruomenės įvairiai gyvena, mes, pavyzdžiui,
neperkame nebūtinų dalykų, o paklusnumas - su vyresniąja tariamės, ką ir kaip
daryti.
Kaip išmatuoti, arba įvertinti, kad sesuo laikosi neturto ir paklusnumo
įžado?
D: Dėl dalykų mes tariamės.
F: Dėl neturto, aš neturėsiu savo mašinos, banko sąskaitos, neturiu
asmeninio turto, yra tik bendrai buičiai reikalingi dalykai.
O koks elgesys būtų laikomas nepaklusniu?
D: Čia vėl iš kitos pusės. Yra darbai, kuriuos turime padaryti,
sutariame, kuri sesuo ką turi padaryti. Jei būna visai nenumatyta, nesutarta iš
anksto, pavyzdžiui, prašo važiuoti į Kauną skaityti paskaitą, tai tariuosi su
vyresniąja ir derinu ar tai nekliudys kitoms suplanuotoms veikloms ir
tarnystėms. Metų pradžioje susidėliojame, kas kokius darbus daro. Jei tai yra
maldos laikas, tai ir einu melstis, juk pati pasirinkau gyventi tokį gyvenimą,
tokiu ritmu.
F: Tu pasirinkai čia gyventi ir jei tau paskirta užduotis, su kokia vidine nuostata tai darai? Gal sau viduje burbi nepatenkinta, bet gal čia reikia mano pagalbos, gal galiu būti naudinga bendruomenei? Paklusnumu aš atiduodu savo valią - nebūtinai darysiu tik tai, kas man patinka. Aš pasirinksiu dirbti dėl bendrojo gėrio. Tai labai bendražmogiškas klausimas.

Kas, jei paskirta veikla nemiela? Arba nesiseka?
D: Yra darbų, kuriems nereikia specialių įgūdžių ir
kiekviena tai gali padaryti - pavyzdžiui, valyti namus, o buhalteriją vesti
žmogus turi turėti tam tikrų žinių. Skirstome pagal kompetencijas. Stengiamės
nelaužti žmogaus. Jei man reiktų spręsti problemas susijusias su kompiuteriais,
turbūt greičiau išsprogdinčiau aš jį, nei ką sutaisyčiau. Prasilenkiu su IT ir
tokio tipo man paskirta užduotis vis tiek nebus padaryta. Žiūrim, kurios sesės
kokie įgūdžiai, bet tai turi pranokti grindų plovimą ir valymą, nes čia ne apie
patinka/nepatinka kalbame. Žmogus yra įgalus plauti ir tiek.F: Susitvarkyti, daryti valgyti, pasiskirstome taip, kad visoms tektų tokių darbų. Gal nemėgstu gaminti arba šiukšles išnešti, bet tokius darbus dalijamės - vieną savaitę viena, kitą - kita. Turime užduočių, kuriuos rotuojasi kas savaitę ir yra metinės užduotys. Kartais visgi būna gerai per save perlipti. Ar aš esu pajėgi išmokti kažką naujo? Buvo situacija, kai reikėjo giedančio žmogaus, vadovauti chorui. Kažkiek esu giedanti, net nežinojau, ar pavyks natas šifruoti, bet nebuvo pasirinkimo, bandėm ir netobulai, bet išmokom.
Žmonės dažnai linkę neatlikti savo pareigų, kartais iš tingumo, kartais,
principai ar kitos priežastys. Kaip sprendžiate tokias problemas seserų
bendruomenėje?
D:
Tokie dalykai išryškėja dar pirmaisiais metais. Jei
pačioje pradžioje sesuo atsisako arba nuolatos reiškia nepasitenkinimą
paskirtomis užduotimis, tai turbūt ne jos vieta, nes jei žmogus pyksta dėl
paskirtų darbų, tai paskui bus dar sunkiau. Buitiniai darbai labai mažas
dalykas. Yra bendruomenės taisyklės ir kad galėtume darniai gyventi, turime jų
laikytis. Kitaip tiesiog neišgyventume.
F: Čia grįžta paklusnumo klausimas. Kartais reikia suprasti, kodėl
žmogus nenori daryti vieno ar kito dalyko. Bandai kalbėtis, kur problema.
Gyvename bendruomenėje ir čia reikia viena kita rūpintis, kokią bendrą
atmosferą susikursime, taip ir jausimės. Ar taip elgiamasi piktavališkai, o gal
yra problemų? Gal žmogus yra tikrai nepajėgus kažko daryti? Priklauso nuo
sferos. Jei sakys, aš nenoriu eiti melstis, na, tai gerai, bet tuomet, kodėl tu
čia? Žmogus yra laisvas, jo niekas čia nelaiko.
D: Kai nori gyventi kartu, tai stengiesi. Kai labai nori, tai ir
nemokėdamas bandysi, stingsiesi dėl žmonių, kurie kartu gyvena.
F: Kalbant apie santykius, tikrai ne visada viskas tobula, žmonės
įsižeidžia, kartais nesupranta vienas kito. Pas mus tokių situacijų irgi būna.
D: Daug priklauso nuo vidinio nusiteikimo. Mes bandome išlaikyti
nuostatą, kad mes kartu kažką statome. Specialiai neblokuojame, judame link
bendros gerovės.
F: Kartais svajoju, kad viskas būtų sklandu, tobula, kad visi mane
suprastų, bet kartais praeina laiko, kol pati save suprantu, tai ką jau kalbėti
apie kitus žmones.
Apie ką kviestumėte pagalvoti, į ką atsigręžti „Galvės“ skaitytojus?
D: Į santykius su savimi, su artimu, su Dievu į tvarius
santykius, kad nebūtų vartotojiška nei savo, nei kitų atžvilgiu.
F: Mes dažnai linkime sveikatos, o aš neseniai pagalvojau, kad gali
turėti sveikatą, bet neramią širdį. Manau, svarbiausia atrasti ramybę širdyje.
Bet taip pat santykyje su savimi, su artimu, su Dievu. Linkiu kiekvienam
puoselėti tą ramybę, kuri ypatingai ateina iš Dievo.
Ačiū už pokalbį!