Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolynas – svarbus ne tik krikščionių bendruomenei, tai ir vienas iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palikimo objektų – 1405 metais, čia, gimtojoje pilyje, kunigaikštis apgyvendino iš Tyneco prie Krokuvos pasikviestus vienuolius benediktinus, šalia buvo pastatyta bažnyčia. Vėliau, XVIII a. pabaigoje iškilo mūrinis vienuolyno pastatas, kuris 1845 m., vienuolyną uždarius, atiteko klebonijai, o vienuoliai tuo metu perkelti į Nesvyžių. Iki šių dienų iš senosios abatijos liko tik fragmentai, tačiau ant piliakalnio stūksanti tvirtovė turi ypatingą istorinę reikšmę ir atmosferą. Būtent čia ir susitikome su seserimis Dominyka ir Faustina pasikalbėti apie vienuolišką gyvenimą, seserų misiją, bei pasirinkimus.

Papasakokite apie Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyno bendruomenę?

Sesuo Dominyka: Čia atsikraustėme 2010 vasario 19 dieną. Tada buvome 5 seserys ir dabar esame 5. Savaitgaliais čia vyksta įvairių renginių, žmonės atvyksta arba su savo programa, arba paprašo, kad mes pravestume veiklas. Darbo dienomis irgi įvairių dalykų būna: antradieniais turime Šv. Rašto grupelę, ruošiame Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams.

Sesuo Faustina: Esame tarptautinė bendruomenė iš Prancūzijos. Gyvename mažomis grupėmis visame pasaulyje: Amerikoje, Afrikoje – Toge, Kamerūne ir Gvinėjoje, Azijoje – Filipinuose, Europoje esame Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Škotijoje ir Prancūzijoje.  Šiuo metu Senųjų Trakų vienuolyne gyvena 3 lietuvės, 1 prancūzė ir 1 šveicarė. Sesuo su amžinaisiais įžadais atsiunčiama į prioriją mažiausiai 3 metams. Mūsų bendruomenės kalba – prancūzų, nes įkūrėjas prancūzas. Dokumentai, kapitulos taip pat rašomi prancūziškai.  Prieš 10 metų Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pakvietė seseris gyventi Senuosiuose Trakuose. Iš pradžių čia buvo viskas apleista. Kardinolas pasiūlė įkurti rekolekcijų namus. 2010 m restauruotas vienuolyno pastatas. Senųjų Trakų vienuolyno misija – būti dvasinės atgaivos židiniu, kur kiekvienas žmogus, ieškantis Dievo bei trokštantis atsigaivinti prie ramybės, maldos ir krikščioniškos bendrystės šaltinio, būtų laukiamas ir priimtas. Dabar tai vieta rasti dvasinį atokvėpį, pasimelsti. Mes – penkios seserys, vienuolynas didelis, bet mūsų tikslas yra nebūti čia vienoms, o priimti žmones.

D: Mūsų misija – priimti svečius.

F: Žmonės prieš 10 metų nelabai tikėjo, kad čia kas nors važiuos. O iš tikrųjų, dabar turime nedaug laisvų savaitgalių.

D: Per Adventą labai daug norinčių atvykti. Ir mūsų pokalbis, įvyko tik todėl, kad viena grupė atšaukė vizitą, taigi, turime šiek tiek laiko.

Kokie žmonės atvyksta čia ieškoti dvasinės atgaivos?

F: Dažniausiai tai parapijų, maldos grupės, chorai, kurie nori turėti dvasinį laiką. Sulaukiame vaikų, jaunimo, suaugusiųjų grupių, buvo atvykę mokytojai, išsėtinės sklerozės grupė.

D: Organizuojame rekolekcijas, programą „Pažink save“ paaugliams. Šeštadieniais, 4 kartus per metus, vyksta rekolekcijos moterims. Atvažiuoja iki 70 moterų. Turime vyrų savaitgalius, kai susirenka apie 50 vyrų. Žmonės čia atvažiuoja iš visos Lietuvos – Trakų, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt.

F: Jau antrus metus organizuojame Naujųjų metų šventę visiems, kas nori maldoje, bet ir šventiškai, su šokiais, vakarone pasitikti Naujuosius. Kartu meldžiamės, bendraujame. Tai dvasinės atgaivos momentas. Per moterų rekolekcijas, neretai mamos dalijasi, kad joms tai didelis džiaugsmas, nes atsiplėšia nuo namų rūpesčių, gali skirti laiko sau. Tai didelė prabanga, nusiraminimo veikla.

Kaip atrodo Jūsų diena?

D: Eilinė diena prasideda  6:15 val. – tylioji malda. 7:00 val. rytmetinė – 30 minučių giedame psalmes, tada pusryčiai. 8:00 val. – Šv. Rašto skaitymas. Skaitome atskirai. Po to kiekviena išsiskirsto prie savo darbų: tai ir skalbykla, ir valgio pirkimas, aš mokykloje turiu kelias pamokas, gali būti individualūs susitikimai su žmonėmis, aplinkos tvarkymas, autoservisas, įvairiausi kasdieniniai užsiėmimai. Vienuolyno pastatas yra daugiau nei 1000 m2, kuriuos reikia prižiūrėti, išvalyti. Pateikus tokius faktus, žmonės iš karto mus supranta, sako: „mano bute tai 60 kvadratų, bet aš nespėju susitvarkyti“. Pas mus taip pat dulkės pakraštėliais kaupiasi, bet stengiamės palaikyti tvarką. Moterys, kai pradedi apie kvadratus ir maistą kalbėti, greit susigaudo, kodėl mes nedaug laisvo laiko turime.

F: Tik maldos aspektu mūsų dienotvarkė reguliari.

D: Ir taip iki 12:30 val., kai renkamės dieninei maldai – psalmės giedamos 15 min. ir tada pietūs. Valgome kartu, pabendraujame ir nuo 14 val. grįžtame prie savo užsiėmimų iki 17 val. Tuomet giedame vakarines psalmes ir važiuojame į Šv. Mišias Trakuose. Grįžus vakarienė ir 19:30 val. – valanda tylios maldos – adoracija koplyčioje.

F: Mūsų dienos – tai malda, darbas ir apaštalavimas.

Minėjote susitikimus su žmonėmis. Kokiais klausimais žmonės kreipiasi į seseris?

D: Dažniausiai žmonės nori pakalbėti dvasinėmis temomis, užduota rūpimus klausimus, pavyzdžiui, kaip gyventi maldos gyvenimą. Aišku, viskas susipina su bendražmogiškais klausimais, apie santykius su savimi, kitais, Dievu. Mūsų vienuolynas – vieta, kur žmogus bus išklausytas ir išgirstas. Kai tiek daug bėgimo pasaulyje, dažnai žmonės neturi kam atsiverti ir su kuo pakalbėti. Tokie pokalbiai vyksta žmonių iniciatyva.

F: Būna kartais ir gatvėje žmonės susistabdo, paklausia, ar būtų galimybė pasikalbėti. Tai tikrai nebūtinai bažnytiniai žmonės. Viena sykį atvažiavo mergina, kuri nėra praktikuojanti tikinčioji, bet norėjo kitokios aplinkos. Ji išgyveno asmeninę krizę ir norėjo atsiskirti, pabūti ramybėje. Mes su ja nemažai bendravome, ji dalinosi, kad jai patiko čia, ji rado erdvę, kur gali būti viena tyloje. Sakė, kad nemoka melstis, bet patiko ramiai būti. Galimybė būti priimtam labai svarbi. Kartais žmonės nežino kaip elgtis, nedrąsu. Mes esam sudaryti iš kūno, iš mūsų emocijų, psichologinės dimensijos, bet taip esame ir dvasiniai žmonės, mes esame žmonės, kurie turim sielą. Jaučiame gilesnio patyrimo poreikį.

Kaip nusprendėte, pasirinkote, kad norite tapti vienuole, kad norite gyventi tokį gyvenimą?  

F: Jau 12 metų, kaip įstojau į vienuolyną. Vienas dalykas, kai tu pasirenki įstoti, bet visai kas kita, ir po to, diena iš dienos pasirinkti likti ištikimai. Kai kalbama apie sprendimą stoti į vienuolyną mes daugiausia mąstome apie pašaukimą. Įstoti į vienuolyną iš savo pačios iniciatyvos kažin ar įmanoma. Širdyje gimsta troškimas, tada ieškai, ar tikrai man gyventi tokį gyvenimą, ar tai tik mano fantazija, ar tikrai būsiu pajėgi tuo gyventi, ar tai tikrai pašaukta Dievo?  Įstojau, kai man buvo 20 metų. Seniau vienuolius įsivaizdavau kaip kosmonautus, atrodė, kažkokie neaiškūs žmogėnai. O susipažinusi supratau, kad tai normalūs žmonės – jie linksmi, bendraujantys, ieško pažinti Dievą, jie turi realų santykį su Dievu, bet taip pat ir su žmonėmis. Tai žmonės, kurie keliauja, padeda atrasti tai, kas giliausia. Man tai labai gražu. Aš išsikėliau klausimą, o ar aš galėčiau taip gyventi? Pirma mintis buvo, kad nesu to verta.

Kodėl kilo abejonių ir manėte, kad negalite tapti vienuole?

F: Man taip atrodė, nes aš ne iš tobulos šeimos, nei labai praktikuojančios, nei atitinkančios visų moralinių standartų. Ir pati nebuvau tobula mergina, greičiau, paauglė su visais „pričiūdais“. Bet supratau, kad Dievas mane myli tokią kokia esu. Beje, nereiškia, kad dabar esu tobula. Ir dabar darau kvailystes, tik mokausi taisytis, stengiuosi tobulėti, eiti į priekį. Tada maniau, kur jau čia man tokiai. Visgi, buvo labai stiprus įsitikinimas, kai pasirinkau stoti, kad būtent tokį gyvenimą gyvendama aš būsiu laiminga. Žinojau, kad ne rožėmis klotas kelias, bet jaučiau, kad būtent čia būsiu laiminga. Būna, žmonės klausia: „tai kodėl įstojai?“, o aš tada, klausiu, „tai kodėl už Petro ištekėjai, o ne už Jono?“.  Širdyje žinojau, kad čia gyvendama būsiu laiminga, kad aš būsiu aš, o ne kažkas kitas. Kad ir kaip tai keistai skambėtų, čia telpa mano ne visada lengvas charakteris, čia esu priimta, turiu seseris, su kuriomis gyvenu, turiu bendruomenę. Mane labai patraukė tai, kaip gilinamės į tikėjimo tiesas, bandome jas suvokti. Įstrigo momentas, kai studijų metu nagrinėjome krikščionišką etiką ir analizavome abortų klausimą. Bandžiau analizuoti problemą, kodėl tai skaudu, kodėl tai žeidžia žmogiškąją prigimtį, o kurso draugės tada man replikavo, kad taip galvoju, nes esu katalikė. Po tokių žodžių tarsi karštu vandeniu nuplikė, ne, nebūtinai dėl to, kad esu krikščionė gilinuosi į abortų problematiką. Aš bandyčiau suprasti, kodėl žmogui tai nėra gerai? Reikia suprasti, kodėl? Argumentas „taip negalima“ neveikia, jei nesupranti kodėl negalima? Ir būtent šioje bendruomenėje radau erdvę, kur toliau galiu gilintis ir suvokti ką sako Šv. Raštas, ką sako Bažnyčios Tradicija, kodėl tai svarbu ir kaip tai man padeda gyventi. Ne vien tik ką galiu ar negaliu daryti, bet ypatingai stengiuosi suprasti kodėl tai taip turiu elgtis, ką tai reiškia ir kokia to prasmė?

Papasakokite detaliau, kaip galima įstoti į vienuolyną?

D: Jei techniškai, tai žmogus turi būti pilnametis. Dažniausiai pasiūlome pastudijuoti, bent baigti bakalaurą. Jei žmogus nenori studijuoti, tada siūlome padirbti kokį nors darbą. Per tą laiką galima atvažiuoti, bendrauti, dalyvauti bendruomenės veiklose – stovyklose, renginiuose, atvykti savanoriauti. Durys visada atviros besidomintiems. Jei taip bendraujant merginai atrodys, kad čia jos kelias, tada, mūsų atveju, rekomenduotume nuvažiuoti, pasižiūrėti kaip atrodo ugdymo namai Prancūzijoje. Ten įstojusios merginos studijuoja, lanko teologijos, filosofijos paskaitas. Pirmieji studijų metai būna gana uždaram rate, tai noviciatas – laikas ugdymuisi, formacijai, paskaitoms apie vienuolinį gyvenimą. Pirmiausia būna laikinieji įžadai, o paskui – amžinieji, iki mirties. Amžinuosius įžadus mergina gali duoti tik po 7 metų.

F: Formacijos laikas, tai metai, kai gauni vienuolės rūbą, kai duodi pirmuosius įžadus, viskas sprendžiama su bendruomene. Būna, žmonės įsivaizduoja vienuolystę kaip darbą, tačiau tai nėra visiškai teisingas požiūris, iš tiesų, aš esu vienuolė kiekvieną dieną iki mirties. Tai daugiau nei profesija, tai gyvenimas, padovanotas Dievui. Dievas duoda daug atgal už tai, ypatingai dvasinėmis malonėmis.

Ar yra amžiaus riba, iki kada galima tapti vienuole? 

D: Iki 35 metų galima tapti vienuole, tai klasikinė riba. Kuo vėliau prisijungi, tuo sunkiau. Yra buvę, kad moterys ir 40-ies įstoja, bet nė viena iš jų neliko vienuole. Iki amžinųjų įžadų neišbūna. Kai jau susiformavusi asmenybė, sunku paleisti viską, ką turėjo. Žmogui tiesiog per sunku pereiti į visiškai kitą gyvenimo ritmą.

F: Merginai, kuri iki 35 metų gyveno viena, turėjo savo darbą, butą, automobilį, ateiti į bendruomenę, kur gyvena 5-10 moterų, viskas bendra, bendras ritmas, būna labai sunku. Tai kaip grįžimas į mokyklą. Tai kartais per didelis pokytis.

Ar buvo momentų, kai galvojote, kad pasirinkote klaidingai, kad vienuolynas ne Jūsų vieta? O gal priešingai, jokių abejonių, viskas aišku, ryšku?

F: Man niekada nebuvo aišku, ryšku. Niekada nebuvau visiškai absoliučiai tikra, bet, gyvenu žingsnis po žingsnio, viduje žinant, kad man čia gerai, kad esu laiminga, kad širdyje jaučiu ramybę. Būdavo sunkių momentų, kai reikėjo pasirinkti, išbandymus pereiti. Ypatingai prieš laikinuosius ir amžinuosius įžadus apimdavo baimė. Niekada neturi garantijos, kad viskas eis kaip iš pypkės. Tuomet bandai ištirti, ko Viešpats nori ir ar pati tikrai to nori. Aš meldžiausi ir širdyje jutau ramybę, kad čia mano kelias. Bet drįstu sakyti, kad kiekvieną dieną turiu vis iš naujo pasirinkti gyventi tokį gyvenimą ir prašyti malonės būti ištikimai.

D: Dar yra toks rodiklis, kaip ramybė širdy. Svarbių dalykų su neramia širdim, bent jau aš, nedaryčiau. Dievas irgi savo darbą atlieka. Jis duoda tą malonę. Tai nėra natūralus gyvenimas. Dievas irgi turi kažką iš savo pusės padaryti, kad būtų Jam ištikimų vienuolių ir kunigų, atsidavusių žmonių. Ir Jis tikrai daro iš savo pusės viską, reikiamais momentais užtikrina ramybę širdy. Ir kai galvoji, kad viskas, skęstu, bangos virš galvos, jis sako, palauk, nesuskysk. Čia kartojasi ta pati istorija, kaip Petras ėjo vandeniu. Ėjo, ėjo, o paskui žiūri – taigi čia vanduo… Kai suabejojo, pradėjo skęsti. Mes esam tie petrai. Gyvenime buvo sunkių situacijų, bet Jėzus padavė ranką ir ištraukė. Tokia mūsų kasdienybė. Kartais atrodo – audra ūžauja aplinkui, o širdy yra tikrumas. Kaip ta meilė – kodėl Jonas, o ne Petras?  Nes širdy taip atrodo. O gyvenime visko būna, reikia visokių etapų pereiti.

Taigi, priimant svarbius sprendimus, vienas iš rodiklių – rami širdis, o ką daryti, jei nėra tos ramybės?

D: Gal tada išlaukti? Man svarbūs dalykai neramia širdim neatrodytų geras variantas.

F: Įdomu, kuriame etape šitas klausimas kyla? Jei tai pirmame etape iki amžinųjų įžadų,( iki amžinųjų įžadų reikia laukti bent 7 metus), tai tie 7 metai yra laikas, kad atpažintum, tavo rami širdis ar ne? Turi pakankamai laiko. Jei visgi su savo palydėtoju keliaujant jauti, kad neramu, tu turi laisvę išeiti. Tam ir yra toks ilgas laikas, nes paskui įsipareigoji gyvenimui, kuris nėra lengvas. Iki amžinųjų įžadų yra ilgas etapas, kad atpažintume, kodėl neramu, eiti prie neramumų šaltinio, išspręsti kai kurias problemas. Galbūt tai psichologinės, emocinės problemos, gal tai dvasinis aspektas? Gilinamės ir aiškinamės. Ieškome atramos. O gal supranti, kad tai ne tavo kelias, svarbu atpažinti tai. Kitas etapas, po amžinųjų įžadų, kai ateina neramumas.

D: Jei pasirinkti neramu, geriau išlaukti, laikas padeda atsakyti į klausimus. Svarbieji pasirinkimai turi būti užtikrinti. Paskui, aišku, gyvenimas mėto ir vėto. Po amžinųjų įžadų kilus abejonėms, galime kalbėtis su žmonėmis, kurie tuo keliu nuėję daugiau ir patyrę, reikia klausti kaip pavyko, tartis. Yra kas prieš mus 2000 metų ėjo tuo keliu. Nesame pirmieji vidury dykumos. Mūsų ugdymas tęsiasi visą gyvenimą.

Palydėtojas, kas tai?

D: Dvasiniai palydėtojai – žmonės, kurie yra labiau pažengę, į juos galima kreiptis patarimo ir aiškintis rūpimus klausimus.

F: Tai žmogus, kuris tave gerai pažįsta. Kai ateini su savo klausimais, žinai, kad pokalbis bus ne „iš lempos“, o atsižvelgiant į tavo situaciją, perspektyvą. Palydėtojas gali atskirti, kiek tai svarbu, ar tai tikra asmeninė krizė, o gal tik hormonų audros. Palydėtojas ne pasako, ką daryti, o palydi, keliauja šalia, padeda atpažinti, įsivardyti. Labai pavojinga yra liepti, sakyti, kas ką turi padaryti. Žmogus yra laisvas rinktis. Reikia puoselėti laisvą valią. Svarbu nepamiršti, kad turi savo atsakomybę, ir „jis man taip liepė“, nėra rodiklis. Esame žmonės, kurie augame savo laisvėje ir atsakomybėje.

D: Perkelti savo atsakomybę kitam pavojinga. O kas, jei būsi nelaimingas? Kaltų ieškoti reiks…

O kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

D: Mes galime paskirti laiką įvairioms veikloms. Bėgioti, važiuoti dviračiu, siuvinėti, piešti, groti. Laisvalaikis, nepasakyčiau, kad apribotas, bet yra pareigos ir gyvenimas. Kaip šeimose – tu tapyk, bet tik kai bus pamaitinti vaikai, išplauti namai. Suaugęs žmogus vadovaujasi sveiku protu ir tik aplink save bei artimus susitvarkęs gali užsiimti savo pomėgiais. Kas bus, jei mamos tapys, o vaikai alkani žviegs, arba tėčiai žais futbolą, o elektra neapmokėta. Pirma pasidarai, tai kas svarbu, o tada jau laisva. Niekas neskaičiuoja už nugaros atsistojęs, bet reikia, kad dalykai būtų padaryti.

 F: Daug priklauso nuo to, kaip pasikirstai laiką. Aš kiekvieną savaitę važiuoju giedoti su grupele ir tas laikas yra numatytas savaitės eigoje. Aš ne pati sau pasirenku, o derinu su seserimis. Vakare, kai bendros veiklos pasibaigia, lieka laiko paskaityti. Kartais reikia išsireikalauti sau laiko, nes buityje gali lengvai užsisukti.

Vienuolinis gyvenimas ir mokslas, ar tai suderinama?

D: Mokslininkė vienuolė, tokių atvejų nesu girdėjusi mūsų bendruomenėje. Jei žmogus ilgus metus mokosi, studijuoja, ką paskui veiks? Mūsų gyvenimo stilius monastinis, yra maldos laikas, veikla,  susijusi su evangelizacija, žmonių priėmimu. Jei visgi traukia mokslas, gilinamės į teologiją, kartais humanitarinius mokslus. Kitose bendruomenėse pasitaiko, pavyzdžiui, mokytojų vienuolių arba visa bendruomenė – medikės ir turi ligoninę. Yra tokių, kur visos dirba valdiškuose darbuose iki pensijos, bet tai išskirtinės bendruomenės. Mūsų bendruomenėje profesijos lieka labai minimaliai. Aš skiriu pusdienį mokyklai, bet tai labai maža dalis mano laiko.

F: Jei bandytume derinti profesiją ir vienuolinį gyvenimą, būtų sunku. Romoje ir Paryžiuje turime kelias seseris, kurios dėsto universitetuose, bet tai išskirtiniai atvejai ir susiję su teologijos sritimi. Būtų labai sudėtinga suderinti darbą įmonėje ir vienuolinį gyvenimą. Vyskupas kviečia į vyskupiją seseris, paskiria misiją, t.y. veiklą.  Mūsų veikla – priėmimo namai.  Jei kita veikla užims tiek laiko, kad negalėsim normaliai melstis, skirti laiko bendruomenei ir priimti žmonių į mūsų vienuolyną tai mūsų misija netenka prasmės. Mūsų veikla turėtų įtilpti į vienuoliško gyvenimo ritmą ir pareigas.

Ar tenka keliauti? Kaip kelionės derinamos su vienuolišku gyvenimo ritmu, maldos laiku?

D: Būna, kad keliaujame visos kartu. Per metus bendruomenės numatytos kelios išvykos. Galimos kelionės su apaštalavimais, pvz., jei sesuo mėgsta keliauti, suburia grupelę ir keliauja į kalnus. Susidaro programą, kad būtų ir maldos, dvasinio laiko. Vien turistinių kelionių, bent mes, kaip bendruomenė, neorganizuojame.

F: Aš tikrai labai mėgstu kalnus. Organizavau kelionę. Buvo skirta laiko ir maldai, ir pasibuvimui kalnuose.

D: Vienuolis su įžadais įsipareigoja, kad melsis kai kurias Bažnyčios maldas. Pvz., rytmetinės ir vakarinės psalmės. Gal tai bus traukinyje ar lėktuve, gal garsiai negiedos, o pasimels tyliai. Tai liturginiai dalykai, kuriuos turime atlikti ar ant žemės esame, ar ore. Ir ne visada tiksliai tuo metu, jei aplinkybės neleidžia kitaip.

O kas finansuoja keliones? Kaip tvarkomi kiti finansai vienuolyne?

F: Mes daugiausia gyvename iš aukų. Žmonės tikrai dosnūs. Ne tik materialinius dalykus aukoja, būna, ateina padėti – ar sieną nudažyti, ar skylutę išgręžti.

D: Pasisiūlo, gal jums žolę nupjauti ar ką nors padėti? Gaila, dabar praradome savo etatinį žolės pjovėją.

F: Kai gyvename tik moterys, ne visus darbus galime pačios padaryti. Pavyzdžiui, problema rasti gerą elektriką. Ir ūkio darbai didesni nėra paprasta vienoms. Niekas pats nepasidaro.

D: Jei Dievas nori, kad šie namai gyvuotų, tai duoda ir juos išlaikyti, ateina aukos. Didžiausios yra šildymo išlaidos, o jei apie keliones, tai kažkokią dalį keliaujanti grupelė „susimeta“ už keliaujančią vienuolę ar kunigą.

F: Finansiniai klausimai sprendžiami labai žmogiškai. Kai organizuojame renginius, ruošiame maitinimą, prašome dalyvių paaukoti. Tai nėra viešbutis, mes neišrašome sąskaitų faktūrų. Yra aukos, kurias palieka aukų dėžutėje, kiti perveda. Būna įspūdingų atvejų, tikrinu aukų dėžutę, matau centų krūvą, po 1, 2, 5 centus ir 500 eurų banknotą. Ir galvoju, žmogus, aukojo ir tas, kuris savo paskutinius centus surinko, ir tas, kuris nepagailėjo didelės sumos, nes jis turėjo galimybę aukoti. Biblija sako Viešpačiui svarbiausia su kokia širdimi žmogus aukoja, o mes už kiekvieną meldžiamės ir dėkojame. Esu namų buhalterė, matau, kaip įeina ir išeina namų pinigai. Sudarant metų biudžetą, planuojant, kiekvienais metais, atrodo, stebuklas – įeina tiek kiek reikia, ir išeina tiek, kiek reikia svarbiausiems dalykams padengti. Tas pats bulvių maišas prie durų yra dovana. Pilni stiklainiai gėrybių, bulvės, centai, pagalba darbais, tai ir padeda namams gyvuoti. Būna, jei vedame paskaitas, žmonės palieka auką. Tai tarsi atlygis už sukauptas ir pasidalytas žinias, už tas pasiruošimo valandas. Mes visada liekame dėkingos.

Ko jums negalima daryti pagal bendruomenės taisykles?

D: Gal kitu kampu reiktų paklausti? Yra dalykų, kurių mes pasirinkome nedaryti. Niekas mums nieko neuždraudė. Yra 3 klasikiniai įžadai – skaistumas, neturtas ir paklusnumas. Mes neturime lytinių santykių, nes davėme skaistumo įžadą, neturtą įvairios bendruomenės įvairiai gyvena, mes, pavyzdžiui, neperkame nebūtinų dalykų, o paklusnumas – su vyresniąja tariamės, ką ir kaip daryti.

Kaip išmatuoti, arba įvertinti, kad sesuo laikosi neturto ir paklusnumo įžado?

D: Dėl dalykų mes tariamės.

F: Dėl neturto, aš neturėsiu savo mašinos, banko sąskaitos, neturiu asmeninio turto, yra tik bendrai buičiai reikalingi dalykai.

O koks elgesys būtų laikomas nepaklusniu?

D: Čia vėl iš kitos pusės. Yra darbai, kuriuos turime padaryti, sutariame, kuri sesuo ką turi padaryti. Jei būna visai nenumatyta, nesutarta iš anksto, pavyzdžiui, prašo važiuoti į Kauną skaityti paskaitą, tai tariuosi su vyresniąja ir derinu ar tai nekliudys kitoms suplanuotoms veikloms ir tarnystėms. Metų pradžioje susidėliojame, kas kokius darbus daro. Jei tai yra maldos laikas, tai ir einu melstis, juk pati pasirinkau gyventi tokį gyvenimą, tokiu ritmu.

F: Tu pasirinkai čia gyventi ir jei tau paskirta užduotis, su kokia vidine nuostata tai darai? Gal sau viduje burbi nepatenkinta, bet gal čia reikia mano pagalbos, gal galiu būti naudinga bendruomenei? Paklusnumu aš atiduodu savo valią – nebūtinai darysiu tik tai, kas man patinka. Aš pasirinksiu dirbti dėl bendrojo gėrio. Tai labai bendražmogiškas klausimas.

Kas, jei paskirta veikla nemiela? Arba nesiseka?

D: Yra darbų, kuriems nereikia specialių įgūdžių ir kiekviena tai gali padaryti – pavyzdžiui, valyti namus, o buhalteriją vesti žmogus turi turėti tam tikrų žinių. Skirstome pagal kompetencijas. Stengiamės nelaužti žmogaus. Jei man reiktų spręsti problemas susijusias su kompiuteriais, turbūt greičiau išsprogdinčiau aš jį, nei ką sutaisyčiau. Prasilenkiu su IT ir tokio tipo man paskirta užduotis vis tiek nebus padaryta. Žiūrim, kurios sesės kokie įgūdžiai, bet tai turi pranokti grindų plovimą ir valymą, nes čia ne apie patinka/nepatinka kalbame. Žmogus yra įgalus plauti ir tiek.F: Susitvarkyti, daryti valgyti, pasiskirstome taip, kad visoms tektų tokių darbų. Gal nemėgstu gaminti arba šiukšles išnešti, bet tokius darbus dalijamės – vieną savaitę viena, kitą – kita. Turime užduočių, kuriuos rotuojasi kas savaitę ir yra metinės užduotys. Kartais visgi būna gerai per save perlipti. Ar aš esu pajėgi išmokti kažką naujo? Buvo situacija, kai reikėjo giedančio žmogaus, vadovauti chorui. Kažkiek esu giedanti, net nežinojau, ar pavyks natas šifruoti, bet nebuvo pasirinkimo, bandėm ir netobulai, bet išmokom.

Žmonės dažnai linkę neatlikti savo pareigų, kartais iš tingumo, kartais, principai ar kitos priežastys. Kaip sprendžiate tokias problemas seserų bendruomenėje?

D: Tokie dalykai išryškėja dar pirmaisiais metais. Jei pačioje pradžioje sesuo atsisako arba nuolatos reiškia nepasitenkinimą paskirtomis užduotimis, tai turbūt ne jos vieta, nes jei žmogus pyksta dėl paskirtų darbų, tai paskui bus dar sunkiau. Buitiniai darbai labai mažas dalykas. Yra bendruomenės taisyklės ir kad galėtume darniai gyventi, turime jų laikytis. Kitaip tiesiog neišgyventume.

F: Čia grįžta paklusnumo klausimas. Kartais reikia suprasti, kodėl žmogus nenori daryti vieno ar kito dalyko. Bandai kalbėtis, kur problema. Gyvename bendruomenėje ir čia reikia viena kita rūpintis, kokią bendrą atmosferą susikursime, taip ir jausimės. Ar taip elgiamasi piktavališkai, o gal yra problemų? Gal žmogus yra tikrai nepajėgus kažko daryti? Priklauso nuo sferos. Jei sakys, aš nenoriu eiti melstis, na, tai gerai, bet tuomet, kodėl tu čia? Žmogus yra laisvas, jo niekas čia nelaiko.

D: Kai nori gyventi kartu, tai stengiesi. Kai labai nori, tai ir nemokėdamas bandysi, stingsiesi dėl žmonių, kurie kartu gyvena.

F: Kalbant apie santykius, tikrai ne visada viskas tobula, žmonės įsižeidžia, kartais nesupranta vienas kito. Pas mus tokių situacijų irgi būna.

D: Daug priklauso nuo vidinio nusiteikimo. Mes bandome išlaikyti nuostatą, kad mes kartu kažką statome. Specialiai neblokuojame, judame link bendros gerovės.

F: Kartais svajoju, kad viskas būtų sklandu, tobula, kad visi mane suprastų, bet kartais praeina laiko, kol pati save suprantu, tai ką jau kalbėti apie kitus žmones.

Apie ką kviestumėte pagalvoti, į ką atsigręžti „Galvės“ skaitytojus?

D: Į santykius su savimi, su artimu, su Dievu į tvarius santykius, kad nebūtų vartotojiška nei savo, nei kitų atžvilgiu.

F: Mes dažnai linkime sveikatos, o aš neseniai pagalvojau, kad gali turėti sveikatą, bet neramią širdį. Manau, svarbiausia atrasti ramybę širdyje. Bet taip pat santykyje su savimi, su artimu, su Dievu. Linkiu kiekvienam puoselėti tą ramybę, kuri ypatingai ateina iš Dievo.

Ačiū už pokalbį!