Jeigu ne šildymo sezono pradžia su savo čiulpiamosiomis ypatybėmis.  Jeigu ne himalajiškos  skolos. Ir jeigu tik šiek tiek geriau būtų sužaidusi vyrų krepšinio rinktinė... Viskas būtų kaip iš pypkės. Ar ne?

Tiek to. Tikiuosi kada nors viskas bus gerai.  Norėčiau papasakoti apie savo susitikimą su senu draugu, kuris jau septyneri metai, kai emigravo ir gyvena (patikėkit - tikrai GYVENA) Airijoje.

Paskambino jis man netikėtai . Praktiškai jau buvau pripratęs prie „skaipinių“ pokalbių.  Suprantama, skambutis iš nežinomo numerio. O „nežinomas numeris“ man kaip elektros šokas: vėl turbūt grasins, kad ką nors atjungs arba nuostabiu balsu praneš, kad esu skolingas. Visgi tai buvo jis. Valio.

Pašnekėjom, pablevyzgojom  ir džiugiu balsu pranešė, kad bus prie mano durų po  kelių valandų. Viskas. Namie — panika: kuo reikės pavaišinti mielą užsienietį, juk kišenėje švilpauja pūga. Ačiū Dievui, jau  - po bulviakasio. Sprendimas greitas ir aiškus, kaip valdžios taupymo programa kitų sąskaita. Kugelis ir taškas(aišku cepelinai skaniau, bet tam reikia mėsos, o tai jau prabangos dalykas). TAŠKAS. Jis jau pas mus.Su savo būsima žmona ir mažutėle dukrele. Pora karštų apsikabinimų, rankų paspaudimų ir mes visi jau prie stalo.  Pavalgėm, apšilom  ir tada prasidėjo...

Prasidėjo pasakojimai kaip jie GYVENA. Su lyg kiekvienu sakiniu kritau vis žemiau ir žemiau, kol neatsitrenkiau į kažką kietą (turbūt ten buvo savigarba). Kristi jau nebebuvo kur. Bet tada pajutau skausmą panašų į išrautų dantų be nuskausminimo.  Taip trypė mane jis ilgai, labai ilgai, kol neišgirdau klausimo „Kaip jūs čia laikotės?“.

Laikotės? Taip, laikomės... už šiaudo ir akimis ieškome bent šakos. Jis nesuprato. Aišku, kad nesuprato. Kur jam suprasti. Jis gyvena, o mes laikomės.

Pavežiojęs visus mus (mano šeimą) po vandens parkus ir pavalgydinęs restoranuose po kelių parų išvyko. Išvyko kaip Karlsonas pažadėjęs sugrįžti. O  aš susišlaviau savo savigarbos likučius, pasikabinau dantis ant vinies žiemai ir laukiu čiulpėdros- šildymo sezono. Iki.