Argi  nesmagu rudenį aukštoje kalvoje žvilgsniu glostyti smailius bažnytėlių bokštus, nugeltusių medžių gojelių viršūnes? Prakalbinkime kalveles, jų pašonėje įsikūrusius  kaimelius, praskleiskime laiko skraistę ir pažiūrėkime kas čia gyveno ir darbu bei išmintimi puošė Lietuvą.

Aukštadvario regioninio parko direkcija jau antrus metus organizuoja pažintines ekskursijas, pristato vertingiausius ir naujai atrastus gamtos  ir kultūros objektus. Lankytojai domisi mūsų apylinkėmis, todėl Aukštadvario regioninis parkas vasaros sezono metu dirbo ir šeštadieniais. Visiems besidomintiems  informaciją teikė ir konsultavo aktyvios Aukštadvario pedagogės- etnografinio ansamblio „Senjorės“ narės. Prienų rajono Stakliškių ir Kaišiadorių rajono Nemaitonių seniūnijų seniūnai G. Kaminskas ir G. Juodienė, Rūdiškių amatų mokyklos dėstytoja D. Beigienė, Trakų kultūros rūmų darbuotoja L.Mikutavičienė.

Pasibaigus vasaros turizmo sezonui, Aukštadvario regioninio parko direkcijos direktorius V. Plegevičius  pakvietė savo pagalbininkus  į ekskursiją, drauge dar kartą pasidžiaugti vertybėmis, kurias čia suminėsime, susipažinti su nuostabiais žmonėmis.

Velnio duobė

Pirmoji maršruto stotelė -  legendinė Velnio duobė su savo lig šiol neišaiškintų paslapčių takais.

Šis gamtos ir kultūros paveldo objektas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1666 metais, kuomet šio žemės sklypo šeimininkas J.Ruževičius užrašė jį Aukštadvario Šv. Domininko ordino vienuoliams. Senoliai porino apie čia buvusią  pastatytą  koplyčią, iš Aukštadvario  atvykdavusį nuodėmklausį. Koplyčia  čia  būti galėjo, tačiau karų ir  gaisrų metu sunaikinta. Dabar tai vienas iš lankomiausių objektų ne tik  Lietuvoje, bet ir Europoje. Apie šio unikalaus gamtos objekto susidarymą mokslininkai yra pateikę net kelias versijas: sufozinę, evorzinę, glaciokarstinę ir meteoritinę.  Labiausiai tikėtina glaciokarstinė jos atsiradimo versija. Pagal čia atliktus Lietuvos geologų gręžinių tyrimus konstatuota, kad duobės amžius siekia 10. 500 metų, priskirtinas vėlyvojo driaso periodui. Taigi,  duobė - paskutiniojo ledynmečio reliktas.

Aukštadvario regioninio parko direkcija, kviesdama pažinti unikalų gamtos kūrinį, vykdydama projektą, lankytojų patogumui jau įrengė naują pavėsinę, nusileidimo į duobę laiptus, taką su akmenimis.

Gelionių kalva

Toliau keliaujame link Gelionių  (255 m.) kalvos, kur yra įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo čia matomos plačios apylinkės: Radomislio laukai, Druskakalnio, Šatrakalnio, Barakalnio, Kartakalnio, Varelių kalvos. Tolumoje didingai stūkso Aukštojos ir Sienakalnio alkakalniai, o tarp jų iškilmingai į dangų stiebiasi Užuguosčio bažnyčios bokštai.

Gelionys – sena mitologinė vietovė. Tą liudija pats pavadinimas, netoliese esantis ežerėlis apipintas sakmėmis apie čia gyvenančias laumes. Verta aplankyti įspūdingą Gelionių duobę – apvalaus piltuvo formos glaciokarstinį gamtos darinį. Viršutinio jos šlaito diametras siekia 37 metrus, šlaitų aukštis 8,5 metro, dugne esančio ežerėlio gylis siekia 3,5 metro.  Čia buvo atlikti geologiniai tyrimai, kurių metu nustatyta, kad duobė yra vertingas ir mokslui įdomus objektas. Termokarstinių duobių tyrimai turi didelę reikšmę poledynmetinėms paleografinėms sąlygoms nustatyti.

Tautosakoje ji dar vadinama Velniaduobe, esą čia kitados yra prasmegusi bažnyčia, o naktimis girdėti vaikų verksmai, vandens pliuškenimas, tarsi kažkas norėtų išplaukti.

Šiuo metu ant Gelionių kalvos įsikūrę Lietuvos kariškiai, saugo oro erdvę. Gaila, kad kelios Gelionių kaimo pirkelės jau ištuštėjusios, nes buvę šaunūs senoliai jau iškeliavę į amžinuosius namus...

Gedanonių kalva

Tolumoje matosi aukščiausia apylinkių kalva (257 m.) -  „Makakas“,  tarnavusi keliaujantiems žmonėms kaip orientyras. Šalia kalvos prisiglaudęs seną ir turtingą istoriją turintis kaimas su įdomiomis kapinaitėmis. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas 1744 metais Užuguosčio bažnyčios inventoriuje, Gedinaičių pavadinimu. Kaimas apsuptas kalvų,  įsikūręs kryžkėlėje kelių, kurie buvo svarbūs istorijoje. Siautęs didysis maras, praėję karai palietė kaimo istoriją. Karas su švedais, jų savivalė ilgiems amžiams įsirėžė žmonių atmintin. Pirmojo pasaulinio karo metais Gedanonių kaimo žmonėms dėl galimų karinių susidūrimų buvo įsakyta trauktis. Aukščiausios kalvos papėdės šiaurinėje dalyje dar ir dabar išlikę  apkasų likučiai rodo buvusius kaimiečių pergyvenimus. Gedanoniečiai bėgo nuo karo labai nenoriai, nes gaila buvo palikti savus namus, palikti turtą.  Bėgdami Žiežmarių link žmonės viską metę verkė, negalėdami  pasiimti užgyvento turto. Arkliams nepatraukiant vežimo, buvo išmetinėjami maišai su audiniais ir kitais daiktais. Viena mergina prisiminė, kad tėvelis išmetė jai brangias motinos ir senelės skareles. Sugrįžusi ji rado savo skareles suplėšytas į skutelius, nes kariai jomis valė ir blizgino šautuvų vamzdžius...Sugrįžę gedanoniečiai labai džiaugėsi, kad namai liko nesudeginti.

Antrojo pasaulinio karo metais pro Gedanonių kaimą važiuodavo vokiečių karo mašinos, ėjo suvargę ir alkani rusai. Gedanoniečiai su kitų kaimų vyrais karo metu buvo išvaryti į Vilnių tvarkyti aerodromo. Darbininkai jau numatė galimą neramumą, ir  laimei, prieš bombardavimą sėkmingai pabėgę, sveiki ir gyvi sugrįžo namo.

Aukštadvario regioninio parko direkcija, šiuo metu baigia vykdyti Gedanonių kalno ir kelio per kaimą  projektų įgyvendinimo darbus. Ant kalno jau pastatyta nauja apžvalgos aikštelė,  bus sutvarkytas kelias.

Užuguosčio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Jau iš tolo matomi bažnyčios bokštai tarsi viliodami kvietė užsukti pasigrožėti taip nuostabiai gamtos fone įsikomponavusiu architektūriniu kūriniu. Jau bažnyčios šventoriuje mūsų laukė ir maloniai priėmė bažnyčios klebonas Aurimas Tarasevičius. Atiduodamas pagarbą mokslui klebonas maloniai padeda mokslininkams ir studentams rašantiems darbus, bendradarbiavo su „Versmės“ leidyklos ekspedicijos dalyviais. Klebonas visada nuoširdžiai atveria bažnyčios duris ne vien menotyrininkams, bet ir asmeninių rūpesčių prispaustiems žmonėms. Daugelis žmonių  kreipiasi norėdami pamatyti ir pasimelsti prie stebuklais garsaus dievo Motinos paveikslo.

Užuguosčio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia -  viena iš svarbiausių lankytinų kultūros paveldo objektų Prienų rajone ir Lietuvoje.  Tai seniausia bažnyčia Kaišiadorių vyskupijoje, stovėjusi jau 1495 m., J.Daugirdavičiaus rūpesčiu, kurį laiką buvusi Darsūniškio bažnyčios filija.  Bažnytėlė daug metų tarnavusi dievui ir žmonėms, ilgainiui ėmė griūti. Antrosios  bažnyčios  fundatorius nėra žinomas, tačiau dar 1522 metais Marija Daugirdavičiūtė Dovainienė – Zavišienė čia įsteigė altariją, padovanojo bažnyčiai žemių ir ežerų. Trečiąją bažnyčią pastatė Liudviko Paco žmona Terėsė Radvilaitė – Pacienė, 1776 metais, kunigo K. Januškevičiaus rūpesčiu. Šių žmonių iniciatyva į Užuguosčio naujai pastatytą bažnytėlę buvo atvežtas stebuklais išgarsėjęs Dievo Motinos paveikslas. Prieš patenkant į Užuguostį, paveikslas jau spėjo pabūti dvejose LDK vietovėse – Mogiliove ir Grafų Foglerių koplyčioje Čehlanos dvare.

1898 metais, užsidegus Užuguosčio bažnyčiai, broliai Gruzdzevičiai su kitais parapijiečiais išgelbėjo stebuklingą paveikslą ir dalį archyvo. 1902 metais parapijiečiai savo pastangomis pasistatė naujus maldos namus. Darbams vadovavo kunigas K.Gruzdys, statybos projektą vykdė inžinierius B. Malevskis. Per labai trumpą laiką išaugusi bažnyčia rodo žmonių begalinį darbštumą ir norą tarnauti Dievui, statant šventovę.

Užuguosčio bažnyčioje saugomi vertingi paveikslai, vaizduojantys Šv. Petrą ir Paulių, Šv. Antaną. Apie darbščių žemdirbių kraštą liudija Šv. Izidoriaus garbinimas. Šiam šventajam garbinti pavasarį čia vykdavę atlaidai, bažnyčioje saugomas jo paveikslas. Po žlugusio 1931 metų sukilimo panaikintas Aukštadvario Domininkonų vienuolynas, o parapija priskirta Užuguosčiui. Džiugu, kad Užuguostyje išsaugoti vertingi tekstilės kūriniai – siuvinėti  arnotai iš Aukštadvario Domininkonų vienuolyno. Varpinėje kabo galingiausias apylinkių bažnyčios varpas -  parapijos moterų dovana bažnyčiai. Jis nupirktas už moterų suaukotus pinigus ir juvelyrinius papuošalus 1901 metais, dar statant bažnyčią.

Kasmet birželio mėnesį Užuguosčio bažnyčioje birželio mėnesį vyksta Šv. Petro ir Povilo atlaidai. Sovietmečiu joks kultūrinis renginys nenustelbdavo šios šventės. Vyresnieji gyventojai su nostalgija dar prisimena garsiuosius, spalio mėnesį visą savaitę vykdavusius, Dievo Motinos atlaidus.

Stebuklingas paveikslas ir patirtos malonės sutraukdavo minias žmonių į šias iškilmes dvasinei atgaivai ir nuoširdžiam bendravimui.

Apžiūrėję bažnyčios garsenybes ir atsisveikinę su klebonu  pasukome į  kitą kultūros židinį – Užuguosčio  biblioteką.

Užuguosčio biblioteka

Rašytinių šaltinių liudijimais, Užuguostyje bibliotekėlė buvo įkurta jau 1934 metais, šaulių būrio rūpesčiu. Daugiausiai metų bibliotekai pašventė darbuotoja Veronika Žarnauskienė, o pastaruoju metu čia dirba bibliotekininkė R.Žvirblienė. Bibliotekoje buvome maloniai priimti ir prie arbatos puodelio klausėme  paskaitos apie Užuguosčio kaimo ir buvusios mokyklos istoriją. Užuguostis – vietovė už Guostos ežero, būtent šis senasis hidronimas ir atnešė gyvenvietei vardą. Pro čia vingiavo senas kelias į Trakus jau XIV amžiuje, juo traukė kryžiuočiai į Trakus ir Semeliškes. Gražus gamtos kampelis buvo pastebėtas, čia įspausti žymių asmenybių  — Radvilų, Pacų, Liackių, Malevskių pėdsakai.

Rita Balsevičiūtė, Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyr. Kultūrologė{jcomments on}