Kodėl vieni žmonės akimirksniu užkariauja visuotinį dėmesį ir simpatijas, o kiti visą gyvenimą taip ir lieka nepripažintais? Žinoma, mes visi skirtingi. Kai kurie iš prigimties labiau linkę bendrauti: jie lengvai susipažįsta, jie patinka draugams ir net pirmą kartą sutiktiems žmonėms. O kaip elgtis tiems, kuriems vien nuo minties apie bendravimą kūnas pašiurpsta? Sakoma, kad reikia gebėti skaityti, klausyti ir matyti tarp eilučių. Suvokti neverbalinę kalbą yra labai svarbu, nes ji:
• teikia apie 80 proc. visos informacijos, tad ja pasakoma daugiau negu žodžiais;
• skirta informacijai perteikti, minties turiniui pasakyti, tuo tarpu neverbalinė – nustatyti ir įvertinti tarpusavio santykius, kurie pokalbio metu turi ne mažesnę reikšmę, kaip ir pats minties turinys;
• reiškiasi spontaniškai, nesąmoningai (kartais ne tiek svarbu, ką bendrakalbis mums sako žodžiais, svarbiau suprasti, ką žmogus apie mus mano iš tikrųjų, tai išreikšdamas mimika, gestais, povyza ir pan. Neverbalinės kalbos elementai gali padėti įsitikinti pašnekovo žodžių teisingumu, jų nuoširdumu);
• padeda nusakyti jausmus (mes dažnai nemokame žodžiais perduoti to, ką jaučiame ir norime pasakyti. Juk ne kartą teko girdėti: „Aš nežinau, kaip čia pasakyti…“, „Man sunku tai pasakyti žodžiais…“ ir pan. Todėl jausmus, kurių negalime nusakyti žodžiais, stengiamės perduoti neverbalinės kalbos forma);
• šios kalbos mokėjimas padeda valdyti savo emocijas (jeigu kalbančiajam sunku suvaldyti pyktį, jis pakelia balsą ar elgiasi dar įžūliau. Tas, kuris rodo pirštu, nuolat nutraukia kalbą, yra visai kitokios būsenos negu tas, kuris šypsosi, elgiasi laisvai, klauso mūsų).
Trakų viešosios bibliotekos vykdomo projekto „Kur glūdi mūsų šaknys“ dėka, mūsų rajono jauni žmonės turėjo galimybę dalyvauti praktinėje paskaitoje „Aš“ – įvaizdžio kūrimas visuomenėje“, kurią skaitė lektorė Aistė Apyvalienė, turinti 10 metų pedagoginio darbo stažo, dabar dirbanti Elektrėnų savivaldybės Vievio gimnazijoje. Lektorė Aistė savo paskaitoje įdomiai suderino teorines ir praktines užduotis. Paskaitos vyko Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje ir Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario filiale. Susidomėjimas buvo didelis. Paskaitose dalyvavo apie 60 jaunuolių iš Trakų ir Trakų rajono. Aktyvūs netradiciniai metodai – „mazgo rišimas“, „reprezentacinis pristatymas“ ir savęs pažinimo užsiėmimas, jaunuolius mokė. Buvo mokomi kalbėti, o ne - šnekėti, klausytis kūno kalbos, sužinojo viešosios kalbos paslapčių.
Visi dalyviai buvo įtraukti į praktinę paskaitą, net mokinius lydintis mokytojai ir būrelių vadovai neliko nuošalyje. Ir čia nėra jokios nuostabos, nes didžiąją dalį informacijos bendravimo metu perduodame neverbaliniu būdu. Todėl išmokti kontroliuoti savo neverbalinę kalbą yra svarbu tiek jaunuoliui, tiek suaugusiam žmogui, nes, kai nesutampa sakomi žodžiai su mūsų kūno skleidžiama informacija, žmonės linkę pasikliauti neverbaline kalba. Jaunimas sužinojo, kiek neverbalinei kalbai įtakos turi akių kontaktas, veido išraiškos, rankų gestai, erdvė, bendra kūno kalba, laikysena, intonacija, garsai bei klausymasis.
Trumpai pasidalinsime neverbalinės komunikacijos aspektais, kuriais galima pasinaudoti bendraujant su aplinkiniais.
Akių kontaktas. Tiesioginis akių kontaktas parodo, kad domitės tuo, ką kalba pašnekovas, todėl bet kokiame pokalbyje vertėtų jį išlaikyti. Prezentacijos kolegoms ar klientams metu patartinas akių kontaktas su auditorija skiriant vienodai dėmesio kiekvienam klausytojui mažame rate ir visoms didelės auditorijos dalims – tai padės sukurti įspūdį, jog tikite tuo, ką kalbate, ir kartu paskatins klausytojus įsitraukti į diskusiją, užduoti klausimus.
Veido išraiška.Veido išraiška yra gana universalus neverbalinės kalbos elementas, kuriuo, neatsižvelgiant į kultūrinius skirtumus, perteikiamos emocijos. Suraukti antakiai – tai akivaizdus nepasitenkinimo, nepritarimo ženklas, tad norėdami sukurti draugišką, jaukią atmosferą, nepamirškite šypsenos.
Rankų gestai. Ši neverbalinės komunikacijos sritis labiau priklauso nuo konkretaus asmens. Nors ne visiems įprasta „kalbėti“ rankomis, tai iš tiesų veiksminga norint sustiprinti įspūdį ar pabrėžti savo argumentų svarumą. Svarbu įsidėmėti, kad visada reikėtų vengti rodyti į pašnekovą pirštu – tai parodo norą dominuoti, sukuria priešiškumo įspūdį. Be to, labiau pakenkti nei padėti gali pernelyg intensyvūs, nekoordinuoti rankų judesiai, blaškantys klausytojo dėmesį.
Erdvė. Atstumas tarp komunikacijos partnerių perteikia įvairias emocijas. Pavyzdžiui, agresyviai besielgiantis asmuo, tikėtina, stovi labai arti kito. Asmeninės erdvės suvokimas yra gana individualus nuo kultūrinių veiksnių priklausantis dalykas, tad reikia visada stebėti, ar žmogus, su kuriuo bendraujate, nesijaučia nepatogiai – tai gali reikšti, kad tiesiog stovite per arti.
Bendra kūno kalba. Tikriausiai yra tekę girdėti, kad sunertos ant krūtinės rankos – aiškus nepritarimo, atsiribojimo ženklas. Nenustygimas vietoje, pavyzdžiui, siūbavimas koja, paišinėjimas, betikslis vaikštinėjimas ar spragsėjimas rašikliu išduos, jog nelabai domitės tuo, ką pašnekovas turi pasakyti.
Laikysena. Net visai nejudant daug ką gali išduoti laikysena. Stebėdami, kaip žmonės stovi ar sėdi vienas kito atžvilgiu, galite nemažai sužinoti apie jų emocinę būseną ir preferencijas. Pavyzdžiui, sėdėjimas atsilošus rodo nesidomėjimą ar net atvirą prieštaravimą. Jei norite parodyti, kad esate įsitraukę į pokalbį, sėdėkite tiesiai, atsisukę ir lengvai palinkę savo klausytojų ar kalbančiojo pusėn.
Intonacija ir garsai. Jūsų balso tonas, intonacijos ir skleidžiami garsai dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Jie gali atskleisti aplinkiniams pyktį, neviltį ar sarkazmą. Siekiant harmoningo bendravimo darbo aplinkoje, bendriausi patarimai būtų kalbėti ramiai, vengti pakelto tono, per dažnų atodūsių ir kitų nuobodulio bei nepasitenkinimo ženklų.
Klausymasis. Prie neverbalinės komunikacijos taip pat priskiriamas klausymasis, kuris pagrįstai laikomas vienu iš pamatinių komunikacijos elementų. Klausymosi sąvoka apima kur kas daugiau nei žodžių ir frazių girdėjimą. Suvokimas ir stebėjimas yra ne mažiau svarbios klausymosi proceso dalys. Taigi siekiant sklandesnio dalykinio bendravimo, įvairiapusis neverbalinės komunikacijos įgūdžių tobulinimas turėtų tapti vienu iš pirmųjų uždavinių.
Pozityvi neverbalinė komunikacija – tai tiesiausias kelias į gerus santykius. Nesunku įsitikinti, kaip tokios komunikacijos puoselėjimas padeda kurti draugiškus ir produktyvius ryšius su žmonėmis, o negatyvūs neverbaliniai signalai tampa konfliktų ir kitokių nesusipratimų priežastimi.
Artėja didžiosios šventės. Malonūs rūpestėliai ieškant artimiesiems dovanų. Tad raginu bendrauti ir džiaugtis vieni kitais.
Rasa Pavilionienė
Trakų viešosios bibliotekos
vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliotekininkė
Kodėl vieni žmonės akimirksniu užkariauja visuotinį dėmesį ir simpatijas, o kiti visą gyvenimą taip ir lieka nepripažintais? Žinoma, mes visi skirtingi. Kai kurie iš prigimties labiau linkę bendrauti: jie lengvai susipažįsta, jie patinka draugams ir net pirmą kartą sutiktiems žmonėms. O kaip elgtis tiems, kuriems vien nuo minties apie bendravimą kūnas pašiurpsta? Sakoma, kad reikia gebėti skaityti, klausyti ir matyti tarp eilučių. Suvokti neverbalinę kalbą yra labai svarbu, nes ji:
• teikia apie 80 proc. visos informacijos, tad ja pasakoma daugiau negu žodžiais;
• skirta informacijai perteikti, minties turiniui pasakyti, tuo tarpu neverbalinė – nustatyti ir įvertinti tarpusavio santykius, kurie pokalbio metu turi ne mažesnę reikšmę, kaip ir pats minties turinys;
• reiškiasi spontaniškai, nesąmoningai (kartais ne tiek svarbu, ką bendrakalbis mums sako žodžiais, svarbiau suprasti, ką žmogus apie mus mano iš tikrųjų, tai išreikšdamas mimika, gestais, povyza ir pan. Neverbalinės kalbos elementai gali padėti įsitikinti pašnekovo žodžių teisingumu, jų nuoširdumu);
• padeda nusakyti jausmus (mes dažnai nemokame žodžiais perduoti to, ką jaučiame ir norime pasakyti. Juk ne kartą teko girdėti: „Aš nežinau, kaip čia pasakyti…“, „Man sunku tai pasakyti žodžiais…“ ir pan. Todėl jausmus, kurių negalime nusakyti žodžiais, stengiamės perduoti neverbalinės kalbos forma);
• šios kalbos mokėjimas padeda valdyti savo emocijas (jeigu kalbančiajam sunku suvaldyti pyktį, jis pakelia balsą ar elgiasi dar įžūliau. Tas, kuris rodo pirštu, nuolat nutraukia kalbą, yra visai kitokios būsenos negu tas, kuris šypsosi, elgiasi laisvai, klauso mūsų).
Trakų viešosios bibliotekos vykdomo projekto „Kur glūdi mūsų šaknys“ dėka, mūsų rajono jauni žmonės turėjo galimybę dalyvauti praktinėje paskaitoje „Aš“ – įvaizdžio kūrimas visuomenėje“, kurią skaitė lektorė Aistė Apyvalienė, turinti 10 metų pedagoginio darbo stažo, dabar dirbanti Elektrėnų savivaldybės Vievio gimnazijoje. Lektorė Aistė savo paskaitoje įdomiai suderino teorines ir praktines užduotis. Paskaitos vyko Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje ir Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario filiale. Susidomėjimas buvo didelis. Paskaitose dalyvavo apie 60 jaunuolių iš Trakų ir Trakų rajono. Aktyvūs netradiciniai metodai – „mazgo rišimas“, „reprezentacinis pristatymas“ ir savęs pažinimo užsiėmimas, jaunuolius mokė. Buvo mokomi kalbėti, o ne - šnekėti, klausytis kūno kalbos, sužinojo viešosios kalbos paslapčių.
Visi dalyviai buvo įtraukti į praktinę paskaitą, net mokinius lydintis mokytojai ir būrelių vadovai neliko nuošalyje. Ir čia nėra jokios nuostabos, nes didžiąją dalį informacijos bendravimo metu perduodame neverbaliniu būdu. Todėl išmokti kontroliuoti savo neverbalinę kalbą yra svarbu tiek jaunuoliui, tiek suaugusiam žmogui, nes, kai nesutampa sakomi žodžiai su mūsų kūno skleidžiama informacija, žmonės linkę pasikliauti neverbaline kalba. Jaunimas sužinojo, kiek neverbalinei kalbai įtakos turi akių kontaktas, veido išraiškos, rankų gestai, erdvė, bendra kūno kalba, laikysena, intonacija, garsai bei klausymasis.
Trumpai pasidalinsime neverbalinės komunikacijos aspektais, kuriais galima pasinaudoti bendraujant su aplinkiniais.
Akių kontaktas. Tiesioginis akių kontaktas parodo, kad domitės tuo, ką kalba pašnekovas, todėl bet kokiame pokalbyje vertėtų jį išlaikyti. Prezentacijos kolegoms ar klientams metu patartinas akių kontaktas su auditorija skiriant vienodai dėmesio kiekvienam klausytojui mažame rate ir visoms didelės auditorijos dalims – tai padės sukurti įspūdį, jog tikite tuo, ką kalbate, ir kartu paskatins klausytojus įsitraukti į diskusiją, užduoti klausimus.
Veido išraiška.Veido išraiška yra gana universalus neverbalinės kalbos elementas, kuriuo, neatsižvelgiant į kultūrinius skirtumus, perteikiamos emocijos. Suraukti antakiai – tai akivaizdus nepasitenkinimo, nepritarimo ženklas, tad norėdami sukurti draugišką, jaukią atmosferą, nepamirškite šypsenos.
Rankų gestai. Ši neverbalinės komunikacijos sritis labiau priklauso nuo konkretaus asmens. Nors ne visiems įprasta „kalbėti“ rankomis, tai iš tiesų veiksminga norint sustiprinti įspūdį ar pabrėžti savo argumentų svarumą. Svarbu įsidėmėti, kad visada reikėtų vengti rodyti į pašnekovą pirštu – tai parodo norą dominuoti, sukuria priešiškumo įspūdį. Be to, labiau pakenkti nei padėti gali pernelyg intensyvūs, nekoordinuoti rankų judesiai, blaškantys klausytojo dėmesį.
Erdvė. Atstumas tarp komunikacijos partnerių perteikia įvairias emocijas. Pavyzdžiui, agresyviai besielgiantis asmuo, tikėtina, stovi labai arti kito. Asmeninės erdvės suvokimas yra gana individualus nuo kultūrinių veiksnių priklausantis dalykas, tad reikia visada stebėti, ar žmogus, su kuriuo bendraujate, nesijaučia nepatogiai – tai gali reikšti, kad tiesiog stovite per arti.
Bendra kūno kalba. Tikriausiai yra tekę girdėti, kad sunertos ant krūtinės rankos – aiškus nepritarimo, atsiribojimo ženklas. Nenustygimas vietoje, pavyzdžiui, siūbavimas koja, paišinėjimas, betikslis vaikštinėjimas ar spragsėjimas rašikliu išduos, jog nelabai domitės tuo, ką pašnekovas turi pasakyti.
Laikysena. Net visai nejudant daug ką gali išduoti laikysena. Stebėdami, kaip žmonės stovi ar sėdi vienas kito atžvilgiu, galite nemažai sužinoti apie jų emocinę būseną ir preferencijas. Pavyzdžiui, sėdėjimas atsilošus rodo nesidomėjimą ar net atvirą prieštaravimą. Jei norite parodyti, kad esate įsitraukę į pokalbį, sėdėkite tiesiai, atsisukę ir lengvai palinkę savo klausytojų ar kalbančiojo pusėn.
Intonacija ir garsai. Jūsų balso tonas, intonacijos ir skleidžiami garsai dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Jie gali atskleisti aplinkiniams pyktį, neviltį ar sarkazmą. Siekiant harmoningo bendravimo darbo aplinkoje, bendriausi patarimai būtų kalbėti ramiai, vengti pakelto tono, per dažnų atodūsių ir kitų nuobodulio bei nepasitenkinimo ženklų.
Klausymasis. Prie neverbalinės komunikacijos taip pat priskiriamas klausymasis, kuris pagrįstai laikomas vienu iš pamatinių komunikacijos elementų. Klausymosi sąvoka apima kur kas daugiau nei žodžių ir frazių girdėjimą. Suvokimas ir stebėjimas yra ne mažiau svarbios klausymosi proceso dalys. Taigi siekiant sklandesnio dalykinio bendravimo, įvairiapusis neverbalinės komunikacijos įgūdžių tobulinimas turėtų tapti vienu iš pirmųjų uždavinių.
Pozityvi neverbalinė komunikacija – tai tiesiausias kelias į gerus santykius. Nesunku įsitikinti, kaip tokios komunikacijos puoselėjimas padeda kurti draugiškus ir produktyvius ryšius su žmonėmis, o negatyvūs neverbaliniai signalai tampa konfliktų ir kitokių nesusipratimų priežastimi.
Artėja didžiosios šventės. Malonūs rūpestėliai ieškant artimiesiems dovanų. Tad raginu bendrauti ir džiaugtis vieni kitais.
Rasa Pavilionienė
Trakų viešosios bibliotekos
vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliotekininkė
