Žvakių liejimo pamoką veda E. Stanulionienė
Štai ir vėl, gamtos ratui pasisukus, mes sulaukėme tamsių gruodžio vakarų. Jau žiloje senovėje mąstydamas žmogus stengėsi įminti gamtos mįsles. Žiemos metu saulės kelias trumputis, augmenija apmiršta, daugelis gyvūnų keičia gyvenimo būdą.
Vasaros girių valdovė meška užmiega, užleisdama vietą žiemos miškų karaliui, tautosakos personažui – elniui devyniaragiui. Ilgais žiemos vakarais senoliai prisimindavo išėjusius protėvius, jų ilgėdavosi, svajodavo ir tikėjosi užsitikrinti jų globą iš anapus. Buvo manoma, kad advento laiku labiausiai priartėjama prie vėlių pasaulio. Gamtos rato valdovai – saulė ir mėnulis, susikeičia savo keliais žiemą ir vasarą, palaikydami gamtos ritmą. Žmonės stengėsi paskubinti saulę sugrįžimui – ragino ją giesmėmis, šokių rateliais.
Prasmingą adventinę vakaronę organizavo Aukštadvario regioninio parko direkcija, bendradarbiaudama su Trakų rajono savivaldybe, Aukštadvario mokyklų, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos, VĮ Trakų miškų urėdijos, Aukštadvario bibliotekos, Trakų kultūros rūmų darbuotojais. Aukštadvario regioninio parko direkcijos parengtą etnokultūrinį projektą „Atlėkė elnias devyniaragis“ parėmė Trakų rajono savivaldybė. Vakaronė vyko Aukštadvario žemės ūkio mokyklos salėje.
Mokyklos priesalė buvo papuošta popieriniais karpiniais, o puikiausiais adventiniais patiekalais nustebino Aukštadvario žemės ūkio mokyklos amatų cecho vadovė M. Leščinskytė su moksleivėmis. Bene seniausias kulinarinio paveldo atspindys – iš tešlos iškeptos antelės. Archajiniuose tikėjimuose antis yra tarpininkė tarp dviejų pasaulių. Tad ir prie šventinio stalo visada paliekama vieta išėjusiesiems. Buvo skanaujama senoviniu gėrimu iš baravykų, vyko edukacinės šiaudinių žaisliukų gamybos, žvakių liejimo, pančių vijimo bei vyžų pynimo pamokos. Nors adventas yra tylaus susikaupimo metas, tačiau į salę, papuoštą kalėdine eglute ir paslaptingais laiką atspindinčiais šiaudiniais sodais, rinkosi šeimos su vaikučiais, senoliai. Vakaroti atskubėjo ir parapijos klebonas – monsinjoras V. Sudavičius, besidžiaugdamas, kad nepamirštame senųjų papročių. Visi dainavo dainą „Kalėdų rytų“, kurioje minimas elnias devyniaragis atneša visų laukiamą saulę. Vakaronę sutelkė ir vedė Marcinkonių etnografinio muziejaus vedėjas J. Bajoriūnas su Aukštadvario regioninio parko kultūrologe R. Balsevičiūte. Pačias gražiausias advento dainas dainavo, žaidimų mokė Marcinkonių etnografinis ansamblis (vad. R. Avižėnienė). Senolių ansamblis gyvuoja jau nuo 1970 metų ir yra garbingo apdovanojimo „Aukso paukštės“ nominantai. Renginio svečiai buvo supažindinti su adventiniais papročiais, eglutės puošyba tarpukario laikotarpiu. Besišypsantys ir gražūs, spalvingais tautiniais kostiumais pasipuošę Aukštadvario vyresniųjų šokių grupės „Nava“ šokėjai (vad. R. Blikertienė) atliko ratelius. Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografinis ansamblis „Lėda“ paruošė pasakojimą iš Gedanonių kaimo, giesmę apie vilkelį, o pasakorė J. Baškevičiūtė pasekė sakmę apie Vilkininkų kaimo laumes. Po meninės programos aidėjo nuoširdžiausi palinkėjimai, svečiai džiaugėsi sulaukę šio atsinaujinimo laiko, linkėjo vieni kitiems sveikatos, gerų darbų. Vakaronės akcentas – bendra daina „Oi žiba žiburėlis“. Vakaronės dalyviai dainavo rankose laikydami vaškines žvakutes, po dainos degustavome senovinius patiekalus, būdingus tik šiam laikotarpiui, visų suneštus ant bendro stalo.
Galime džiaugtis, kad mumyse dar gyva senoji dvasia, rusena ugnies žarijėlės, kurstančios lietuvių tautos dvasią. Tas ugnies kibirkštėles širdyse jau nuo mažens nešiojame visi, ir jau ruošdami vakaronę dirbome kartu kas ką galėjome, susitelkę, laukdami bendro susibūrimo. Žinom juk, kolei gyva ugnis širdyje – tolei stipri tauta. Tai mūsų vienybė. Vakaronėje pasijutome kaip senovėje, būdami didžiosios šeimos nariais, nes susivienijome – aukštadvariečiai, marcinkoniškiai, senoji ir jaunoji kartos. Dar nesinorėjo skirstytis, dzūkiška prieškalėdinė dvasia pakėlė mus, sutvirtino. Vakaronėje dalyvavę vaikai susitelkę ir stiprūs dainavo apie žiburėlį, jų akyse atsispindėjo šokinėjančios žvakučių ugnelės. Mažųjų veiduose – rimtis ir didybė. Tokie susiėjimai mums duoda stiprybės ir toliau dirbti augančios kartos ir Lietuvos ateities labui. Džiaukimės, nes dirbome kartu, o tradicijos tęsimas – mūsų pareiga.
R. BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko kultūrologė
Žvakių liejimo pamoką veda E. Stanulionienė
Štai ir vėl, gamtos ratui pasisukus, mes sulaukėme tamsių gruodžio vakarų. Jau žiloje senovėje mąstydamas žmogus stengėsi įminti gamtos mįsles. Žiemos metu saulės kelias trumputis, augmenija apmiršta, daugelis gyvūnų keičia gyvenimo būdą.
Vasaros girių valdovė meška užmiega, užleisdama vietą žiemos miškų karaliui, tautosakos personažui – elniui devyniaragiui. Ilgais žiemos vakarais senoliai prisimindavo išėjusius protėvius, jų ilgėdavosi, svajodavo ir tikėjosi užsitikrinti jų globą iš anapus. Buvo manoma, kad advento laiku labiausiai priartėjama prie vėlių pasaulio. Gamtos rato valdovai – saulė ir mėnulis, susikeičia savo keliais žiemą ir vasarą, palaikydami gamtos ritmą. Žmonės stengėsi paskubinti saulę sugrįžimui – ragino ją giesmėmis, šokių rateliais.
Prasmingą adventinę vakaronę organizavo Aukštadvario regioninio parko direkcija, bendradarbiaudama su Trakų rajono savivaldybe, Aukštadvario mokyklų, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos, VĮ Trakų miškų urėdijos, Aukštadvario bibliotekos, Trakų kultūros rūmų darbuotojais. Aukštadvario regioninio parko direkcijos parengtą etnokultūrinį projektą „Atlėkė elnias devyniaragis“ parėmė Trakų rajono savivaldybė. Vakaronė vyko Aukštadvario žemės ūkio mokyklos salėje.
Mokyklos priesalė buvo papuošta popieriniais karpiniais, o puikiausiais adventiniais patiekalais nustebino Aukštadvario žemės ūkio mokyklos amatų cecho vadovė M. Leščinskytė su moksleivėmis. Bene seniausias kulinarinio paveldo atspindys – iš tešlos iškeptos antelės. Archajiniuose tikėjimuose antis yra tarpininkė tarp dviejų pasaulių. Tad ir prie šventinio stalo visada paliekama vieta išėjusiesiems. Buvo skanaujama senoviniu gėrimu iš baravykų, vyko edukacinės šiaudinių žaisliukų gamybos, žvakių liejimo, pančių vijimo bei vyžų pynimo pamokos. Nors adventas yra tylaus susikaupimo metas, tačiau į salę, papuoštą kalėdine eglute ir paslaptingais laiką atspindinčiais šiaudiniais sodais, rinkosi šeimos su vaikučiais, senoliai. Vakaroti atskubėjo ir parapijos klebonas – monsinjoras V. Sudavičius, besidžiaugdamas, kad nepamirštame senųjų papročių. Visi dainavo dainą „Kalėdų rytų“, kurioje minimas elnias devyniaragis atneša visų laukiamą saulę. Vakaronę sutelkė ir vedė Marcinkonių etnografinio muziejaus vedėjas J. Bajoriūnas su Aukštadvario regioninio parko kultūrologe R. Balsevičiūte. Pačias gražiausias advento dainas dainavo, žaidimų mokė Marcinkonių etnografinis ansamblis (vad. R. Avižėnienė). Senolių ansamblis gyvuoja jau nuo 1970 metų ir yra garbingo apdovanojimo „Aukso paukštės“ nominantai. Renginio svečiai buvo supažindinti su adventiniais papročiais, eglutės puošyba tarpukario laikotarpiu. Besišypsantys ir gražūs, spalvingais tautiniais kostiumais pasipuošę Aukštadvario vyresniųjų šokių grupės „Nava“ šokėjai (vad. R. Blikertienė) atliko ratelius. Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografinis ansamblis „Lėda“ paruošė pasakojimą iš Gedanonių kaimo, giesmę apie vilkelį, o pasakorė J. Baškevičiūtė pasekė sakmę apie Vilkininkų kaimo laumes. Po meninės programos aidėjo nuoširdžiausi palinkėjimai, svečiai džiaugėsi sulaukę šio atsinaujinimo laiko, linkėjo vieni kitiems sveikatos, gerų darbų. Vakaronės akcentas – bendra daina „Oi žiba žiburėlis“. Vakaronės dalyviai dainavo rankose laikydami vaškines žvakutes, po dainos degustavome senovinius patiekalus, būdingus tik šiam laikotarpiui, visų suneštus ant bendro stalo.
Galime džiaugtis, kad mumyse dar gyva senoji dvasia, rusena ugnies žarijėlės, kurstančios lietuvių tautos dvasią. Tas ugnies kibirkštėles širdyse jau nuo mažens nešiojame visi, ir jau ruošdami vakaronę dirbome kartu kas ką galėjome, susitelkę, laukdami bendro susibūrimo. Žinom juk, kolei gyva ugnis širdyje – tolei stipri tauta. Tai mūsų vienybė. Vakaronėje pasijutome kaip senovėje, būdami didžiosios šeimos nariais, nes susivienijome – aukštadvariečiai, marcinkoniškiai, senoji ir jaunoji kartos. Dar nesinorėjo skirstytis, dzūkiška prieškalėdinė dvasia pakėlė mus, sutvirtino. Vakaronėje dalyvavę vaikai susitelkę ir stiprūs dainavo apie žiburėlį, jų akyse atsispindėjo šokinėjančios žvakučių ugnelės. Mažųjų veiduose – rimtis ir didybė. Tokie susiėjimai mums duoda stiprybės ir toliau dirbti augančios kartos ir Lietuvos ateities labui. Džiaukimės, nes dirbome kartu, o tradicijos tęsimas – mūsų pareiga.
R. BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko kultūrologė
