Akimirkos iš kelionės po Aukštaitiją[/caption]
Šiais metais, nusprendę apsilankyti Aukštaitijoje, saulėtą rugsėjo 22 dieną, 50 vietų UAB „Ringis ir Ko“ autobusu vėl leidomės į kelionę.
Pirmasis mūsų sustojimas buvo Kernavėje. Čia mus maloniai pasitiko Kernavės seniūnijos vyr. specialistė Zita Svetlikauskienė. Nepaprastai buvome sužavėti tautodailininko, rašytojo Ipolito Užkurnio medžių skulptūrų muziejumi, kurį aplankyti tikrai buvo verta. Šimtais savo skulptūrų įamžinęs lietuvių tautos atminimą, netgi pavaizdavęs A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ personažus, sukūręs medinį Vytauto Didžiojo paveikslą, toks žmogus paliko nepaprastai gilų pėdsaką Lietuvos tautodailėje. Stebėjomės kaip iš vieno medžio galima išdrožti visą eilę personažų ir supratome, kad tautodailininkas buvo neatskiriamai susiliejęs su gamta:
„Jeigu man būtų leista antrą kartą užgimti,
Aš norėčiau užgimti medžiu.
Ąžuolu augti, žaliuoti, kelti į dangų galingas šakas,
Teikti praeiviui pavėsį, galynėtis su vėtrom…“
(Iš I. Užkurnio „Odės medžiui“).
Aplankę švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, pasižvalgę po Kernavės istorinius piliakalnius, leidomės tolyn.
Netrukus mus pasitiko Anykščiai, garsėjantys kūrybingais žmonėmis, apsupti šilų ir Šventosios upės vingių. Čia pirmiausiai apsilankėme A. Baranausko klėtelėje ir A. Vienuolio – Žukausko muziejuje. Klausėmės malonaus gidės pasakojimo, muzikinių įrašų, žiūrėjome filmuotą medžiagą apie tautodailininką Stanislovą Petrašką ir lankėme jo akmens tapybos parodą. Mums buvo stebėtina, kad tautodailininkui kilo mintis tapybos instrumentu pasirinkti akmenį ir iš jo pagaminti netgi Lietuvos Respublikos valdovų rūmų paveikslą. Atrodo, kad nėra nieko paprastesnio už akmenį, tačiau paversti akmenį tapyba ir suderinti spalvas, mums atrodė tarytum stebuklas.
Toliau važiavome į Anykščių priemiestyje įsikūrusį aukštaitišką etnografinį Niūronių kaimą, kuriame yra gimęs septintasis vaikas šeimoje, rašytojas Jonas Biliūnas. Aplankę čia įsikūrusį Arklio muziejų, kuriame yra ne tik arklio gadynės žemės darbų, senovėje buvusios pagrindinės kaimo ir miesto transporto priemonės, bet ir unikalūs drožinių rinkiniai, arklio istorijos, karybos ekspozicijos. Čia galima pajodinėti, pasivažinėti vežimaičiu ar važiu, pasisupti sūpuoklėmis.
Aukštaitiškoje sodyboje maloniai mus pasitiko muziejaus darbuotoja Rita Vasiliauskienė, kuri muziejaus troboje jau buvo iškūrenusi krosnį ir užminkiusi kvepiančią duonelę. Kiekvienas iš mūsų turėjome galimybę savo rankomis suformuoti kepalėlį duonos ir šauti į krosnį. Daugelis čia maloniai prisiminė, kaip vaikystėje mamos kepdavo duoną, ką dėdavo į raugą. Prisipažinome, kad dar ir šiandien pamaloniname savo anūkus namine kepta duonele. Pasivaišinę duona, krosnyje keptomis bulvėmis ir kitais senovės lietuviško stalo gardėsiais, buvome nepaprastai laimingi ir pritariant akordeonui, dainavome lietuvių liaudies dainas. Atsisveikinę ir išsinešę supakuotus savo rankomis keptus duonos kepalėlius, laimingi keliavome tolyn.
Po to, aplankę Nykščių namus, kur vyko Anykščių vyno degustacija, Anykščių medžių lajų taką, Puntuko akmenį, laimingi sugrįžome į namus.
Kelionė buvo tiesiog įspūdinga, joje dalyvavo 48 Aukštadvario, Bijūnų, Ubiškių, Čižiūnų, Totoriškių seniūnaitijų atstovai, seniūnaičiai ir šių bendruomenių šviesuoliai.
JADVYGA DZENCEVIČIENĖ,
Aukštadvario seniūnėKiekvienais metais Aukštadvario seniūnijos bendruomenėje tapo tradicija keliauti po mūsų gražiąją Tėvynę Lietuvą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos laimėtų projektų lėšomis kasmet aplankome pačius nuostabiausius Lietuvos kampelius. Prieš dvejus metus važiavome jubiliejiniais M. K. Oginskio takais po pasakišką Žemaitiją. Praėjusiais metais aplankėme Šiluvą, Tytuvėnus, Telšius, grožėjomės Skuodo rajono Mosėdžio akmenų muziejumi.
[caption id="attachment_24757" align="aligncenter" width="464"]
Akimirkos iš kelionės po Aukštaitiją[/caption]
Šiais metais, nusprendę apsilankyti Aukštaitijoje, saulėtą rugsėjo 22 dieną, 50 vietų UAB „Ringis ir Ko“ autobusu vėl leidomės į kelionę.
Pirmasis mūsų sustojimas buvo Kernavėje. Čia mus maloniai pasitiko Kernavės seniūnijos vyr. specialistė Zita Svetlikauskienė. Nepaprastai buvome sužavėti tautodailininko, rašytojo Ipolito Užkurnio medžių skulptūrų muziejumi, kurį aplankyti tikrai buvo verta. Šimtais savo skulptūrų įamžinęs lietuvių tautos atminimą, netgi pavaizdavęs A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ personažus, sukūręs medinį Vytauto Didžiojo paveikslą, toks žmogus paliko nepaprastai gilų pėdsaką Lietuvos tautodailėje. Stebėjomės kaip iš vieno medžio galima išdrožti visą eilę personažų ir supratome, kad tautodailininkas buvo neatskiriamai susiliejęs su gamta:
„Jeigu man būtų leista antrą kartą užgimti,
Aš norėčiau užgimti medžiu.
Ąžuolu augti, žaliuoti, kelti į dangų galingas šakas,
Teikti praeiviui pavėsį, galynėtis su vėtrom…“
(Iš I. Užkurnio „Odės medžiui“).
Aplankę švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, pasižvalgę po Kernavės istorinius piliakalnius, leidomės tolyn.
Netrukus mus pasitiko Anykščiai, garsėjantys kūrybingais žmonėmis, apsupti šilų ir Šventosios upės vingių. Čia pirmiausiai apsilankėme A. Baranausko klėtelėje ir A. Vienuolio – Žukausko muziejuje. Klausėmės malonaus gidės pasakojimo, muzikinių įrašų, žiūrėjome filmuotą medžiagą apie tautodailininką Stanislovą Petrašką ir lankėme jo akmens tapybos parodą. Mums buvo stebėtina, kad tautodailininkui kilo mintis tapybos instrumentu pasirinkti akmenį ir iš jo pagaminti netgi Lietuvos Respublikos valdovų rūmų paveikslą. Atrodo, kad nėra nieko paprastesnio už akmenį, tačiau paversti akmenį tapyba ir suderinti spalvas, mums atrodė tarytum stebuklas.
Toliau važiavome į Anykščių priemiestyje įsikūrusį aukštaitišką etnografinį Niūronių kaimą, kuriame yra gimęs septintasis vaikas šeimoje, rašytojas Jonas Biliūnas. Aplankę čia įsikūrusį Arklio muziejų, kuriame yra ne tik arklio gadynės žemės darbų, senovėje buvusios pagrindinės kaimo ir miesto transporto priemonės, bet ir unikalūs drožinių rinkiniai, arklio istorijos, karybos ekspozicijos. Čia galima pajodinėti, pasivažinėti vežimaičiu ar važiu, pasisupti sūpuoklėmis.
Aukštaitiškoje sodyboje maloniai mus pasitiko muziejaus darbuotoja Rita Vasiliauskienė, kuri muziejaus troboje jau buvo iškūrenusi krosnį ir užminkiusi kvepiančią duonelę. Kiekvienas iš mūsų turėjome galimybę savo rankomis suformuoti kepalėlį duonos ir šauti į krosnį. Daugelis čia maloniai prisiminė, kaip vaikystėje mamos kepdavo duoną, ką dėdavo į raugą. Prisipažinome, kad dar ir šiandien pamaloniname savo anūkus namine kepta duonele. Pasivaišinę duona, krosnyje keptomis bulvėmis ir kitais senovės lietuviško stalo gardėsiais, buvome nepaprastai laimingi ir pritariant akordeonui, dainavome lietuvių liaudies dainas. Atsisveikinę ir išsinešę supakuotus savo rankomis keptus duonos kepalėlius, laimingi keliavome tolyn.
Po to, aplankę Nykščių namus, kur vyko Anykščių vyno degustacija, Anykščių medžių lajų taką, Puntuko akmenį, laimingi sugrįžome į namus.
Kelionė buvo tiesiog įspūdinga, joje dalyvavo 48 Aukštadvario, Bijūnų, Ubiškių, Čižiūnų, Totoriškių seniūnaitijų atstovai, seniūnaičiai ir šių bendruomenių šviesuoliai.
JADVYGA DZENCEVIČIENĖ,
Aukštadvario seniūnė
Akimirkos iš kelionės po Aukštaitiją[/caption]
Šiais metais, nusprendę apsilankyti Aukštaitijoje, saulėtą rugsėjo 22 dieną, 50 vietų UAB „Ringis ir Ko“ autobusu vėl leidomės į kelionę.
Pirmasis mūsų sustojimas buvo Kernavėje. Čia mus maloniai pasitiko Kernavės seniūnijos vyr. specialistė Zita Svetlikauskienė. Nepaprastai buvome sužavėti tautodailininko, rašytojo Ipolito Užkurnio medžių skulptūrų muziejumi, kurį aplankyti tikrai buvo verta. Šimtais savo skulptūrų įamžinęs lietuvių tautos atminimą, netgi pavaizdavęs A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ personažus, sukūręs medinį Vytauto Didžiojo paveikslą, toks žmogus paliko nepaprastai gilų pėdsaką Lietuvos tautodailėje. Stebėjomės kaip iš vieno medžio galima išdrožti visą eilę personažų ir supratome, kad tautodailininkas buvo neatskiriamai susiliejęs su gamta:
„Jeigu man būtų leista antrą kartą užgimti,
Aš norėčiau užgimti medžiu.
Ąžuolu augti, žaliuoti, kelti į dangų galingas šakas,
Teikti praeiviui pavėsį, galynėtis su vėtrom…“
(Iš I. Užkurnio „Odės medžiui“).
Aplankę švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, pasižvalgę po Kernavės istorinius piliakalnius, leidomės tolyn.
Netrukus mus pasitiko Anykščiai, garsėjantys kūrybingais žmonėmis, apsupti šilų ir Šventosios upės vingių. Čia pirmiausiai apsilankėme A. Baranausko klėtelėje ir A. Vienuolio – Žukausko muziejuje. Klausėmės malonaus gidės pasakojimo, muzikinių įrašų, žiūrėjome filmuotą medžiagą apie tautodailininką Stanislovą Petrašką ir lankėme jo akmens tapybos parodą. Mums buvo stebėtina, kad tautodailininkui kilo mintis tapybos instrumentu pasirinkti akmenį ir iš jo pagaminti netgi Lietuvos Respublikos valdovų rūmų paveikslą. Atrodo, kad nėra nieko paprastesnio už akmenį, tačiau paversti akmenį tapyba ir suderinti spalvas, mums atrodė tarytum stebuklas.
Toliau važiavome į Anykščių priemiestyje įsikūrusį aukštaitišką etnografinį Niūronių kaimą, kuriame yra gimęs septintasis vaikas šeimoje, rašytojas Jonas Biliūnas. Aplankę čia įsikūrusį Arklio muziejų, kuriame yra ne tik arklio gadynės žemės darbų, senovėje buvusios pagrindinės kaimo ir miesto transporto priemonės, bet ir unikalūs drožinių rinkiniai, arklio istorijos, karybos ekspozicijos. Čia galima pajodinėti, pasivažinėti vežimaičiu ar važiu, pasisupti sūpuoklėmis.
Aukštaitiškoje sodyboje maloniai mus pasitiko muziejaus darbuotoja Rita Vasiliauskienė, kuri muziejaus troboje jau buvo iškūrenusi krosnį ir užminkiusi kvepiančią duonelę. Kiekvienas iš mūsų turėjome galimybę savo rankomis suformuoti kepalėlį duonos ir šauti į krosnį. Daugelis čia maloniai prisiminė, kaip vaikystėje mamos kepdavo duoną, ką dėdavo į raugą. Prisipažinome, kad dar ir šiandien pamaloniname savo anūkus namine kepta duonele. Pasivaišinę duona, krosnyje keptomis bulvėmis ir kitais senovės lietuviško stalo gardėsiais, buvome nepaprastai laimingi ir pritariant akordeonui, dainavome lietuvių liaudies dainas. Atsisveikinę ir išsinešę supakuotus savo rankomis keptus duonos kepalėlius, laimingi keliavome tolyn.
Po to, aplankę Nykščių namus, kur vyko Anykščių vyno degustacija, Anykščių medžių lajų taką, Puntuko akmenį, laimingi sugrįžome į namus.
Kelionė buvo tiesiog įspūdinga, joje dalyvavo 48 Aukštadvario, Bijūnų, Ubiškių, Čižiūnų, Totoriškių seniūnaitijų atstovai, seniūnaičiai ir šių bendruomenių šviesuoliai.
JADVYGA DZENCEVIČIENĖ,
Aukštadvario seniūnė
