Bakaloriškių kaime balandžio 23-iąją vyko iškilmės, kurių metu buvo pašventintas originalus kryžius, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jį suprojektavo ir pagamino buvęs bakaloriškietis Vladas Kleinotas, dabar gyvenantis Druskininkuose.
Dusmenų bažnyčioje ta proga buvo aukojamos šv. Mišios. „Jau 18 metų, kai esu kunigas, bet tik ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek pašventinau kryžių. Mes kažkaip drovimės, kad esame katalikai. Šiandien per daug sureikšminam smulkmenas, – kalbėjo Dusmenų klebonas kun. Juozas Bakšys. – Lai ši diena būna kitokia, lai šis susibūrimas būna kitiems pavyzdys, kad mes mokame ir pasidžiaugti. Mokėkime išgirsti, priimti, mokėkime dalintis.“ Po pamaldų kun. J. Bakšys pašventino naujai pastatytą kryžių.
Iškilmėse dalyvavo Lietuvos genocido ir rezistencijos centro atstovės, LR Seimo nario Jono Liesio padėjėja, Trakų rajono 6-oji šaulių kuopa ir jos vadas Gediminas Ramoška, Onuškio seniūnijos seniūnė Zita Aniulienė, buvę bakaloriškiečiai ir kt. Patrio-tines dainas dainavo Dusmenų etnografinis ansamblis (vad, Rima Karsokienė).
Šios šventės iniciatorius V. Kleinotas trumpai pristatė savo sumanymą. Jis teigė, kad kryžius, kažkada stovėjęs netoliese, sunyko, tad reikėjo naujo. Po sukrečiančių karo ir pokario įvykių žuvo daug bakaloriškiečių, tad norėta įamžinti visų jų atminimą. „Aš visą gyvenimą dirbau statybininku, tad nutariau pats suprojektuoti, pagaminti ir pastatyti kryžių. Kad galėčiau jį atvežti lengvuoju automobiliu, reikėjo, kad kryžius būtų sudarytas iš kelių dalių, kad jis būtų lengvas. Tad dariau jį tuščiavidurį. Visas trijų metrų aukščio kryžius sveria tik 150 kg. Trise per dvi valandas jį ir sumontavome, – sakė V. Kleinotas. – Kiekvienas atėjęs galės čia pasimelsti, padėkoti, uždegti žvakutę.“
Onuškio seniūnė Z. Aniulienė pasidžiaugė, kad Bakaloriškėse iškilo dar vienas simbolis, kuris primins šio kaimo tragišką likimą, primins tuos žmones, kurie siekė Lietuvos laisvės. Juk kryžius ne tik kančios, bet ir dėkingumo, tikėjimo ir vilties simbolis.
Jaudinančiai kalbėjo buvusi bakaloriškietė, 93-iuosius metus pradėjusi poetiškos sielos kaunietė Ona Karužaitė-Gliebienė. Pasak jos, šiandien šis kaimas pasitinka dievišką kryžių, kurį prikėlė mylinčio lietuvio ranka. „Mano atmintyje dar gyvi šio kaimo jaunuoliai – Vaclovas Voveris-Žaibas, Jonas Matukevičius-Vilkas, Albertas Gliebus, mano brolis Jonas. Jie mirė, kad mes gyventume. Nusilenkime bebaimiams, kurie pasitiko mirtį. Nepamirškim šio kaimo ir visos Lietuvos žuvusiųjų vardų.“ Iš tiesų daug šio ir aplinkinių kaimų jaunuolių, nenorėdami tarnauti okupacinėje kariuomenėje, ėjo į miškus, būrėsi į partizanų grupes. Apie rezistencinę kovą šiame krašte plačiai rašoma iš gretimo Įždagų kaimo kilusio Jono Piliaus knygoje „Tarp kryžminės ugnies“.
Visiems susirinkusiems V. Kleinotas padovanojo savo prisiminimų knygą „Kelionė į nežinią“. Knygą parengė šių eilučių autorė, o redagavo žinomas žurnalistas, rašytojas ir kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius. Tai jau antroji buvusių bakaloriškiečių knyga. Prieš dvejus metus (2015) bendromis mūsų pastangomis buvo išleista O. Karužaitės-Gliebienės atsiminimų ir eilėraščių knygelė „Čia viskas mano“.
Mintis plačiau paviešinti savo gimtojo kaimo tragišką istoriją kilo broliams Gintautui ir Vladui Kleinotams prieš trejus metus. 2014 m. jų iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo, skirtas Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-mečiui paminėti. Po metų (2015), minint Bakaloriškių kaimo 220-metį, buvo išleistas lankstinukas „Bakaloriškių kaimui – 220“, susirinkusiems pristatytas dokumentinis filmas „Žaibas – Dzūkijos legenda“. Tragiška šio kaimo praeitis buvo prisiminta ir pernai. Dusmenų kultūros centre tąkart buvo parengta žinomo fotomenininko Vytauto Žemaičio nuotraukų paroda „Sudeginto kaimo aidai“.
Išties džiugu, kad savo gimtinės iki šiol nepamiršta iš jos jau seniai išvykę kraštiečiai, kad kasmet susieina į jau tradicine tapusią šventę. Ir kasmet vis naujai įamžina savo kaimo istoriją. Pasirodo, kuo mažesnis kaimas (2011 m. surašymo duomenimis čia gyveno 36 gyventojai), tuo jis draugiškesnis, tuo daugiau jis gali padaryti.
Dar prieš keletą metų apie Bakaloriškių kaimo tragediją mažai kas žinojo. Bakaloriškės nebuvo minimos nė vienoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Nebuvo jų ir knygos „Kalbos praktikos patarimai“ (1976) vietovardžių sąraše. Visur buvo minima tik Bakaloriškių pelkė. O štai dabar aktyvių žmonių dėka šis kaimas gerai žinomas beveik visoje Lietuvoje.
Tad linkim bakaloriškiečiams ir iš šio kaimo kilusiems kraštiečiams ir toliau puoselėti ir garsinti savo gimtinę.

ONUTĖ TREPUILAITĖ-VIRGINAVIČIENĖ,
Dusmenų krašto metraštininkė