Ko gero niekas neprieštaraus, kad šiandien viena iš didžiausių kalbos puoselėtojų – tai kaimo bendruomenė, kur dar sutiksi tarmiškai kalbančių žmonių. Emigravę vaikai ir anūkai sugrįžta atostogų ir vėl girdi lietuvių kalbą, kur tarptautinių žodžių, anglicizmų nėra. Čia skamba dzūkiška šnekta. O tarmės ir yra pagrindinis nuolat bendrinę lietuvių kalbą maitinantis šaltinis. [caption id="attachment_22985" align="aligncenter" width="482"] Dusmenų folkloro kolektyvas „Dusmena“ dainuoja ne tik liaudies, bet ir savo kraštiečių sukurtas dainas. Iš kairės į dešinę: Jadvyga Aliukonienė, Janina Lekevičiūtė, Anelė Ivančenko, Janina Judickienė, Aldona Narkevičienė, Rima Karsokienė (vadovė)[/caption] Kaimo žmonės buriasi kalendorinių švenčių metu, organizuoja tradicinius renginius, bendrauja, pokštauja, dainuoja ne tik protėvių dainas, bet ir savo amžininkų sukurtas eiles, kurioms patys pritaiko melodijas. Didžiausi susiėjimai būna vasarą per Jonines, Onines, Petrines, Žolines ir kt. Iš Trakų rajono savivaldybėje esančios 41 bendruomenės – 36 registruotos kaimiškosiose teritorijose. Pusė iš jų yra aktyvios, puoselėjančios savo krašto kultūrą, tradicijas, saugančios paveldą. O šešios iš jų (Aukštadvario, Onuškio, Dusmenų „Dusmenos“, Tiltų ir Lieponių „Karaliaus salos“), siekdamos paminėti Tautinio kostiumo metus, įsigijo tautinius drabužius ir per visas šventes jais puošiasi. Dusmenų dzūkai Dusmenų kaimo bendruomenės „Dusmena“ pirmininkė ir folkloro kolektyvo „Dusmena“ vadovė Rima Karsokienė: „Savam krašte dainuojam savas dainas: perdainuojam mamų, močiučių, kaimynų dainas. Patys dusmeniškiai paeiliuoja, bet muziką pritaiko liaudies. Gaila, kad nespėjom užrašyt vietos vyresnių žmonių visos kūrybos ir išleisti leidinio. Išliko atminty keli eilėraščiai, vienas kitas posmas. Noriu paminėti Anapilin išėjusią „Dusmenos“ folkloro ansamblio dalyvę Stasę Krupėnienę, visi prisimenam jos šmaikštų ir jumoristinį eilėraštį, kaip dzūkelis rišo šluotelas. Pet-ro Vaitkevičiaus, išėjusio Anapilin prieš 40 metų, Dusmenims skirtos eilės tapo mūsų kaimo himnu. Žmonės pritaikė liaudies melodiją ir dainuoja iki šiol“. [caption id="attachment_22986" align="aligncenter" width="340"] Tiltuose kalbą puoselėja ir tautiniais drabužiais vilki ne tik dideli, bet ir maži. Pirmoje eilėje Tiltų mergaičių ansamblis (iš kairės Viltė Gainaitė, Elinga Paužuolytė, Skaiva Dubinskaja, Emilija Kazačiūnaitė). Antroje eilėje Tiltų kapelos nariai (iš kairės Rimas Kleinotas, Nijolė Bižokienė, Vaiva Neteckienė, Rimantas Bartulis)[/caption] Stasė Krupėnienė Dzūko šluotelės Sėdzi dzūkas šalia kelio, o prieg jam krūva šakų. Riša šluotų prie šluotelės, kad nebūtų tep ilgu. Jau surišo visų šimtų, bet kap jas reikės parduoc? „Vakar vienų vos nupirko“, – ima dzūkas aimanuoc. „Kap gyvenc? Kap išgyvenc?“, – žmogui sukas nat galva. – „Gal geriau jau pasikarc, ir bus vargo pabaiga.“ Bet tuoj dzinktelna dzūkeliui: „Juk namie vaikų krūva. Jie visi dar neužaugy“, nat nuspurto jis staiga. Vis dar mislina žmogelis: „Aš juk krikščytas asu. Tai tokiu smerciu pamiris degsiu pekloj iš ciesų“. Sėdzi dzūkas ir dūmoja – staiga mašina sustoja... – Ei, žmogau, ar tu girdzi? Ar daug šluotų tu turi? Grait žmogelis atsistoja ir jau ponui raportuoja: – Turiu, pone, visų šimtų, gal nupirktai nor dešimtų? – Krauk visas jas in mašinų! Ponas pinigus gamina: atskaičiuoja visų šimtų. Dzūkui akys nat nušvinta. Žmogus linksi ir dėkoja, ponas sau toliau važiuoja. Skuba in namus žmogelis, o jau dar jam trumpas kelias. Pasbaigė dzūkelio bėdos, bus ir jam linksmos Kalėdos. Petras Vaitkevičius Dusmenų himnas Kur Didžiulis šniokščia, Dusmena srovena – ten gimtinė mano, kaimas Dusmenų. Šičia darbštūs dzūkai nuo seniai gyvena, šitame kampely ir aš gyvenu. Užlipu aš kartais ant Pijuoso kalno, prieš akis iškyla reginys puikus. Matau aš kaimelį visą kaip ant delno ir gimtuosius savo tėviškės laukus. Esame mes dzūkai iš Dusmenų kaimo, kas gi jo nežino Trakų rajone. Apie jį legendų daug gražių sukurta, kaimas garsus buvo jau praeityje. Mylim savo kraštą mums be galo brangų, kuris įsikūręs tarp žalių miškų. O aplinkui blizga akys ežerėlių, nuostabus kampelis – kraštas Dusmenų. Mylima gimtine, Dusmenų kaimeli, vakarais, kai dega daugel žiburių, atsisėdu kartais prie vingiuoto kelio ir gražiausius posmus tau kuriu, kuriu. Tiltų dzūkai Tiltus garsina kaimo bendruomenės programa „Tiltų dzūkai“ („Lietuvių liaudies kalendorinių švenčių dainavimo tradicijos“, Tiltų kapelos muzikinės koncertinės programos su žaidimais, rateliais), kurią pamėgo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Šias programas parengė bendruomenės pirmininkė, Trakų kultūros rūmų Tiltų padalinio renginių organizatorė Vaiva Neteckienė. Tiltai turi savo kaimo poetą Vytautą Vilkišių, kraštotyrininkę ir Tiltų istorijos metraštininkę Eleną Žilinskienę, kuri ir sukūrė Himną Tiltams. [caption id="attachment_22988" align="aligncenter" width="482"] Ir japonai Tiltuose žaidė lietuvių liaudies žaidimus, šoko ratelius, klausėsi dzūkų dainų[/caption] Elena Žilinskienė HIMNAS TILTAMS Tiltai – kaimas prie žalio pušyno, Dainavos lygumų pakrašty. Išsisupus tarp Dzūkų kalvelių Geluža vinguriuoja srauni. Pried.: Tiltai jungia krantus, Tiltai jungia mūsų širdis, Kraštui dirbam kartu, Lai tėvynė girdi mus. Tiltai – buvęs karališkas kaimas, Čia malūnas stovėjo kadais... Skambiomis dainomis apipintas, Išgarsėjęs audėjų darbais. Pried.: Tiltai jungia krantus... Su langinėmis senos pirkelės, Lyg muziejuj svirnai ir kluonai, Po langais žydi rūtų darželiai, Aukštoj liepoj klegena gandrai. Pried.: Tiltai jungia krantus... Ošia, šlama beržai ir pušelės, Tyras oras ir giedras dangus, Grybai, uogos, ant baltojo stalo Kvepia duona ir grikių medus. Pried.: Tiltai jungia krantus... Saugo žmones koplytstulpis senas, Sklando ainių geroji dvasia... Nesurasi kitur tokio kaimo, Mums brangus pasiliks visada. Pried.: Tiltai jungia krantus... Vytautas Vilkišius Kaip mano kaime seni dzūkai ar dzūkės sako: – Dievaži, aš gimiau po laimės žvaigžde, Gal aš ir gimiau po ta žmonėms šviečiančia laisvės žvaigžde, kur pavasarį ant gėlyčių, ant medžių skleidžia spalvotus žiedelius. Ir kad nemačiau aš to prakeikto karo, tų žmonių žudynių, gaisrų. Aš laimingas, kad ši klaidžiojanti mirties šmėkla mūsų Tėvynėje neįsiliepsnos, nes ji užgesinta, iš žemės paviršiaus išnešta į dangaus tuštumas, kur nėra gyvybės. Aš laimingas, kad akimis pamačiau saulės šviesą, pamačiau naktį, pamačiau žmones, pamačiau didelį žodį, mažą žodelį. Iš gražiausio Lietuvos kampelio akimis suradau gyvenimą Dzūkijos smėlėtoje, pelkėtoje žemėje, kur ošia miškų karalystė amžina, vasarą žaliuoja laukų ir pievų žaluma, mano neparašytas eiles rimuoja kalniukų, klonių tyluma, banguoja tvenkinio, čiurlena upelių, šaltinių šaltuma, smėlėtų kelių, vingiuotų takelių ilguma, žemė – kojų eisena gyva, saulėta dangaus beorė tuštuma, danguje plaukiančių debesų, debesėlių pilkuma, juoduma, žvaigždėtos nakties miego šiluma, žiemos baltuma – ant kalniuko supiltų kapų mirusių amžinas paminklinis akmuo. Čia gyvenimo darbas, gyvenimo mokykla, gyvenimo...