Kad ir kaip širdis liūdėtų šią, mūsų tautos istorijai tragišką dieną, vertėtų susimąstyti, kad tai ne tik Gedulo, bet ir Vilties diena. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo, birželio 14-toji visoje Lietuvoje yra skirta tremtinių iš Lietuvos atminimui, o birželio 15-toji – Okupacijos ir genocido aukoms atminti.
Šįmet minėjome jau 75-ąsias metines nuo baisiųjų trėmimų į Sibiro platybes pradžios. 1990-ųjų metų, birželio 9 d. „Galvės“ leidinyje, randame Trakų rajono tremtinių klubo ilgamečio pirmininko (nuo 1988 m. rugsėjo 14 d. iki šių dienų), Stanislovo Matulionio, straipsnį, kuriame jis teigia: „<…> toji diena visada primins mums tas nukas, tą lemtingąją amžiaus atvirą žaizdą, kurios neišgydė ir neišgydys dešimtmečiai“. Šių metų tremties dienos minėjimo išvakarėse, praėjus 26-iems metams po šių žodžių atspaudimo, S. Matulionio nuomonė nė kiek nepakitusi: „Prisiminimai negali nei pasikeisti, nei išnykti, nes per daug buvo pergyventa“.
Tradiciškai, Gedulo ir Vilties diena prasidėjo šv. Mišiomis, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kartu su Trakų klebonu dekanu Jonu Varanecku, šv. Mišiose dalyvavo ir monsenjoras Vytautas Pranciškus Rūkas. Dvasininkai kvietė nuoširdžiai melstis už iš tremties negrįžusius žmones, už jų atminimą bei ramybę, o tai pat įvertinti to laiko liudininkus, buvusius tremtinius – gyvąją Lietuvos istoriją. Klebonas akcentavo svarbų jaunosios kartos vaidmenį, siekiant išsaugoti tikrąsias tautos dvasines vertybes. J. Varanecko manymu, tremtinių gyvenimo istorijos ypatingai jas atsiskleidžia, nes tremtinių patirtis įrodo: „Žmogaus dvasia, kai ji paliesta tikėjimo yra nepalaužiama“.
Atkreipkime dėmesį į mūsų krašto tremtinius, kuriems pavyko sugrįžti, juk tai vieni iškiliausių visuomenės veikėjų: gydytojai, mokytojai, karininkai, literatai… Skaudi gyvenimo patirtis neišvengiamai traumavo, tačiau ir užgrūdino šiuos žmones, o tie, kaip klebonas ir sakė, nepraradę tikėjimo ir vilties, visą gyvenimą skyrė Lietuvos ir joje gyvenančių žmonių labui. Ilgametė laikraščio „Galvė“ redaktorė Austra Zapolskienė, 1992 m. rašė: „Sakoma, kad karas baigiasi tik tada, kai būna palaidotas paskutinis kritęs kareivis. Mums jis dar tebesitęsia“. Pokalbis su Kazimiera ir Stanislovu Matulioniais, minėjimo ceremonija bei jos metu nuskambėjusios eilės, privertė susimąstyti, jog net gi šių laikų kartoms, karas dar tebesitęsia. 1940 m. – 1958 m. patirti demografiniai nuosmūkiai, tautos inteligentijos ištrėmimas, dar ir šiandien pasireiškia įvairiomis mūsų visuomenės problemomis: socialinėmis, dvasinėmis ir ekonominėmis. Minėjimo metu sutikti šių tautos praradimų liudininkai demonstravo norą dalintis savo prisiminimais bei iš jų kylančia kūryba, tik apmaudu, kad klausytojų (o ypač jaunosios kartos ir valdžios atstovų), stipriai trūko.
Pasibaigus Šv. Mišioms, lankėme Tremtinių paminklą ant Aukų kalnelio (Nuotr. 1). Tikros vilties įkvėpė Trakų rajono Šaulių 6-osios kuopos jaunieji atstovai, ant Aukų kalno skaitę poeziją aukoms atminti. Jie privertė patikėti, kad jaunoji karta vis dėl to supranta, jog pagerbti mirusiuosius ir nulenkti galvas prieš sugrįžusius tremtinius – kiekvieno sąmoningo piliečio pareiga. Ašaros tekėjo susirinkusiųjų skruostais, girdint literatų brolijos „Aukuras“ pirmininkės ir poetės Teresės Balkutės eiles ir sveikinimo žodžius jaunimui „kaip niekad gausiai susirinkusiems į minėjimą“. Renginio vedėjas, Robertas Čuta, taip pat skaitė eiles, tautiškumo dvasią liaudies dainomis stiprino folkloro ansamblis „Radasta“. Ypatingą atmosferą Šv. Mišių ir ceremonijos ant Aukų kalno metu kūrė Trakų rajono Šaulių 6-osios kuopos narių rankose iškilmingai plevėsuojančios vėliavos.
Itin apmaudu, kad jaunimas suteikęs vilties, vos po keliolikos minučių, ją užgesino. Mat pagerbti Tremtinių paminklo Trakų senosiose kapinėse bei naujosiose kapinėse atvyko jau tik trylikos žmonių grupelė, o didžioji dauguma iš jų – patys tremtiniai ir jų artimieji (Nuotr. 2). Tremtinių klubo pirmininkas prieš pradėdamas savo kalbą dar keletą minučių prašė palaukti, negalėjęs patikėti, kad tikrai niekas daugiau nebeateis…
Trakų Viešosios Bibliotekos atstovai tai pat skundžiasi, jog birželio 14-ąją, rodytas dokumentinis filmas apie Trakų rajone veikusį partizaną Vaclovą Voverį – Žaibą bei susitikimas su jo sunėnais, taip pat sulaukė labai mažai visuomenės susidomėjimo. Išskyrus Trakų rajono Šaulių 6-osios kuopos atstovų bei tų pačių vyresniosios kartos aktyvistų, beveik niekas nedalyvavo (plačiau apie šį susitikimą kviečiame skaityti „Galvės“ internetinėje svetainėje). Šios savaitės minėjimai priverčia teigti, jog Trakų rajono miesteliuose ir kaimeliuose šios, tautai itin svarbios datos, buvo paminėtos bendruomeniškiau nei Trakuose (kaip miestelių ir kaimų bendruomenės minėjo Gedulo ir Vilties, Okupacijos ir genocido dienas plačiau skaitykite „Galvės“ internetinėje svetainėje).
Nepalaužiama dvasia, neabejotinai, pasižymintys gyvosios istorijos nešėjai, nepaisydami visuomenės pademonstruoto abejingumo, vis vien nuoširdžiai meldėsi, šlovingai skaitė eiles ir giedojo. Teresės Balkutės eilėraštis „Gaivinkim Atmintį“ puikiai apibendrina tremties liudininkų nuotaikas ir dar kartą patvirtina, jog tai ne tik Gedulo, bet ir Vilties diena:
„Nekaustyk atminties rūdijančiom grandinėm,
Gaivink ją šaltinėlio upeliu.
Minėkit, dainiai, buvusią gadynę,
Dainuokit skausmą buvusių dienų.

Gaivinkim atmintį – lai bus pilni aruodai,
Lai kvepia duona mūs praeitimi.
Brangint tėvynę protėviai mus mokė,
Išbėrę grūdą savo širdimi.

Praėję Sibiro Golgotos kryžiaus kelią,
Užgrūdinti kelionės mirtinos,
Šiandieną liūdim. Mintys širdį slegia:
Gal mes nemokame mylėti Lietuvos?

Aš dar tikiu – atgis vėl bočių žemė,
Brandins vėl grūdą nokstantys javai,
Sugrįš paklydę Lietuvos berželiai,
Niūniuos lopšinę pievos ir miškai.“

(T. Balkutė, 2008)

EVELINA ŠUSCICKYTĖ