Šimas Burbulis Vasarai persiritus į antrąją pusę, manoji Izolda su savo draugių šobla važiuoja į „biudžetinę“ Šventąją bikini zonų padeginti. Tad užtaikęs progą, aš vėl einu į „Galvės“ redakciją, pas jaunąsias panikes. Kažkaip jų apsuptyje ir pats atsišviežinu, kraujas pradeda intensyviau kraujagyslėmis tekėti, sumažėja trombų ir infarkto rizika. Užeinu į redakciją ir žiūriu, kad žaviosios būtybės pasinėrusios į darbus: kažką braižo ant lentų, kabina kažkokių susijusių asmenų nuotraukas, bando galimai korupcinę schemą išnarplioti, tad nusprendžiu joms netrukdyti ir pats kamputyje prisėdu prie savo pamėgtos „Enigmos“ spausdinimo mašinėlės. Klasikas Tolstojus pirmuosiuose savo romano „Ana Karenina“ lapuose rašė: „Visos laimingos šeimos yra panašios viena į kitą, o visos nelaimingos šeimos yra nelaimingos savaip“. Tad pažiūrėkime, kokie reikaliukai mūsų tą savotišką nelaimėlį Trakų rajoną užgrūdo per pastarąsias savaites. Dar kulniuojant į redakciją, mano lenkų kilmės kaimynė Barbara sušuko: „Sluchaj, Burbuli, ar girdėjai nuviną, kad calos Litvos milicijos maršalka nori mūsų Jarką paskirti?“. „Kokia, blyn, milicija, koks dar Jarka?!”, – atkertu piktai, nes be sveikatos pataisymo... Ir tik išsikalbėjus supratau, kad Vidaus reikalų ministru yra siūlomas mūsų kraštietis, zemliakas Jaroslav Narkevič. Žinote, nors ir esu pakankamai dr ąsus žmogus, bet po šios naujienos labai rimtai peršikau. Visas net susigūžiau, užpakalio raukė taip susiraukė, kad savaime ir apetitą praradau. Atrodytų, kad turėčiau pozityviai priimti tokią žinią ir palaikyti mūsų gerai pažįstamą Jaroslavą, bet veikia panašus principas kaip ir krepšinyje. Nors gyvenu arčiau Vilniaus ir turėčiau sirgti už Vilniaus „Lietuvos rytą“, bet mano pasaulyje egzistuoja tik Kauno „Žalgiris“, nes iš principo negaliu palaikyti Vilniaus komandos dėl to, kad nemėgstu pašlemėko Gedvydo Vainausko ir visko, kas su juo susiję. Tai va, aš tikrai nieko prieš, kad mano kaimynystėje gyvena lenkaitė Barbara, bet tai, kad visokio plauko barbarai pradėtų valdyti šalies vidaus reikalus yra jau perdėm daug. Juk mes kalbame apie mūsų kraštietį paną Jaroslavą, kuris dar 2014 m. nevyniodamas žodžio į vatą rėžė, kad lietuviai nori sunaikinti vietinius lenkus, todėl jis ketina kelti sumaištį Lietuvoje, panašiai kaip Maidane. Mėgsta jis ir dalyvauti tokiuose renginiuose, o gal, tiksliau sakant, patasovkėse, kur tam tikri funkcionieriai segi Georgijaus juosteles, todėl man niekaip ši žinia nesutelpa galvoje, kad buvęs Šklėrių mokyklos vadovas užims tokį postą. Nejaugi išsipildys rašytojo Coetzee romano „Barbarų belaukiant“ scenarijus... Gal atsipeikės? Šventai jaučiu, kad ponas Gitanas taip pat visai nesuinteresuotas, jog mūsų kraštietis taptų VRM struktūrų vadu, todėl šalies vadovas turės parodyti savo stuburą. Jo prezidentavimas kol kas palieka visai neblogą įspūdį – juk jis vetavo įstatymo priėmimą, pagal kurį politinės partijos negalės panaudos teise naudotis valstybės turtu. „Valstybės turtas turi būti naudojamas efektyviai ir racionaliai“, – driokstelėjo Nausėda. Bet mūsų kraštui, regis, dar toli iki tokio toliaregiško požiūrio, jeigu, kaip Burbulis rašė praeitame numeryje, kad visą savivaldybės turtą – lieptus, pusvelčiui savo nuožiūra visiems apsukruoliams išnuomoti galima. Pono Jaroslovo paskyrimu į Vidaus reikalų ministrus laikau ne tik pražūtingu dėl to, kad jis man dar intensyvesnę medžioklę paskelbs, nes nelaikau liežuvio už dantų, kai kritikuoju jo partiją, kuri Trakų rajoną valdo, bet taip pat ir mano samanės sandėliams gresia pavojus. Kas žino, ar toks politikas, dažnu atveju lipantis ant scenos gerai įraudęs ir su išsiplėtusiais kapiliarais, nesumąstys sau nusavinti mano per amžius saugomas arielkos receptūras ir mikstūras. Turbūt eisiu į bažnyčią ir mišias užpirksiu, kad tik visi šventieji pagailėtų mūsų Marijos Žemės ir mes negautume tokio ministro. Pagailėjo naujai generacijai? Praėjusią savaitę buvo ir ką švęsti, nes rajono abiturientams nuo pečių nukrito našta – pasibaigė brandos egzaminų maratonas, o geriausieji buvo pakviesti į meriją pagerbimui. Tik tas mūsų rajono moksleivių įvertinimas kažkoks lėkštas. Administracijos direktorius „ant smūgio“, dieną iki pagerbimo datos, patvirtino tvarką (gal nesitikėjo, kad rajone atsiras gabių mokinių), pagal kurią abiturientai, kurių brandos egzaminų įvertinimas 98 – 100 balų, apdovanojami Savivaldybės mero padėkos raštais. Taip pat gali būti teikiamos asmeninės dovanos ar piniginės premijos, kurios dydis eurais atitinka gauto brandos egzamino įvertinimo balų skaičių. Tai va, buvo abiturientų, kurie iš dviejų egzaminų gavo po 99 eurus ir savivaldybė jiems atseikėjo po 198 eurus. Oho! Įdomu, o suapvalinti iki 200 eurų kažkaip sunku buvo? Ir dar vienas klausimas... Kuom blogesnis tas abiturientas, kuris gavo 95 balus, už tą, kuris gavo 98 balus? Trakų rajono savivaldybė kažkaip jau pašykštėjo, išplėsdama tą intervalą ir apsiribodama tik ties 98 – 100 balų, kurie verti piniginės premijos, kuri būsimam pirmakursiui tikrai pravers. Bet, štai, kai reikia išmokėti mokyklų vadovams keliasdešimt tūkstančių siekiančias išeitines išmokas, tai greitai per tarybą „prastumia“ ir net nereikia atskirai leisti jokio administracijos direktoriaus įsakymo. Na, o kita įdomi pagerbimo forma skirta mokyklų mokytojams, kurie prisidėjo prie abiturientų paruošimo egzaminams – jiems tiesiog buvo įteiktos merės padėkos, o, tiksliau, padėkos raštai. Būsiu atviras, man tos popierinės padėkos labiau primena kažkokią socialistinę beskonybę arba, kitaip tariant, šikpopierių. Bet, pasirodo, padėkos iki šiol turi tam tikrą psichologinę prasmę veikiant žmogaus sąmonę. Tu jam įteiki padėką, kurios vertė tokia pati kaip bankrutavusio „Snoro“ banko akcijų, o tokiam politikui ištikimybę parodai ir per ateinančius rinkimus prabalsuoji būtent už jį. Reikės kada gerai išgėrus šia tema mokslinį traktatą parašyti. Tie, kurie yra gavę įvairias puošnias padėkas iš buvusių rajono merų Malūko, Kapočiaus, Zaliecko, ką Jūs su jomis padarėte? Spėju, kad jos seniai dūlėja, sudėtos į kartonines dėžutes, Jūsų daugiabučio namo balkone. Dar įdomesnis kuriozas būna tada, kai gauni padėką iš rajono valdininko, o vėliau paaiškėja, kad jis yra korumpuotas. Tada tokia padėka gali tikti kaip padėklas slaninai ir cibuliams pjaustyti prie šimto gramų. Prie šitos pačios temos net prisiminiau kaip mes redakcijoje juokėmės iki nukritimo, kai pamatėme, jog Trakų kultūros rūmuose buvo paminėta Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir įteikti Kunigaikščio Vytauto Didžiojo medaliai rajonui labiausiai nusipelniusiems žmonėms. Medalių įteikti į sceną lipo Seimo narys Jonas Liesys, o tarp laureatų, kaip netikėta, „pasitaikė“ Seimo nario sutuoktinė Meilutė Liesienė ir jo paties padėjėja Vilma Puišienė. Ir abi pagerbtos buvo už sveikos gyvensenos propagavimą. Trumpai tariant, išmokai vesti kalanetikos pamokėles ir III laipsnio medalis tau garantuotas. Ir ko daugiau reikia tokiam visada kupinos energijos strakaliukui kaip ištikimai liberalei Vilmai Puišienei? Aišku, kad kokio niekučio, kuris parodytų jos svarbą partijai ir rajonui. Beveik kaip tas pionierius iš Tarybų Sąjungos. Pandoros skrynia Pabaigai norėčiau pasidalinti mintimis apie tai, kad savo įžvalgose mėgstu paminėti įvairius epitetus, kartais net ilgėliau reikia pakraipyti galvą, kad gimtų nei per silpnas, nei per žostkas politiko apibūdinimas. Bet šią savaitę nurimau, kai pamačiau, jog Vilniaus intelektualai be jokių skrupulų „vanoja“ savo miesto vadovą dėl tų memorialinių lentų. Iš vieno politikos apžvalgininko išgirdau net tokį pasisakymą kaip: „Padugnė“. Cha, tai ką – Pandoros skrynia atidaryta, dabar tik beliko sugalvoti, ką iš Trakų rajono veikėjų galima būtų kažkaip panašiai „riebiai“ pavadinti. Reikia tik sulaukti tinkamo momento. Iki pasimatymo!

Dailininkas Dovydas Bou