Čia aš, Šimas Burbulis. Užsišvietė Trakų rajono merė Edita Rudelienė savo facebook paskyroje naujomis pagyromis, kad Rūdiškėse prie bažnyčios atsirado nauja erdvė pasikultūrinti. Daug nuotraukų su trykštančiais fontanais įdėjo. Sumasčiau užkurti savo Žigulį ir palėkti iš Paluknio tuos šešiolika kilometrų ir pravėtkę padaryti, pasidžiaugti už Editą.

Pradėkime nuo Trakų           

Bet pradėsiu ne nuo Rūdiškių, nes šią savaitę darbų ritmą pajutusi Trakų seniūnė Vilma Puišienė savo facebook profilyje pamėgino išdėstyti nuomonę, kad nū ne viskas tuose Trakuose blogai, kad yra progreso tėkmė. Ir sumąstė seniūnė prie valdžios nuopelnų priskirti tai, kad ji Trakuose šviestuvų lemputes pakeitė Vytauto ir Karaimų gatvėse. Matote, LED lampačkas įdėjo.

Supraskite teisingai, mieli trakiškiai, jeigu ne ši humaniška ir empatiška valdžia, tai Jūs visai be šviesos mieste tūnotumėte. Teisingai įsisąmoninkite, kad Trakų klerkams dabar reikia dėkoti ir už tai, kad jie kartais netingi ir einamuosius darbus atlikti, kas jiems privalu kaip sakant pagal vietos savivaldos įstatymą.   

Ir supratau tadu, kad dabartinė liberalioji ideologija visiškai niekuo nesiskiria nuo marksistinio komunizmo. Juk dar Vladimiras Iljičius Leninas visada sakydavo, kad komunizmas – tai socializmas plius elektrifikacija. Bet pamiršo mūsų liberalieji klerkai, kad į gatves atėjo visai kiti laikai, nes nepakanka liaudžiai numesti kaulą iš serijos „šekite, mes Jums LED lemputes įstatėme“. Ne, atėjo metas suvokti, kad darbo liaudis pavirto į mokesčių mokėtoją, kuri turi teisę ne tik į viešąsias gerybes, bet ir teisę reikalauti iš biurokratų, kad viešosios erdvės būtų įrengtos prasmingai, estetiškai, rafinuotai.

Todėl po Trakų seniūnės facebook įrašu iš karto atsirado labai taiklus jaunosios kartos karaimo komentaras, tokis gi pastebėjimas, kad Trakų senamiestyje toji LED šviesa turėtų būti ne šaltai baltai, o šiltai baltai, suteikianti senajai miesto daliai papildomo jaukumo. Ir pagalvojau, kad tiesą šneka jaunas karaimas. Kodėl šaltai, bet šiltai balta? Kas priėmė tokį sprendimą? O gal niekas nepriėmė , nes rangovas įsuko tokias lemputes, kokios buvo?

Bet aš tikiu, naujus laikus įprasmins naujas klerkų požiūris į mus visus, kad prieš ką nors darant, reikia pasitarti ir su vietiniais gyventojais. Ponia Vilma Puišienė užsidėtų sau papildomus pliusus, jeigu dėl LED šviesos tono ar atspalvio būtų pasitarusi su Vytauto ir Karaimų gatvių gyventojais. Ir miestiečiams kaip malonu bus, kad miesto prižiūrėtoja tariasi su jais tiesiogiai.

O mano pareiga informuoti visuomenę, kad LED šviestuvų montavimo darbai vien Vytauto gatvėje kainavo 11 988,99 eurų su PVM. Bendrai pakeista 60 lempučių arba 165,13 eurų už krapštymąsi prie vieno šviestuvo.

Bus Trakuose fontanas?

Pakalbėkime ir apie ryškiai matomą Trakų klerkų progresą. Trakų seniūnė prabilo ir apie fontaną Trakuose. Vadinasi ponia valdininkė nesibodi skaityti tautos balso – „Galvės“. Ir teisingai daro, nes „Galvės“ tikslas nenuversti rajono vadžiais, bet išmokyti ar paprasčiausiai padėti mąstyti ne kolūkietiškai, bet pagal sistemą ir nuosekliai, nes mes juk visi esame už darnų vystymą, ar ne?

Kadangi ponia Vilma Puišienė taip greitai užsikabino už fontano idėjos, todėl pasunkinkime jai užduotį. Kaip ji pažiūrėtų į tai, kad Trakuose turistų lankomose vietose atsirastų ir geriamojo vandens fontanėliai? Miestas turi neįprastą galimybę ne tik žodžiais, bet ir veiksmais įrodyti, kad jis yra ekologiškas miestas. Kiekvienas papildomas fontanėlis mažins plastikinių buteliukų su vandeniu pirkimą iš išpindėjusių prekijų prie Trakų pilies, kurie tiesiog plėšo turistus ir vietinius nesąmoningom kainom. Vandens fontanėliai būtų paklausūs ir tarp dviratininkų, ir šeimų su mažais vaikais, ir senolių.

Linkėjimai klerkei

Visgi, tokia viena Trakų rajono savivaldybės Aplinkosaugos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė viešoje facebook erdvėje pamėtėjo tokį supratimą kad Trakai yra ežerų miestas, todėl fontanai čia ir nereikalingi. Hm, įdomus valdiškas argumentas tiesiog nieko neveikti. Bet juk veikti reikėtų mažiau nei įsivaizduojama. Tiesiog įjungti vandenį ten, kur jau stovi seniai neeksploatuotas fonanas prie Trakų rajono savivaldybės administracijos pastato. Po galais, iškomandiruokite kas nors šią specialistę į Utenos miestą, kurio viduryje telkšo Dauniškio ežeras, kurio viduje yra sumontuotas vienas aukščiausių muzikinių fontanų šalyje. Tegul tarnautoja pasisemia idėjų, praplečia savo patirties bagažą.

O dabar apie Rūdiškes

Iš pradžių užsukau įvertinti tų lauko treniruoklių, kurie jau sugebėjo ir pagęsti. Dėl jų aš būsiu labai kategoriškas, nes manau, kad lauko treniruokliai visiškai nėra pritaikyti mūsų šalies klimatui. Kam statyti tokius metalinius agregatus, jeigu pusmetį galbūt jie ir naudojami pagal paskirtį, bet kitą pusmeti sniege, speige ir lietuje jie tiesiog rūdija ir po kurio laiko tampa nenaudojamais paminklais įsisavintai Europos Sąjungos paramai paminėti.

Čia galime pajuokauti, kad kažkada Lietuvos politikai komandiravosi į subtropinio klimato Floridą pasisemti infrastruktūrinių idėjų. Ten visą savaitę gėrė kaip ir pridera valdininkams komandiruotėje, o paskutinę dieną lipant į lėktuvą pamatė lauko treniruoklius po amžinai saulėtu Floridos dangumi ir nusprendė, kad tas pats tiks ir Lietuvai. Tai dabar ir turime tradiciją be jokio mąstymo statyti tuos metalinius gelžgalius.

Tada nuėjau į tą sutvarkytąją Rūdiškių miestelio viešąją erdvę priešais bažnyčią. Aišku, jokių veikiančių fontanų, kaip buvo parodyta merės Rudelienės facebook profilyje aš neradau, nes jie turbūt tik dėl jos buvo įjungti, bet bendrą vaizdą susidariau.

Trumpai drūtai galiu pasakyti, kad nū tikrai viskas gražu ir gaivu, vis geriau nei nieko. Bet žiūrint iš kitos pusės, tai kas tą pozityvųjį efektą sukuria? Dalis suformuoto žemės sklypo tiesiog paklojama asfaltu, kita dalis pasėjama žolyte, o likusiame lopinėlyje pastatoma viena pora sūpynių, kurių ryškiai per mažai, žvelgiant kiek mano apsilankymo dieną prie sūpynių stovėjo vaikų eilėje pasisupti.

Stūkso stilizuotas viešasis tualetas, kurį pradžioje net palaikiau žuvų ir mėsos rūkykla. Įrenginėjamas fontanas laukia savo dienos, kai Rūdiškės oficialiai galės nušluostyti nosį rajono sostinei – Trakams. Pakankamas kiekis suoliukų. Kažkas užkrėstas koronoviruso manijos net nusprendė suprojektuoti vienviečius suoliukus.

Aišku, vietoje lapuočių galėjo gal kokių spygliuočių medžių daugiau prisodinti, nes grįžtant rudeniui ir žiemai bendras vaizdas bus ganėtinai nykus.

Bet labiausiai įstrigo tai, kad dideliame žole apsėtame plote nėra takelio kirsti tą plotą. Keistai kažkaip, kai pastatai automobilį stovėjimo aikštelėje, bet iš karto į viešąją erdvę negali įžengti, nes turi palei trinkelėmis grįstą kraštą keliauti apie šimtą metrų iki tos vietos, kur susijungia su takeliu, įvedančių į erdvę.

Garantuoju, kad lankytojai suformuos naują praktiką ir patys išlipę iš automobilių trumpins kelią per žolę, sudarydami naujus natūralius takelius.

Tai ką, sveikinu Rūdiškes su nauja vieša erdve laikui leisti.

Apie piceriją

Jeigu labai atvirai, tai į Rūdiškes važiavau ne ant naujų suoliukų pasėdėti, bet suvalgyti gardžios picos vietiniame restoranėlyje „Picų lobynas“. Tikrai rekomenduoju visiems užklydusiems į Rūdiškes, užsukti ir į šią piceriją, kur picos kepamos malkomis kūrenamoje krosnyje. Dar rekomenduoju pakaštavoti pyragą „Napoleonas“, kuris gaminamas ten tiesiog klasiškai. Paprašykite ir vietinės giros, kuri irgi pasirodė gardzi.

Dar picerijoje dirba viena mieliausių ir tyriausių lietuvaičių, kokių tik esu matęs Trakų rajone. Šviesiai mėlynų akių mergaitė, kuri ten dirba ir už kasininkę, ir padavėją, ir už picų kepėjos padėjėją, nei vieną nepaliks abejingu. Tą natūralų nuoširdumą ir mandagumą Jūs turite pamatyti patys.

„Picų lobyną“ įkūrė tokia galima sakyti vietos verslininkė  Natalija Vaicekauskienė. Tai va, mačiau kaip toji ponia Natalija viešai  facebooke dėkoti už „gražėjančias Rūdiškes“ Trakų rajono funkcionieriams.

Man seniai kirba klausimas, kodėl rajono vietos verslininkai yra tokie kompleksuoti ir jaučiasi tarytum nevisaverčiais, kad jie kažkam dar turi dėkoti? Kas per stalinistinis įprotis dėkoti valdininkui už tai, kad jis vykdo savo tiesiogines pareigas už mokesčių mokėtojų pinigus? Aš manau, kad čia tarnautojai turi eiti pas verslą, kuris rajone kuria darbo vietas ir pildo mokesčiais biudžetą, ir sakyti didelį ačiū, kad yra už ką mokėti tiems tarnautojams algas.

Todėl Burbulis siunčia verslininkei Natalijai linkėjimų ir norėtų pamotyvuoti verslininkę geriau nei Robin Šarma galėtų, sakydamas, kad būtent rajono valdininkai turi ateiti pas ją ir kitus verslininkus ir tartis, kokios tos viešosios erdvės turėtų būti, ko dar reikia, kad miestelis taptų didesnių traukos centru ir taip toliau. Šiais lakais ne pakanka vien kažką padaryti „tep liap“ principu, nes šiais laikais ir verslininkai ir visi gyventojai turi būti įtraukti į viešųjų erdvių kūrimo procesą.

Kai tai įvyks kada nors, tada ir veiksminga savitarpio „ačiū“ simbiozė įgaus prasmę.