- Galvė - https://www.galve.lt -

Dvaro prievaizdas Antanas

TINP Kultūrinės veiklos vadybininkas Antanas Ulčinas [1]

TINP Kultūrinės veiklos vadybininkas Antanas Ulčinas

Nuo seno birželio 13-ąją kaimuose prasidėdavo šienapjūtė, kartu ir jaunimo naktigonės, o į Lietuvą atėjus krikščionybei, šienapjūtės pradžia sutapatinta su Šv. Antano varduvėmis. Šventės išvakarėse siūlome artimiau susipažinti su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos Kultūrinės veiklos vadybininku Antanu Ulčinu.

Antanas jaunesnysis
Simboliška, bet Kultūrinės veiklos vadybininko Antano Ulčino gyvenimas nuo šios metų dienos įgauna visiškai kitą pagreitį, nei kitu metų laiku. Ir nors šiuolaikiniam Antanui nereikia naktimis laukuose ganyti arklių, tačiau vakaroti su jaunimu, dalyvauti muzikiniuose renginiuose iki išnaktų jam tikrai patinka. Jau šįvakar jis skubės į TAJE (Trakų atviros jaunimo erdvės) vasaros terasos atidarymą, o kitiems įprastą savaitgalį šeimininkaus savo numylėtoje darbo vietoje – Užutrakio dvaro sodyboje.
Sutikus gatvėje šį nuoširdų, lengvai bendraujantį, pozityvumą spinduliuojantį trisdešimtmetį, nejučiomis peršasi mintis – iš tiesų žmogus vardą puošia, o ir vardas nuspalvina žmogaus gyvenimą tik jam būdingais atspalviais.
Antanas gimė ir užaugo darnioje, krikščioniškas vertybes puoselėjančioje šeimoje. Būtent jam, jauniausiajam iš trijų šeimos vaikų teko tėtės vardas.
„Tėtis irgi Antanas, anksčiau būdavo painiavos, tėtį vadindavo vyresniu, mane jaunesniu Antanu, mama (amžiną atilsį) – Antanėliu, prisimena trakietis. – Sakyčiau, Antanai truputį kitokie žmonės. Jie kitaip mąsto, kartais atrodo keistuoliais, kitaip elgiasi, tai pastebimai linksmesni, mėgstantys humorą žmonės, kurie nebijo ir pakvailioti. Kiek pažįstu draugų Antanų, tai jie linksmesni, judresni ir išradingesni“.

Padeda atrasti
Daugelis girdėjo, kad Šv. Antanas vadinamas miesto, moterų, sužadėtinių globėju, neva jo pagalbos šaukiamasi ir ką nors pametus. „Nuo vaikystės girdėjau, kad pasimeldi prie Šv. Antano ir pamestas daiktas atsiranda, – šypsosi Antanas Ulčinas. – Malda apskritai padeda atrasti ir surasti. Mano paties gyvenime daug pamąstymų būna, kuriuo keliu eiti ką pasirinkti ir malda padeda“.
Taigi trakietis Antanas, sąžiningai atlikdamas savo darbą, padeda Užutrakio dvaro lankytojams atrasti amžių glūdumoje paslėpto Lietuvos aristokratų ir jų aplinkos gyvenimo paslaptis ir vertybes.
Antanas aistringai dėsto: „Užutrakis – išskirtinis Lietuvos kampelis, tai kultūros paveldo vieta, kur kadaise gyveno graži grafų Jadvygos ir Juozapo Tiškevičių šeima. Dvaras, tai ne tik pastatas, bet ir vieno iškiliausių XIX a. pabaigos kraštovaizdžio architektų Eduard Fransua Andre kurtas parkas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad čia mano darbo vieta, nes aplink – grožis ir harmonija. Čia ištisus metus vyksta įvairiausi renginiai, vasarą – Užutrakio vakarai. Likusius dešimt mėnesių vyksta kameriniai renginiai dvaro salėse. O šiemet, maždaug Joninių išvakarėse, planuojama, kad restauruotame dvaro virtuvės pastate duris atvers dvaro svečiams skirta kavinukė“.

Pasirinkimai
Pasukti istoriko keliu Antanui Ulčinui nebuvo lengva. Nuo vaikystės knygas ir nuotykius dievinęs trakietis, mokyklos baigimo išvakarėse blaškėsi tarp dviejų pasirinkimo galimybių.
Antanas prisimena: „Ilgai nežinojau ką pasirinkti. Vienuoliktoje klasėje mąsčiau apie istoriją ir geografiją. Gal padėjo toks kaip ir atsitiktinumas. Mano teta, habilituota mokslų daktarė Eugenija Ulčinaitė, dirbanti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto kaimynystėje, įsikūrusioje Klasikinės filologijos katedroje, pakvietė mane pasižvalgyti po Vilniaus senamiestyje įsikūrusį VU Istorijos fakultetą. Gal nuo tų žvalgytuvių mano dvejonės baigėsi. Nutariau: kodėl gi ne? Man patinka istorija, nors nebuvau dėl jos pamišęs. Tiesą sakant, nebuvau pirmūnas, pradžioje įstojau į neakivaizdines studijas, vėliau persivedžiau į dienines“.
Dėl pasirinkto profesinio kelio Antanui neteko gailėtis. Studijuodamas, atlikdamas praktines veiklas jaunuolis vis labiau grimzdo į istorijos gelmių žavesį. Archeologinės praktikos, kurių buvo ne viena, dovanojo vaikinui atradimo džiaugsmą, o istorinių žinių gilinimas kaskart džiugino vaikino širdį ir vertė į aplink supantį pasaulį žvelgti įdėmiau.
„Istorija kaip ir archeologija turi išskirtinį žavesį. Tik įveikus dešimtis amžiais kauptų laiko dulkių sluoksnių gali rasti įdomių dalykų, – sako Antanas. – Baigdamas bakalauro studijas, apsigyniau diplominį darbą „Vilniaus miesto sakralinė architektūros fotodokumentacija nuo XIX a. vidurio iki šių dienų” (vad. Margarita Matulytė). Savo darbe turėjau atskleisti kaip keitėsi Vilniaus miestas, žvelgiant į pokyčius per fotografiją. Pamačiau daug šiandien jau neakivaizdžių dalykų. Pavyzdžiui, kad Šv. Juozapo bažnyčia buvo sugriauta. Supratau kiek žalos sakralinei architektūrai padarė sovietmečiu įsismarkavusi ateizmo propaganda. Vienuolijos, bažnyčios buvo tiesiog paverstos sandėliais, o vienoje iš jų net buvo įrengta sporto salė…“

Istorija atvedė į Užutrakį
Studijuodamas istoriją Antanas vis labiau gilinosi į gimtųjų Trakų šaknis. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje atliko praktiką, kurios metu jam teko panerti į Trakų miesto medinės architektūros istorines gelmes. Po praktikos Antanui buvo pasiūlytos Kultūrinės veiklos vadybininko pareigos, o darbo vieta nusikėlė į Užutrakio dvaro sodybą.
Antanas prisimena: „Užutrakį atradau gal penkerių metukų, tada su tėveliais vaikščiojome po jo apylinkes, visam gyvenimui įstrigo tik ta akimirka, kai stovėjome prie dvaro ant baliustrados ir vėjas nuskraidino mano kepuraitę į nendres. Maždaug po dvidešimties metų, po istorijos studijų, jau grįžau čia dirbti“.
Pagrindinės Antano darbo funkcijos – Užutrakio dvaro sodybos priežiūra ir renginių koordinavimas, organizavimas. Jo atsakomybei patikėti visi darbai, kad dvaro sodybos lankytojai jaustųsi grafų buveinėje saugiai ir jaukiai. Trakiečiui tenka intelektualią veiklą kaitalioti su ūkiniais darbais. Pasitikus lankytojus, svetingai pristatyti Trakų krašte susiformavusį rojaus kampelį, o kai svečių nėra – tvarkyti aplinką, šienauti parko veją ir prižiūrėti visus dvaro aplinkos puoselėjimo darbus.

Nuostabus pasakotojas
Pradėjęs dirbti Užutrakyje, Antanas baigė gido mokymus. Dabar trakietis jau nebesuskaičiuoja kokiam kiekiui žmonių dėstė savo žinias apie Užutrakio dvaro istoriją. Pasakoti apie grafų gyvenimą Antanas gali nepavargdamas ištisas valandas, o klausantis jo nuoširdaus pasakojimo nejučiomis apima jausmas, kad pats dvaro šeimininkas Antano lūpomis pristato savo nuostabius namus. Tarsi gebėjimas sudominti savo pasakojimu žmones, trakiečiui dovanotas kartu su vardu. Juk vienoje iš legendų pasakojama, kaip kartą Šv. Antanas nusivedė netikinčiuosius prie jūros ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims. Žuvys iškėlė iš vandens galvas ir atrodė tarsi jo klausytųsi.
Antanas trykšta entuziazmu: „Man patinka bendrauti, istorija viena, bet ją galima pateikti įvairiai. Suaugusiems vienaip gali pasakoti, vaikams, norint juos sudominti reikia pasakoti kiek kitaip, o kai kurių faktų jiems nebūtina skelbti. Pavyzdžiui, vaikams niekada nesakau, kad Užutrakyje kadaise veikė spirito gamykla“.
Ekskursijų po dvarą metu trakiečiui tenka sutikti įvairių lankytojų. Čia lankosi smalsuoliai iš visos Lietuvos bei užsienio šalių. „Užutrakis – krašto reprezentacinė vieta, todėl atvažiuoja daug užsieniečių, lankosi valstybinės delegacijos, – sako Antanas, – teko apie Užutrakio dvaro grožybes pasakoti ir žymiems šalies politikos veikėjams. Grafų buveine grožėjosi jo Ekselencija Valdas Adamkus. Praėjusiais metais mūsų dvare lankėsi žymus politikas Vytautas Landsbergis, šiemet – LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė“.

Pilnu tempu
Nuobodžiauti nemėgstantis, sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą palaikantis trakietis prisipažino, kad į gyvenimą žvelgia optimistiškai ir visada siekia pozityvių rezultatų. O jo gyvenimas visada pripildytas įdomios veiklos.
Antanas prisimena: „Mokykloje pomėgių buvo daug, bet pagrindinis laisvalaikio laikas buvo leidžiamas sporto būreliuose. Lankiau du lengvosios atletikos būrelius pas skirtingas treneres ir krepšinio būtinai.Taip pat lankiau chorą. Iš tiesų visos penkios mokslo dienos savaitėje pas mane buvo pilnai užimtos“.
Ir šiandien, dirbdamas TINP Kultūrinės veiklos vadybininku, Antanas neužsisklendžia savo asmeniniame gyvenime, bet noriai dalyvauja visuomeninėje veikloje, o noras padėti kurti krašto gerovę vyrui atskleidžia vis naujus gyvenimo horizontus.
„Be pagrindinės veiklos, šaltuoju metų sezono metu turiu daug įvairios veiklos, – teigia Antanas. – Aktyviai dalyvauju TAJE veikloje. Priklausau Trakų savanorystės ambasadorių būriui. Mūsų misija – skleisti savanorystės idėją ir ją palaikyti. Savanoriauti pradėjau dar besimokydamas mokykloje, Maisto banko akcijose su Trakų parapijos jaunimu. Savanorystė – labai naudinga veikla ir visuomenei, ir pačiam savanoriaujančiam. Savanoriu pabuvęs jaunuolis gauna įvairios patirties, atsakingiau žiūri į gyvenimą ir lengviau atsirenka jam tinkamą gyvenimo kelią. Savanoriaujam dažniausiai renginiuose, akcijose“.
O maždaug prieš pusmetį Antanas su būreliu vaikystės draugų ir bendraminčių subūrė „Start Trakai“ – neformalią grupę, joje žmonės, kurių laisvalaikis skirtas geriems darbams, palaikantiems Trakų krašto gerovę. Gal tai ir nedideli darbai, bet geras pavyzdys jaunų kraštiečių laisvalaikio užimtumui. Pavyzdžiui, sužinoję apie sunkiai besiverčiančią daugiavaikę šeimą, „Start Trakai“ suorganizavo talką ir tos šeimos kieme įrengė smėlio dėžę, parūpino vaikams žaislų. Pavasario belaukiant, pasirūpino sparnuočiais – sukalė ir įkėlė inkilus.

Choristas
Mėgstantis bendrauti trakietis nuo vaikystės neabejingas muzikai, sumaniai apjungė šiuos du pomėgius. Dar besimokydamas Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje Antanas Ulčinas dalyvavo choro veikloje. Pradėjęs studijas VU dieniniame skyriuje, iškart suskubo į universiteto chorą.
„Iškart pradėjau lankyti Vilniaus universiteto akademinį mišrų chorą „Gaudeamus“, – prisimena Antanas, – tai vienas seniausių ir žinomiausių Lietuvos studentų kolektyvų, įkurtas 1940-aisiais. Jame gieda apie 70 žmonių. Kaip įprasta, vaikinų buvo trūkumas ir man pasisekė. Po perklausos pasakė, kad turiu klausą, galiu giedoti ir priėmė. Dalyvaudamas chorinėje veikloje, ne tik praplėčiau savo akiratį, bendraminčių ratą, sutikau naujų draugų, bet ir gastrolių metu pakeliavau. Su choru aplankėme Italiją, Prancūziją, buvome Ukrainoje (Lvove), Rusijoje (Maskvoje), Suomijoje. Be to, dalyvavau dvejose respublikinėse Dainų šventėse“.
Dar studijų metais Antanas Ulčinas buvo pakviestas giedoti ir mūsų garsioje Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto funduotoje bažnyčioje. Parapijiečiai septynerius metus girdėjo į chorinį dainavimą įsiliejantį Antano bosą, tačiau dėl laiko stokos ir naujos veiklos, chorinę veiklą vyrui teko palikti.

Aktorius
Antaną, po ilgų režisieriaus įkalbinėjimų, pavyko suvilioti Trakų kultūros rūmuose veikiančio Karališkojo rūmų teatro scena.
„Mano debiutas buvo spektaklyje „Pirosmani” (rež. Levanas Sepašvili), – dalijasi naujos veiklos įspūdžiais Antanas, – gavau šiame spektaklyje du vaidmenis. Vaidinau žveją ir kunigaikštį. Pažiūrėjęs spektaklio įrašą, kritiškai vertinu savo darbą, bet galiu pasakyti, kad visumoje, pirmas blynas nebuvo labai prisvilęs. Šiaip teatrinė veikla man labai įdomi. Aktoriaus darbas nėra lengvas, gal tik po dešimties vaidinimų gali būti patenkintas savo atliktu darbu“.
Antanas prasitarė, kad po Istorijos bakalauro studijų, buvo užsukęs į Muzikos akademiją pasidairyti, bet minties eiti aktoriaus keliu atsisakė. Pasak Antano, gerai vaidinantis mėgėjiškame teatre aktorius taip pat gali pasiekti gerų rezultatų ir nuoširdaus žiūrovų pripažinimo.
Šiemet Trakų karališkasis pradžiugino mažiuosius gerbėjus nauju spektakliu vaikams „Grybų karas“ (rež. Robertas Čuta). A.Ulčinui vėl teko du vaidmenys: „Pirmoje spektaklio dalyje buvau Bobausiu. Labai linksmas, juokingas vaidmuo, manau man labai tinka. Antroje dalyje buvau jaunikiu Raudonikiu. Džiaugiuosi, kad teatras atgyja ir tęsia savo veiklą“.

Atsakingas ir ištikimas
Kartais apie žmogaus būdą daug pasako įprasta jo kasdienė veikla. Pavyzdžiui, automobilio vairavimas. Atrodytų, veiklus trakietis turėtų skubėti ir kartais pažeisdamas taisykles viršyti greitį, tačiau Antanas – atsakingai vairuoja ir automobilį, ir savo gyvenimą.
„Tikrai ramiai važinėju, būtina atsakingai vairuoti, tu ne vienas kelyje ir atsakai ne tik už savo, bet ir kitų eismo dalyvių saugumą, – tikina Antanas. – Niekada neviršyju greičio, nors netyčinių pažeidimų, kurie tapo pamokomis, pasitaikė. Pavyzdžiui, man vairuojant suskambo telefonas, suskubau atsiliepti, nes tai galėjo būti ekskursijos užsakymas. Baigėsi tragikomiškai, nes iš paskos važiavo pareigūnai ir iškart sustabdė. Aš pasimečiau, telefonas išslydo, taigi nesulaukiau tada ekskursijos užsakymo ir dar teko mokėti baudą“.
Ir gyvenime Antanas elgiasi atsakingai, stengiasi neperžengti įprastų įstatymų ribų ir paiso krikščioniškas vertybes palaikančio Dievo įsakymų dekalogo.
„Stengiuosi elgtis ir gyventi taip, kad nepažeisčiau kitų gyvenimo ir neįskaudinčiau šalia esančio“, – teigia trakietis.
Nemažiau svarbu ir tai, kad gyvenimu besidžiaugiantis ir nuoširdžiai žmones mylintis Antanas niekada į niekur nenorėtų emigruoti ir lieka ištikimas savo gimtinei – Trakams.
„Netgi jei gaučiau ypatingai viliojantį darbą, sakykim, Vilniuje, gyvenčiau tik Trakuose, – teigia Užutrakio dvaro sodybos kultūrinės dvasios palaikymu besirūpinantis Antanas. – Nes čia gimiau, čia nuolat supa nuo vaikystės pažįstami, savi žmonės ir man gyvenimas Trakuose savotiška sielos atgaiva. Daug kas sako, kad šaltuoju sezonu čia vyrauja nuobodi ramybė, bet ji sąlygina. Veiklos visada užtenka, tereikia norėti judėti pirmyn“.

GRAŽINA NOREIKIENĖ