Alina Rogoža Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Kodėl verta važiuoti dviračiu arba eiti pėsčiomis? Tankiau apgyvendintuose miesto rajonuose ėjimas pėsčiomis, važiavimas dviračiu – patogiausias ir greičiausias būdas pasiekti darbo vietą, mokymo įstaigą, parduotuvę ar poilsio vietą. Juk taip keliaujant nebaisios nei automobilių spūstys, nei blogi keliai. Miestai kenčia nuo triukšmo Transporto priemonių skleidžiamas triukšmas taip pat gali lemti sunkius sveikatos sutrikimus. Didžiausiuose Europos miestuose trys iš penkių gyventojų kenčia nuo sveikatai kenksmingo transporto priemonių skleidžiamo triukšmo. Transporto keliamas triukšmas sudaro iki 80 proc. viso miestuose vyraujančio triukšmo. Jis gali sukelti psichikos ir psichologinių problemų. Kuo daugiau žmonių mieste važinės dviračiu, keliaus pėsčiomis, tuo mažesnis bus oro užterštumas bei sumažės triukšmas. Ėjimo pėsčiomis ir važiavimo dviračiu nauda organizmui neginčijama Ėjimo pėsčiomis ir važiavimo dviračiu pagrindinė nauda sveikatai – padidėja bendras fizinis aktyvumas bei sumažėja ligų, susijusių su fiziniu pasyvumu, rizika. Reguliarus fizinis aktyvumas gerina mūsų sveikatą bei gyvenimo kokybę: • Sumažėja pirmalaikių mirčių, ypač nuo širdies ligų, rizika. • Sumažėja susirgimo diabetu rizika. • Sumažėja hipertenzijos išsivystymo rizika. • Padeda sumažinti kraujospūdį žmonėms, kurie jau turi aukštą kraujo spaudimą. • Sumažėja rizika susirgti storosios žarnos ir krūties vėžiu. • Sumažėja depresijos ir nerimo sutrikimų simptomų. • Padeda kontroliuoti svorį. • Padeda išlaikyti sveikus kaulus ir sąnarius, sustiprinti raumenis. • Padeda vyresnio amžiaus žmonėms tapti tvirtesniais bei padidina jų gebėjimą judėti saugiai, be griuvimų. • Skatina psichologinę gerovę.   Nauda vaikams ir jaunimui Reguliari fizinė veikla yra labai svarbi jauniems žmonėms: pagerėja jų fizinė bei bendra sveikatos būklė, augimas ir vystymasis, aktyvus gyvenimo būdas tampa įpročiu, kuris išlieka ir suaugus, sumažėja rizika suaugus susirgti lėtinėmis ligomis. Fizinis aktyvumas yra būtina sudėtinė sveiko gyvenimo dalis. Daugybė žmonių supranta, jog aktyviai judėdami jie gyvena turiningiau, sveikiau, linksmiau. Jie tampa atsparesni ligoms ir gyvenimo permainoms, labiau pasitiki savimi ir nebėra tokie prislėgti rūpesčių. Kiekvienas mūsų trokštame būti sveiki ir gražūs, bet norėdami tokiais tapti privalome nuolat skirti laiko sveikai bei aktyviai gyvensenai. Ėjimas pėsčiomis ir ypač važiavimas dviračiu – tai puikus būdas laikytis sveikesnio gyvenimo rekomendacijų ir įtraukti fizinius pratimus į kasdienį gyvenimą!   Eikime pėsčiomis, važiuokime dviračiais atsakingai Turėtume nepamiršti, kad dviratininkai bei pėstieji yra itin pažeidžiami susidūrimo su motorine transporto priemone atveju. Patekę į eismo įvykius, jie neretai patiria sunkius sužalojimus. Eismo įvykių bei sužalojimų riziką didina ir vairuotojo elgesys (greitis, vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, išsiblaškymas ir pirmenybės pėstiesiems nesuteikimas), ir pačių pėsčiųjų, dviratininkų elgesys (vaikščiojimas, važinėjimas apsvaigus, išsiblaškymas, per mažas jų matomumas tam tikromis sąlygomis, kelių ženklų bei signalų nepaisymas), netinkamai suprojektuoti keliai (projektuojant kelius nesuteikiama pirmenybė pėsčiųjų poreikiams, nesudaromos saugios sąlygos dviratininkams, pėstiesiems: trūksta dviračių takų, šaligatvių, iškiliųjų pėsčiųjų perėjų, saugos salelių, nepakankamas apšvietimas). Be to, labai svarbus visų eismo dalyvių – vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų – tarpusavio supratimas ir tolerancija. Dviračių vairuotojai, pėstieji yra visateisiai eismo dalyviai ir turi laikytis Kelių eismo taisyklių. Pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu. Jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu. Pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prisisegę prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas. Dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus. Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Nors Kelių eismo taisyklės numato, kad dviratininko apsauginiai šalmai privalomi tik nepilnamečiams, visiems dviračių vairuotojams rekomenduojame juos segėti. Apsauginiai dviratininkų šalmai yra iškloti storu polistireno sluoksniu, kuris sugeria smūgio jėgą ir gali sušvelninti avarijos pasekmes, ypač susijusias su galvos traumomis. Jeigu nusprendėte pradėti važinėti dviračiu, eiti pėsčiomis – puiku. Jeigu anksčiau mažai judėjote, nepulkite iš karto eiti ar važiuoti didelių atstumų – ėjimo pėsčiomis, važiavimo dviračiu laiką didinkite palaipsniui.