Dešimt metų

Vis dažniau tenka išgirsti apie tuoktuvių apeigas pagoniškai. O štai Lentvaryje gyvenantys Jurgita ir Mindaugas Ežerskiai dešimties metų vedybinius saitus nusprendė sutvirtinti pagoniškoje aplinkoje, pagoniškomis apeigomis.

Prieš dešimt metų jaunieji santuoką užregistravo tik civilinės metrikacijos skyriuje. Tuomet ceremonijoje dalyvavo, arba kitaip sakant „susirašė“, būdami tik jaunieji ir liudininkai. Šis sprendimas, sukurti jauną šeimą, buvo siurprizas ir judviejų tėvams. Nors abu jaunieji krikščionys, bet susituokti katalikiškoje bažnyčioje nesiveržė. Ypatingai savo nuomonę turėjo Mindaugas: „Bažnyčioje nesituoksim, o po ąžuolu − prašom“, - daugel kartų juokaudavo vyras.

Sutvirtinimo įžadai

Dešimt metų kartu gyvenantys Ežerskiai, šiuo metu turintys jau ir dvi dukrytes, bendro gyvenimo dešimtmečio proga, nusprendė sustiprinti vienas kitam duotus ištikimybės įžadus. Šį kartą jau nebe paslapčiom, o sukvietę savo artimuosius ir draugus, dar vasaros pradžioje, santuokos sutvirtinimo įžadus vienas kitam ištarė ant Karmazinų piliakalnio, ąžuolų giraitėje, Dūkštos slėnyje.

„Sprendimas sutvirtinti santuoką pagoniškų apeigų fone nebuvo kažkoks mados reikalas. Mes vidumi jautėm, kad ryšys su gamta yra natūralus ir tuo pačiu mistiškas“, - pasakojo Jurgita. Taip pat Jurgita minėjo, jog tuoktuvės gamtoje patiko ne tik šeimai, bet ir šventės svečiams, kadangi visi susirinkusieji buvo įtraukti į apeigas.

Gamtos siurprizas

Negali nepaminėti ir pagoniškų apeigų išskirtinumo. Šventės svečius ant vieno iš seniausių ir sakraliausių pagonybės alko pasitiko pagoniškų vertybių puoselėtojai Jonas ir Inija Trinkūnai bei „Kūlgrindos“ folklorinio ansamblio jaunimėlis. Prie įėjimo jaunieji ir visi svečiai turėjo simboliškai nusiplauti rankas – apsivalymui, žengiant į šventą vietą. Ežerskių šeimyna įžengė pro simbolinius septynis laimės vartus iš austų juostų. Trinkūnai netik pasveikino susirinkusius, bet ir giedojo garbinančias pagoniškas dievybes giesmes. Kol krivis garbino Dievus, gamta pateikė jauniesiems savo siurprizą – giraitėje ilgai kukavo ir netoliese buvusi gegutė. Anot Inijos Trinkūnienės, tai deivės Laimos pavidalas, kuri atsakinga už vaisingumą bei žmonių likimus.

Sujungė

Pagoniškų apeigų reikšmingos detalės − ugnies garbinimas bei visa kas su tuo susiję. Visos apeigos vyko šalia degančio aukuro. Pirmiausia buvo nukirptos Mindaugo ir Jurgitos plaukų sruogos ir sujungtos, kaip atsisveikinimas su ankstesniu gyvenimu simbolis. Jaunieji savo rankose laikė stiprybės akmenį, kuris anot krivio jau daugiau kaip septyni šimtai metų perduodamas iš rankų į rankas. Sumainyti jungtuvių žiedai, kurie prieš tai pašventinti ugnimi. Vėliau jaunieji buvo sujungti austomis juostomis ir vedami triskart apie liepsnojantį aukurą. Beje, prieš tai austa juosta keliavo ratu per susirinkusiųjų rankas tam, kad jaunųjų saitus stiprintų geri norai. Jaunieji taip pat gėrė iš tuoktuvių taurės (dvi taurės, kaip viena) ir turėjo tai padaryti vienu metu, kaip vienas. Tuo tarpu šventės dalyviai gerdami midų iš bendro kaušo sakė laimės palinkėjimus bei žarstė jaunuosius grudais.

Šios kelios šeimos saitų sutvirtinimo apeigos, negali apsakyti to įspūdžio, kuris tvyrojo ore, tačiau gerą nuotaiką jautė daugelis šventės dalyvių.

Pažintis

Įdomi istorija ir judviejų pažinties. Susipažino jie studijų laikais, studijuodami Aukštesniojoje transporto mokykloje, tik skirtingas specialybes: Mindaugas - informatiką, o Jurgita – keleivių aptarnavimą. Kaip pasakojo Jurgita, juos supažindino bendras draugas. Po pirmosios pažinties kažkas abiem nutiko (numanyti reikia – meilė iš pirmo žvilgsnio), jog po savaitės abu nunešė pareiškimus susituokti ir po dviejų mėnesių jau buvo vyras ir žmona.

Štai tokia meilės istorija, kuri laimingai tęsiasi iki šiol.

Dana Buinickaitė{jcomments on}