Miestas iš niekur negalėjo atsirasti. Prieš penkiasdešimt metų čia ramiai tekėjo Strėva, kaimuose gyveno žemdirbiai. Niekas net košmariškiausiame sapne nesapnavo, kad Perkūnkiemio, Raistinės ir dar keletas kaimų atsidurs... po vandeniu. Deja, tik simbolinis akmeninis akcentas prie modernios bažnyčios byloja, kad čia būta kaimų. Nes jie buvo užlieti, nes... įvyko tai todėl, kad gimtų miestas.

Prieš pusšimtį metų čia buvo didžiausia Lietuvos statybvietė. Kas ir kodėl taip didžiojo proletariato sostinėje nusprendė, bet buvo aišku, kad laukuose buvo statoma galinga šiluminė elektrinė.  Kaip įprasta tais laikais, tai buvo komjaunuoliška statyba, dėl to į ją suplaukė dideliausias margatautis būrys žmonių. Ten, kur vyko statybos, buvo galima suleisti šaknis, o Lietuvoje daug kas norėjo gyventi.

Ir apsigyveno. Kol buvo kasami pamatai dideliems kaminams ir energetiniams blokams, nedidelėje laikinojoje gyvenvietėje pirmiausia kūrėsi labiausiai būsto reikalaujantieji. Neilgai trukus pirmuose daugiabučiuose įkurtuves atšventė naujakuriai.

Pažinti Elektrėnus man rūpėjo per senbūvių akis. Tų, kurie statė elektrinę, miestą, gimdė ir auklėjo vaikus, kūrė ateitį.

Juozas su Julija buvo vieni pirmųjų naujakurių. Jis vadovavo statybų dispečeriniam postui, buvo aktyvus kultūrininkas, vėliau parapijinio laikraščio, išaugusio iki solidaus krašto leidinio, redaktoriumi. Klausantis pasakojimo apie pirmąjį tarybinių laikų statybininkų streiką, įvykusį prieš pusšimtį metų čia, elektinės statyboje, girdint tai, kad kone tiek pat kartų per Naujuosius Metus būta nepamainomuoju Seniu Šalčiu, sužinojus, kad elektrinės direktoriaus Prano iniciatyva kiekvienas energetikų miesto gyventojas turėjo rasti galimybę dvi dienas neatlygintinai atidirbti miesto labui, kažkodėl stipriai užpavydėjau šiedviem garbiem žmonėms išgyventų puikių akimirkų. Visa miesto istorija praėjo pro šių solidžių miestelėnų akis. Ne tik praėjo, bet toji praeitis buvo jų pačių kuriama.

Ir miestas visus stebino ne vieną dešimtmetį. Visiems tiko švara ir tvarka, akis glostė išpuoselėta žaluma. Nes ne tik Elektrėnų garbės pilietis Pranas kaltas dėl to, o jo ir miestelėnų požiūris.

Šarkynės gatvės viename butų Vanda skobia drožles nuo liepos tąšų. Kvapas geras, drožlių pilnos pintinės, o galiausiai išeina tai, kas visų vadinama medžio skulptūrine kompozicija. Tautodailininkė ji, savo darbais šlovina energetikų miestą. Arti keturiasdešimties metų gyvenama čia. Joks kitas miestas nemielas. O kad viskas čia brangu ir miela, byloja ąžuolo skulptūros... užlietiems kaimams. Ir knygnešiams pastatytos trys medžio skulpūros. Ir į kapines ateina stogastulpiais tikri mediniai paminklai.

Tokia kuklios moters pozicija. O kad Vanda ilgam prisimintų mano apsilankymą, iš jos paėmiau kirvuką. Nedidelį tokį, suklypusiu kirvakočiu. Juo ji ąžuolo skiedras nukapoja nuo storiausių kietmedžio rąstų. Vešiu laikraštį su šiuo straipsniu, atvešiu ir tą kirvuką, tik su nauju kirvakočiu. Padariau taip, kaip prašė meistrė  - patogų rankai ir darbui.

Mieste yra seniūnija ir jai vadovauja Antanas. Be miesto, jam priklauso aprėpt ir keliolika kaimų, aptūpusių Elektrėnus. O kad žmoniškam pokalbiui susėst prie stalo nesigavo – maža bėda. Šeimininkas retai gali ištiesint nugarą, nes darbų virtinė nesibaigianti kalta. Ir lankytojai vo ne vorele beldžiasi. Štai Valdas tiesia ant stalo dideliausius popieriaus lakštus su brėžiniais. Juose elektros ūkio naujovės. Tik pagalvot – arti tūkstančio šviestuvų ant stulpų mieste, virš trisdešimties kilometrų po žeme paklotų kabelių.

Telefoniniai skambučiai seniūnui irgi neleidžia dorai atsiduot pokalbiui.

Seniūnas Antanas ketvirtį amžiaus gyvena energetikų mieste, viską žino ir supranta, kaip tvarkytis. O pasukt galvą tenka neretai. Štai daugiabučių namų kiemai. Tarybiniais metais gyventume, vargo nebūtų, nes tuomet keli žiguliukai su zaporožiečiais laisvai tilptų mažose it kišenės aikštelėse. Dabar kiekviena šeima turi po kelis opelius ar bemsus. Ir visi nori arčiau balkono nakčiai statyti šeimos brangenybę. Netelpa automobiliai mieste, o kokia išeitis? Galvos skausmas. Gerai, kad šiandien lauke šiltas ruduo. Stos žiema, sniego valymo mašinistai spjaudysis, negalėdami išvalyti kiemų. O gyventojai keiks miesto valdžią, kad toji nesusitvarko.

Valdžia tam ir yra, kad ją kritikuotų liaudis. Tokių seniūnijoje bemaž penkiolika tūkstančių. Tiek gyvena Elektrėnų seniūnijoje. Tai kartu su kaimuose gyvenančiaisiais.

Be gyventojų bėdų yra ir stambūs rūpesčiai. Miestas turi ledo rūmus. Jie dabar neapšviesti, nes pertvarkomi. Greit čia vyks europinio lygio ledo ritulio batalijos. Ši sporto šaka yra bene žinomiausia ne tik Elektrėnuose. Jau vien tas fakas, kad iš čia savo kelią į NHL pradėjo Darius su Dainiumi gražiai byloja, kad apie lietuvišką ledo ritulį legendos pradedamos kurti čia.

Šitos energetikų miesto žemės kažkada priklausė Vievio rajonui, po to Trakų. Kaip ir dera žmogaus proto ir rankų sukurtam dariniui, prieš gerą dešimtmetį jis – miestas - gavo savo savivaldos teises. Tas atsiskyrimas nuo Trakų valdžios daugeliui buvo daugiau skausmingas, nei džiugus. Kuomet laužoma nusistovėjusi tvarka, niekada nebūna paprasta. Nostalgiška praeities gaida girdisi ne vieno pagyvenusio elektrėniškio balse. Taip, niekas neneigia, kad valdžia priartėjo prie pat namų. Ir reikalingos įstaigos nesunkiai pasiekiamos. Yra sava spauda, yra anstoliai, bažnyčia, policija. Nėra teismo. Savivaldybė, bet dar ne visai pilna. Miestas, bet dar be visų reikiamų atributų.

Žalias miestas ir dabar. Toji žaluma turi ir savo minusų. Per pastaruosius keliolika metų priaugo daugybė nekontroliuotos žalumos. Topoliai jau ima erzinti savo pūkais. Taip, jie geri medžiai. Greit auga, bet tas augimas juos padaro tuščiaviduriais, vadinasi lengvai pažeidžiančius. Vieni mietelėnai už tai, kad juos reik pjaut, kiti piestu stojasi – ne, nevalia. Turi būti rasta išeitis...

Kažkada buvo ne be pagrindo juokaujama, kad tarybiniai  funkcionieriai ketino uždrausti populiarą dainą „Elektrėnų žiburiai“. Mat ten buvo dainuojama apie... neūkiškumą. Kur matyta, kad ne tik naktį, bet ir dieną šviečia lempos ant stulpų.

Elektrėnų žiburiai dar ilgai švies. Į užtarnautą poilsį išėjus ilgamečiui elektrinės direktoriui, energijos gamybos reikalus perėmė jaunesni specialistai. Koks jų požiūris į energetikų miestą, parodys laikas. Ir tas murmėjimas, sklindantis iš liaudies lūpų, labai jau negeras. Atvažiuojantieji tik darbo valandoms šito miesto nemyli ir vargu ar pamils.

O mieste greitoje ateityje bus  gražių permainų ir prašviesėjimų. Atsinaujins pagrindinė miesto vėliavų aikštė, bus sutvarkytas gatvių tinklas, nes šaligaviai laukia nesulaukia atnaujinimo, ir dvipoliu taps šiame šimtmetyje šis miestas. Nes jame gyvena savo kraštą mylintys žmonės. Kas kultūriniais renginiais, kas pasiekimais sporte, kas kukliu kasdieniniu darbu garsins Elektrėnus – unikalų reiškinį atsiradusį vos ne iš... niekur.

Vladas Kasperavičius{jcomments on}