Žmogaus gyvenimas kaip išsiliejanti upės vaga. Tik metai bėga, skuba kaip upės vandenys.
Žvelgdama į Aukštadvario miestelį, saulėlydžiui iš sostinės persikėlusią Veronikos ir Raimondo Pilipavičių šeimą, jų gyvenimą padalinčiau į keturis laikotarpius – vaikystę, nerūpestingą jaunystę, brandžiausią gyvenimo tarpsnį, atiduotą svarbiems darbams ir laimingą, tobulą brandų amžių, kai ilgametė patirtis dalinama, auginant gėles, puoselėjant paveldėtą tėvų sodybą, prižiūrint sodą, bites ir nuoširdžiai bendraujant su savo kraštiečiais. Šiandieną pakalbinus bet kurį Aukštadvario seniūnijos gyventoją, jis pasakytų, kad Pilipavičių šeima yra pavyzdinė Aukštadvario krašto šeima.
Veronika ir Raimondas nuo vaikystės neatskiriami. Raimondas gimė Aukštad-varyje, mokytojų šeimoje, o Veronika – gretimame Čižiūnų kaime, tačiau ji nuo mažens lankė Aukštadvario vidurinę mokyklą, ją mokė mokytojai - Raimondo tėvai ir tas artumas užsimezgė nuo mokyklos laikų. Vėliau Veronika dėstė ekonominius mokslus buvusiame Aukštadvario žemės ūkio technikume, tačiau neužilgo juos abu gyvenimas nubloškė į Vilnių. Sukūrę šeimą, jie dirbo Lietuvos žemės ūkio ministerijos atskiruose padaliniuose. Veronika buvo mokslo metodikos skyriaus vyriausioji specialistė, atiduodanti visą save, kuruojant žemės ūkio technikumų, o vėliau profesinio mokymo institucijų programas. Ji yra viena iš LEADER programos įkūrėjų ir pirmųjų projektų kuratorių, atskleidžianti bendradarbiavimo idėjas tarp Lietuvos ir kitų šalių vykdomų projektų.
Raimondas buvo energetikos srities specialistas, o vėliau iki užtarnauto poilsio dirbo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus vyr. specialistu. Nors Lietuvos pereinamojo laikotarpio sudėtingas laikmetis jiems davė didžiulę atsakomybę, ugdė gilius patriotinius jausmus, tačiau neatėmė iš jų didžiulės meilės savo tėviškei, gimtajam Aukštadvario kraštui.
Šiandieną Veronika ir Raimondas Pilipavičiai jaučiasi laimingi, puoselėdami iš Raimondo tėvų paveldėtą gražią sodybą. Jie puikiai prižiūri sodą, augina bites ir puoselėja didžiulį etnografinį gėlių darželį, kuriame yra virš šimto jurginų veislių. O kiekviena iš tų veislių yra pavadinta žmonių vardais – Veronika, Marytė, Jadvyga. Stebėtina, kad Veronika auginamų jurginų veisles taip atskiria ir tuos jų vardus taip prisimena, nes kiekviena gėlė jai primena žmones, su kuriais ji mintimis bend-rauja iki šiolei. Proginių švenčių metu jų išaugintų jurginų kompozicijomis yra puošiama Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia, organizuojamas „Jurginų paradas“ Aukštad-vario bendruomenėje rugsėjo pirmosios ir tradicinių švenčių metu.
Veronika ir Raimondas Pilipavičiai yra didžiuliai savo krašto patriotai. Raimondas kuria eiles, o Veronika gieda bažnytiniame chore, jie abu yra Aukštadvario bendruomenės ir asociacijos „Aukštadvario senjorai“ nariai, o Veronika yra nuolat renkama abiejų asociacijų tarybų nare. Jie abu yra gerbiami aplinkinių, savo patarimais, pagalba, dėmesiu visiems yra pelnę aukštadvariečių pagarbą. O norisi pridurti, kad yra ir nuostabūs seneliai, nepaprastai mylintys savo anūkus – Kristupą ir Austėją, kurie ištisas vasaras poilsiauja pas senelius, padeda prižiūrėti jų sodybą ir visuomet pasitinka svečius.
Veronikos ir Raimondo Pilipavičių sodyba yra šalia Aukštadvario regio-ninio parko administracinio pastato. Kadangi tai buvusi mokytojų sodyba, o Veronika ir Raimondas joje yra šventai išsaugoję daug senovės relikvijų, įvairių rankraščių, audinių, rankdarbių, Aukštadvario mokyklų nuotraukų, šią mokyklą baigusių mokinių albumų, dalį jų yra paaukoję Aukštadvario gimnazijos kraštotyros muziejui, dabar jie svajoja įkurti savo sodyboje etnografinį muziejų ir šias sukauptas relikvijas išsaugoti ateities kartoms. Tai yra didžiulis užmojis ir neįkainojama duoklė buvusiems Aukštadvario mokytojams ir mokiniams.
O gyvenimo ratas vis sukas ir sukas. Šiandieną Raimondas Pilipavičius artėja prie garbingo 70-ties metų jubiliejaus slenksčio. Sakytume - artėja brandusis ruduo, tačiau Raimondo darbštumui, jo charakterio bruožams ir energijai dar toli iki sustojimo. Visada matau juos abu bėgančius, skubančius, turinčius daug užmojų ir svajonių.
Mielieji veronika ir Raimondai, tokio didelio jubiliejaus proga sveikiname Jus abu, išsaugojusius tokį puikų šeimyninį židinį, prie kurio visuomet yra labai malonu sušilti.
JADVYGA DZENCEVIČIENĖ,
Aukštadvario seniūnėŽmogaus gyvenimas kaip išsiliejanti upės vaga. Tik metai bėga, skuba kaip upės vandenys.
Žvelgdama į Aukštadvario miestelį, saulėlydžiui iš sostinės persikėlusią Veronikos ir Raimondo Pilipavičių šeimą, jų gyvenimą padalinčiau į keturis laikotarpius – vaikystę, nerūpestingą jaunystę, brandžiausią gyvenimo tarpsnį, atiduotą svarbiems darbams ir laimingą, tobulą brandų amžių, kai ilgametė patirtis dalinama, auginant gėles, puoselėjant paveldėtą tėvų sodybą, prižiūrint sodą, bites ir nuoširdžiai bendraujant su savo kraštiečiais. Šiandieną pakalbinus bet kurį Aukštadvario seniūnijos gyventoją, jis pasakytų, kad Pilipavičių šeima yra pavyzdinė Aukštadvario krašto šeima.
Veronika ir Raimondas nuo vaikystės neatskiriami. Raimondas gimė Aukštad-varyje, mokytojų šeimoje, o Veronika – gretimame Čižiūnų kaime, tačiau ji nuo mažens lankė Aukštadvario vidurinę mokyklą, ją mokė mokytojai - Raimondo tėvai ir tas artumas užsimezgė nuo mokyklos laikų. Vėliau Veronika dėstė ekonominius mokslus buvusiame Aukštadvario žemės ūkio technikume, tačiau neužilgo juos abu gyvenimas nubloškė į Vilnių. Sukūrę šeimą, jie dirbo Lietuvos žemės ūkio ministerijos atskiruose padaliniuose. Veronika buvo mokslo metodikos skyriaus vyriausioji specialistė, atiduodanti visą save, kuruojant žemės ūkio technikumų, o vėliau profesinio mokymo institucijų programas. Ji yra viena iš LEADER programos įkūrėjų ir pirmųjų projektų kuratorių, atskleidžianti bendradarbiavimo idėjas tarp Lietuvos ir kitų šalių vykdomų projektų.
Raimondas buvo energetikos srities specialistas, o vėliau iki užtarnauto poilsio dirbo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus vyr. specialistu. Nors Lietuvos pereinamojo laikotarpio sudėtingas laikmetis jiems davė didžiulę atsakomybę, ugdė gilius patriotinius jausmus, tačiau neatėmė iš jų didžiulės meilės savo tėviškei, gimtajam Aukštadvario kraštui.
Šiandieną Veronika ir Raimondas Pilipavičiai jaučiasi laimingi, puoselėdami iš Raimondo tėvų paveldėtą gražią sodybą. Jie puikiai prižiūri sodą, augina bites ir puoselėja didžiulį etnografinį gėlių darželį, kuriame yra virš šimto jurginų veislių. O kiekviena iš tų veislių yra pavadinta žmonių vardais – Veronika, Marytė, Jadvyga. Stebėtina, kad Veronika auginamų jurginų veisles taip atskiria ir tuos jų vardus taip prisimena, nes kiekviena gėlė jai primena žmones, su kuriais ji mintimis bend-rauja iki šiolei. Proginių švenčių metu jų išaugintų jurginų kompozicijomis yra puošiama Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia, organizuojamas „Jurginų paradas“ Aukštad-vario bendruomenėje rugsėjo pirmosios ir tradicinių švenčių metu.
Veronika ir Raimondas Pilipavičiai yra didžiuliai savo krašto patriotai. Raimondas kuria eiles, o Veronika gieda bažnytiniame chore, jie abu yra Aukštadvario bendruomenės ir asociacijos „Aukštadvario senjorai“ nariai, o Veronika yra nuolat renkama abiejų asociacijų tarybų nare. Jie abu yra gerbiami aplinkinių, savo patarimais, pagalba, dėmesiu visiems yra pelnę aukštadvariečių pagarbą. O norisi pridurti, kad yra ir nuostabūs seneliai, nepaprastai mylintys savo anūkus – Kristupą ir Austėją, kurie ištisas vasaras poilsiauja pas senelius, padeda prižiūrėti jų sodybą ir visuomet pasitinka svečius.
Veronikos ir Raimondo Pilipavičių sodyba yra šalia Aukštadvario regio-ninio parko administracinio pastato. Kadangi tai buvusi mokytojų sodyba, o Veronika ir Raimondas joje yra šventai išsaugoję daug senovės relikvijų, įvairių rankraščių, audinių, rankdarbių, Aukštadvario mokyklų nuotraukų, šią mokyklą baigusių mokinių albumų, dalį jų yra paaukoję Aukštadvario gimnazijos kraštotyros muziejui, dabar jie svajoja įkurti savo sodyboje etnografinį muziejų ir šias sukauptas relikvijas išsaugoti ateities kartoms. Tai yra didžiulis užmojis ir neįkainojama duoklė buvusiems Aukštadvario mokytojams ir mokiniams.
O gyvenimo ratas vis sukas ir sukas. Šiandieną Raimondas Pilipavičius artėja prie garbingo 70-ties metų jubiliejaus slenksčio. Sakytume - artėja brandusis ruduo, tačiau Raimondo darbštumui, jo charakterio bruožams ir energijai dar toli iki sustojimo. Visada matau juos abu bėgančius, skubančius, turinčius daug užmojų ir svajonių.
Mielieji veronika ir Raimondai, tokio didelio jubiliejaus proga sveikiname Jus abu, išsaugojusius tokį puikų šeimyninį židinį, prie kurio visuomet yra labai malonu sušilti.
JADVYGA DZENCEVIČIENĖ,
Aukštadvario seniūnė
